Prieš 11 mėnesius
84
Dažniausiai girdima, kad seksualiai prieš vaikus smurtavusius žmones mažų mažiausiai reikia įkalinti, o kartais pasiūloma ir mirties bausmė, apie visuomenės požiūri pasakojo Vilniaus universiteto (VU) Psichologijos instituto Teisės psichologijos tyrimų centro vadovė prof. dr. Ilona Laurinaitytė. Visgi, pasak jos, tam, kad vaikai nenukentėtų, svarbi prevencija – turime pastebėti vaikais besidominčius žmones.
Ketvirtadienį Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos organizuotoje konferencijoje „Seksualinis smurtas prieš vaikus: prevencija, atpažinimas ir pagalba“.
„Ar su tais, kurie skriaudžia vaikus, reikia kažką daryti, su jais dirbti? Kas pas mus visuomenėje girdima – reikia sodinti – mažų mažiausiai. O tada dar galima visokias kitas priemones taikyti, dar net mirties bausmė pasiūloma kartais“, – klausimus, ar ir kaip turėtume padėti seksualiniams nusikaltėliams, kėlė I. Laurinaitytė.
Nusikaltėlio portretas
VU Teisės psichologijos tyrimų centro vadovė pateikė statistinius duomenis, kaip dažniausiai atrodo seksualinio nusikaltėlio prieš vaikus portretas. Anot jos, duomenys rodo, beveik 60 proc. seksualiniais nusikaltimais prieš vaikus įtariamų asmenų buvo vieniši, niekada nesusituokę.
17,5 proc. įtariamųjų augo itin prastomis socialinėmis sąlygomis, o jų šeimos buvo prižiūrimos socialinių darbuotojų, 34,3 proc. patys turi vaikų, 32,5 proc. anksčiau buvo teisti, o 7,2 proc. įtariamųjų anksčiau buvo teisti už seksualinio pobūdžio nusikaltimus, vardijo I. Laurinaitytė.
Ji pridūrė, kad 2,4 proc. įtariamųjų buvo nustatyta pedofilija, o 1,8 proc. – ekshibicionizmas.
I. Laurinaitytės teigimu, paprastai už seksualinius nusikaltimus nuteistų žmonių pirmasis susidūrimas su policija ir pirmosios probleminio elgesio raiškos pasireiškia daug anksčiau.
Daugiausiai smurtauja pažįstami žmonės
VU Teisės psichologijos tyrimų centro vadovė atkreipė dėmesį, kad dažniausiai seksualiniai nusikaltimai prieš vaikus padaromi iš vaiko pažįstamos aplinkos, pavyzdžiui, seksualiai smurtauja šeimos draugai ar giminės. Kiek mažiau – 30 proc. seksualinių nusikaltimų – įvyksta šeimoje.
Pasak I. Laurinaitytės, didžiausia rizika nusikalsti pakartotinai stebima tuomet, kai nusikaltėlis seksualiai smurtauja už šeimos ribų. Specialistė pažymėjo, kad visų kategorijų seksualinių nusikaltėlių tikimybė padaryti pakartotinį seksualinį nusikaltimą mažėja su jų amžiumi.
„Natūraliai dėl įvairiausių disfunkcijų ir panašiai. Bet iš principo tų, kurie yra už šeimos ribų, tikimybė nusikalsti yra didesnė“, – kalbėjo I. Laurinaitytė.
Specialistė teigė, kad rizika nusikalsti mažėja ir bėgant metams nuo padaryto nusikaltimo. Tai reiškia, kad didžiausia rizika pakartotinai nusikalsti yra pirmaisiais pora metų nuo padaryto nusikaltimo.
„Apie 10–11 metus [po padaryto nusikaltimo] netgi labai problemiškų, labai sudėtingų [nusikaltėlių] rizika nuo 10 metų staigiai mažėja“, – pastebėjo VU Teisės psichologijos tyrimų centro vadovė.
Turi priėjimą prie aukos, gali būti išsilavinę
I. Laurinaitytė konferencijos metu išskyrė, kad dalis žmonių, seksualinį nusikaltimą atliekančių kontaktu, domisi tik vaikais ir kontakto nori tik su vaikais. Kita grupė nusikaltėlių, sakė specialistė, nusikalsti prieš vaikus gali kartais ar dėl tam tikros situacijos.
Pasak profesorės, paprastai tokie žmonės, smurtaujantys kontaktiniu būdu, turi priėjimą prie aukos, pavyzdžiui, dirba mokytojais. Šie nusikaltėliai dažniau būna vyresnio amžiaus, gali turėti kriminalinio elgesio istoriją, būti patys vaikystėje patyrę smurtą, vardijo I. Laurinaitytė.
Kaip tvirtino ji, apie 6 proc. tokių žmonių per 10 metų pakartotinai padaro seksualinio pobūdžio nusikaltimą.
Nuotoliniai seksualiniai nusikaltėliai dažniau būna išsilavinę vyrai, sakė I. Laurinaitytė, bet pridūrė – tai nereiškia, kad tuo nesidomi moterys ar jaunesni vyrai. Paprastai tokius nusikaltimus atliekantys žmonės turi geresnį išsilavinimą, supranta technologijas, išmano, kaip patekti į tamsųjį internetą ir kaip pasislėpti.
„Jie pasižymi kompulsyviu seksualiniu elgesiu, o tos problemos pripažinimas yra labai svarbi dalis dirbant toliau. Pakartotinis nusikaltimas nėra pakankamai didelis, stebima, kad pora procentų tokių nusikaltėlių padaro kontaktinį nusikaltimą, panašus procentas nusikaltimą pakartoja nuotoliu“, – tvirtino profesorė.
Dėmesys jau nusikaltusiems ir dar vaikais besidomintiems asmenims
Kalbėdama apie prevenciją ir seksualinių nusikaltimų prieš vaikus užkardymą, VU Teisės psichologijos tyrimų centro vadovė citavo suomių projekto „Apsaugokime vaikus“ požiūrį, kad „jei pakeisime bent vieno seksualinio nusikaltimo elgesį, bus įmanoma apsaugoti daug vaikų nuo žalos ateityje“.
I. Laurinaitytė pastebėjo, kad, remiantis Eurostato duomenimis, pagal pranešamų seksualinių nusikaltimų skaičių Lietuva rikiuojasi gale. Pasak specialistės, kažin, ar tai reiškia, kad lietuviai seksualiai nesmurtauja ir šios problemos šalyje nėra. Tokius rezultatus galima paaiškinti tuo, kad Lietuvoje jaučiama stigma, o žmonės dvejoja pranešti apie patirtą seksualinį smurtą, akcentavo I. Laurinaitytė,
„Turime apie tai kalbėti ir mokyti vaikus atpažinti, pasakyti, dalintis ir kalbėtis“, – pabrėžė profesorė.
Ji taip pat pažymėjo, kad trūksta korekcinių programų jau nusikaltusiems žmonėms, taip pat turime reaguoti į galbūt nusikaltimo dar nepadariusius žmones, bet jau besidominčius vaikais.
English (US) ·