Gabijos šešių šimtukų paslaptis: chemiją, fiziką ir matematiką derinti su šokiais, o savaitgaliais apsispręsti, kas svarbiau

Iš šešių laikytų egzaminų šeši išlaikyti šimtukais. Kad to pasiektų, užsibrėžė tikslą tapti Mančesterio universiteto chemijos ir inžinerijos studente. Kartais mėnesius neturėdavo laisvo savaitgalio, mat ruošdavosi tarptautinėms olimpiadoms, iš kurių grįždavo su medaliais. Laisvalaikiu šoko – taip atsipalaiduodavo. Visa tai – apie Kauno technologijos universiteto gimnazijos (KTUG) abiturientę Gabiją Jakelaitytę. 

Gabija laikė lietuvių kalbos ir literatūros, matematikos, fizikos, chemijos, biologijos ir anglų kalbos egzaminus. Visų jų, kaip sakė, ir reikės tiesiantis ateities kelią.

Po kelių dienų ji dalyvaus paskutiniame pokalbyje su Mančesterio universiteto atstovais. Jei kartais nepavyktų, ji galės išsirinkti iš dar kelių universitetų, kurie lietuvę jau priėmė.

„Dabar įsivaizduoju, kad dirbčiau chemijos pramonėje. Mane labiau domina ne chemijos ir matematikos teoriniai dalykai, o praktinis pritaikymas. Dabar taip manau, bet, žinoma, mano įsivaizdavimas gali dar pasikeisti“, – šypsojosi šimtukininkė.

– Gabija, paaiškinkite, ką reikia daryti, kad gautum šešis šimtukus?

– Manau, kad labai svarbu ne tiek susikoncentruoti į egzamino rezultatą, kiek į savo svajonę. Aš, tarkime, labai norėjau studijuoti užsienyje, imtis su chemija ar inžinerija susijusių mokslų. Tad gerai supratau, kad visų šių dalykų man labai labai reikės. Tai mane ir motyvavo mokytis ir siekti geresnių rezultatų.

Kartais žmonės mano, kad popamokinės veiklos nedaro jokios teigiamos įtakos. Bet aš manau, kad mano charakteriui ir darbštumui labai didelę įtaką padarė šokiai. Jie išugdė perfekcionizmą, gebėjimą dirbti, kai nesinori nieko daryti.

– Kada aiškiai suvokėte savo tikslą?

– Gal iki aštuntos klasės svajonė buvo abstrakti – tiesiog norėjau imtis mokslo. Bet tiksliai nežinojau, ko. Kai buvau devintokė, gimnazijoje mane sužavėjo chemija. Vėliau, dvyliktoje klasėje, išsigryninau, kad norėčiau chemijos inžinerijos.

– Bet gerai mokėtės nuo pat pirmos klasės?

– Galima sakyti, taip. Bet pirma klasė man buvo kiek sunkesnė, mat mokyklą pradėjau lankyti šešerių. Visi mano klasės draugai ir draugės pasakoja, kaip buvo lengva pirmoje klasėje. Man nebuvo lengva, nors rezultatai ir buvo geri, bet perėjimas iš grynos vaikystės į mokyklą buvo toks sunkesnis.

– Jūsų dosjė jau išsamus – ten ir fizikos, ir chemijos, ir gamtos mokslų olimpiados. Ne tik Lietuvos mastu, bet ir tarptautiniu lygiu.

– Kasmet dalyvaudavau Lietuvos respublikinėse chemijos olimpiadose, dvyliktoje klasėje – geriau pasisekusi fizikos miesto olimpiada. Iš tarptautinių – Katare vykusi 16-oji jaunių gamtos mokslų olimpiada, buvo ir eksperimentinių mokslų olimpiada. Dar buvo Baltijos šalių chemijos olimpiada.

Jos išugdė geresnį mąstymą. Esu labai dėkinga savo gimnazijai, mokytojams, vyresniems mokiniams, kurie labai padėjo tobulėti, dėkoju ir mentoriams olimpiadose.

Mūsų gimnazijoje yra labai graži tradicija – vyresni mokiniai neretai veda pamokas jaunesniesiems, tai papildomos pamokos, būreliai, padedantys pasiruošti olimpiadoms. Tai labai padėjo. Vėliau ir pati mokiau jaunesnius mokinius taip tęsdama šią žavią tradiciją.

– O kuo tai svarbu – perimti patirtį iš vyresnių, bet ne mokytojų, o ir pačiai įlįsti į mokytojo kailį?

– Man, ypač devintoje klasėje, buvo labai svarbu suprasti, kad tie didieji olimpiadininkai taip pat yra žmonės, kad jie taip pat klysta, kad jiems taip pat reikia laiko pagalvoti, kad jiems patiems reikia įdėti darbo, kad ko nors pasiektų. Tas žmogiškumo pamatymas labai man padėjo ir paskatino nebijoti dalyvauti olimpiadose. Todėl jaučiau pareigą padėti jaunesniems, kai pati paaugau, norėjosi grąžinti tai, ką pati gavau.

Tuomet supratau, ir kad dirbti mokytoju yra labai sunku, nes vienu metu turi ir kalbėti, ir mąstyti, ką toliau sakyti, ir stebėti mokinių reakcijas, ir ruošti medžiagą. Tai tik dar labiau sustiprino pagarbą mokytojams.

– Dažnai kalbama, kad ateityje mokytojo profesija taps prestižinė. Ką jūs apie tai manote?

– Geri mokytojai jau yra prestižiniai, jiems nereikia jokių pavadinimų. Jei atsiranda mokinių, kurie priėję nuoširdžiai sako „ačiū“, tai ir yra prestižas.

– Grįžkime prie olimpiadų. Kuri buvo jums asmeniškai pati svarbiausia?

– Iš Kataro parsivežiau bronzą, taip pat Europos eksperimentinių mokslų olimpiadoje pelniau bronzą. Įsimintiniausia buvo, kai vykome į Katarą. Pirmą kartą pamačiau didelį pasaulį. Labai įsiminė ir mentoriai, ir pati kelionė.

Pamačiau visai kitokią kultūrą. Nesužavėjo manęs dangoraižiai, stiklai, cementas, dykumos. Grįžusi labiau pradėjau vertinti Lietuvos žemę.

– Kiek kainuoja pastangų, laiko pasirengti olimpiadoms?

– Daug. Labai daug. Ir daug pastangų, ir daug nervų. Kartais kelis mėnesius gyvendavau be normalaus savaitgalio. Kartais norėdavosi draugams parašyti, bet suprasdavau, kad turiu darbų, kuriuos turiu padaryti. Tad esu dėkinga savo draugams, kurie buvo kantrūs, palaukdavo manęs, suprasdavo, kad šiuo metu turiu kitų reikalų.

– Kai kalbame apie dvyliktokus, krūvį prieš egzaminus, vis prabylame apie patiriamą stresą. Jūs turite savo receptą, kaip jį nuvaryti lauk, kaip atsipalaiduoti?

– Man padėdavo skirtingos veiklos. Tarkime, mokydavausi, bet po pamokų nueidavau pašokti valandą ar dvi arba pasportuoti, arba eidavau į lauką pasivaikščioti. Manau, kad tai tikrai padėjo. O jau didžiausio streso situacijose, kad ir olimpiadose, man padėdavo susikoncentravimas į tą darbą, kurį turiu padaryti, o ne į mintis, kaip viskas gali baigtis. Visuomet sau primenu, kad olimpiada ar egzaminas nėra kažkokia pabaiga, tai yra tiesiog etapas. Gyvenimas, kad ir kaip baigtųsi egzaminas, vis tiek tęsis. Tai nebus mano karjeros pabaiga. Toks suvokimas man padėdavo.

– Esate dalyvavusi ir matematikos kūrybinių darbų konkurse. Pilna žmonių, kurie mano, kad matematika su kūryba vargiai susijusi.

– Šis konkursas galbūt buvo dar iki aštuntos klasės, gerai jau net nebeprisimenu. Bet matematikoje yra labai daug kūrybiškumo, ypač kai pereiname nuo paprastų techninių dalykų į tai, kur jau reikia sugalvoti sprendimą.

Gamtos moksluose matau labai daug matematikos. Kūrybiškumo matematikoje apstu, tik reikia mokėti jį atrasti ir įgusti valdyti.

– Tas kūrybiškumas padėjo per matematikos egzaminą, dėl kurio tiek daug triukšmo kilo?

– Porai uždavinių jo tikrai reikėjo. Taip pat reikėjo pamąstyti. Visus uždavinius, išskyrus tuos du – 27 ir 26.2, išsprendžiau per dvi valandas, o likusią valandą sėdėjau prie tų dviejų uždavinių. Šių uždavinių iki galo neišsprendžiau, tad gavau tik dalį taškų už juos. Bet visi kiti uždaviniai, sakyčiau, buvo standartiniai. Žinoma, aš daug sprendžiau ankstesnių metų užduočių, gal dešimties ar dvylikos egzaminų.

Manau, šiemet išlaikyti egzaminą neturėjo būti sunku.

– Bet neišlaikė 35 proc. Kaip manote, kodėl taip nutiko?

– Manau, visi šiek tiek kalti. Neverta vien mokinius kaltinti. Turiu draugų, kurie skundėsi, kad matematikos mokytojai mažai aiškino, patys ne viską išmanydavo, per nuotolinį mokymą net pamokų normaliai nevesdavo. Žinoma, šis akmuo ne į visų mokytojų daržą.

Kita vertus, teko matyti, kai mokytojai geri, o mokiniai nesurinko minimalaus skaičiaus taškų. O tai tikrai šiais laikais sunkiai suvokiama – ir internete yra nemažai resursų, yra ir vadovėliai. Jei mokinys visiškai neturėjo motyvacijos, nematė, kam jam matematika reikalinga, nedėjo pastangų, tai mokytojas gali būti superinis – niekas nepadės.

– Sakėte, kad jūsų charakterį suformavo šokiai. Kokius šokius šokate?

– Ilga istorija. Aštuonerius metus šokau sportinius šokius. Jie gal labiausiai ir išugdė mano charakterį. Vėliau porą metų buvo baletas. O po to dar dvejus metus – šiuolaikiniai šokiai.

– Kaip rodo interneto paieška, užsiimate ir tautodaile.

– Tai buvo seniai. Anksčiau užsiimdavau rankdarbiais, vėliau daugiau piešdavau. Kaip ir kalbėjome, matematikoje daug kūrybiškumo. Jo yra visur. Tik iš pradžių jis gal pasireiškia meninėje veikloje. Kūryba turi daug atmainų.