Prieš 1 metus
76
Panevėžietis Sigitas Grigonis duobkasiu dirba jau šešerius metus. Kasti duobę nėra sunku, sako jis. Kur kas sunkiau būna matyti velionių artimųjų kančią arba, kartais ir taip nutinka, abejingumą. Tačiau, bėgant metams, įgydamas patirties, išmoksti savo emocijas sutramdyti.
Pasak S. Grigonio, daugelis žmonių linkę mistifikuoti duobkasio darbą, tačiau nors pirmosios savaitės būna psichologiškai nelengvos, ilgainiui viskas susidėlioja į vietas.
Anksčiau S. Grigonis taip pat sukosi netoli laidojimo – gamino krepšelių ir vainikų karkasus. Dabar Panevėžio laidojimo namuose „Ramybės takas“ jis palydi mirusiuosius.
– Kai paskambinau tartis dėl mudviejų pokalbio, sakėte, kad per budėjimą jus bet kada galėtų iškviesti. Kokie tie iškvietimai?
– Iškviečia ten, kur mirė žmogus. Gali tekti važiuoti į slaugos ligoninę, ten, kur įvyko avarija. Tenka važiuoti ir į Vilnių ar kur kitur. Tarkime, žmogus mirė sostinėje, bet jo šeima – Panevėžyje.
– Jūsų darbe daug rimties ir liūdesio?
– Yra to. Bet ilgainiui, kai jau esi nebe naujokas, viskas susidėlioja į savo vietas. Mes juk negalime kaskart to priimti taip, kaip kad savo artimųjų mirtį, laidotuves priimi. Taip būtų galima ir iš proto išeiti. Bet žinoma, tai priklauso nuo kiekvieno charakterio ir jautrumo. Iš pradžių būna sunku, tarkime, kai tenka vykti pasirūpinti žmogumi, kuris surastas jau seniai miręs, kūnas jau apiręs. Kolegos sakė, kad gali ir supykinti. Bet ilgainiui sąmonė susirikiuoja.
– Ką dirbote iki tol, kol tapote duobkasiu?
– Dirbau toje pačioje srityje, darydavome rėmus laidotuvių krepšeliams ir vainikams. Buvo tokia mada – krepšelių ir vainikų. Jie buvo labai paklausūs, tiek, kad sunkiai spėdavau pildyti užsakymus. Bet tokie smulkūs verslai baigėsi, nebereikia vainikų ir krepšelių. Juos pakeitė puokštės, palaidos gėlės, medžio kompozicijos.
– Esate tie žmonės, kurie turbūt vieni pirmųjų susiduriate su artimųjų netekties skausmu.
– Būna įvairiausių reakcijų. Jausmų amplitudė – didžiulė. Būna sunku matyti žmogaus kančią. Būna ir kai, atrodo, žmogus bejausmis. Esu matęs ir abejingumo. Kartą nuvažiavome į kaimą, įeiname į namą, matome mirusį žmogų. Kitame kambaryje dvi moterys sodinukus tvarko. Klausiam, kas ir kaip. Sako: tai ką, nematėte, guli gi?
Ne visų žmonių reakcija į mirtį vienoda. Bet, kaip ir sakiau, būna, kad matant, kaip artimieji išgyvena, pačiam nesunku apsiverkti.
Kartais apimti šoko artimieji mums net priekaištauja, kad duobę ne taip iškasėme ar karstą ne taip nešėme. Bet tokių atvejų reta.
Paprasčiausia būna, kai laidoji žmogų, kuris laiku išeina, nugyvenęs amžių.
– Vienas iš jūsų darbų – kasti mirusiajam duobę. Kaip to mokėtės?
– Manau, kiekvienas ūkiškas žmogus tai padarytų. Nors kai vos pradėjęs dirbti duobkasiu tai pasakiau senbuviams, įsižeidė.
Žiemą būna daugiau darbo. Kai įšalas, tai net ir su šiuolaikiniais įrankiais yra ką veikti. Tuomet duobę iškasti užtrunka dukart ilgiau nei vasarą.
– Turbūt vis dažniau tenka kasti duobę ne karstui, o urnai?
– Kai pradėjau dirbti, prieš šešerius metus, kas šešta duobė būdavo skirta urnai. Dabar – daugiau nei pusė. Būna savaičių, kai palaidojame dvylika urnų.
Pagyvenę žmonės dažniau tradiciškai renkasi karstus.
Kartais žmonės pageidauja duobės vidų apkaišyti eglišakiais. Kartais nori, kad duobės gale įtaisytume savotišką kriptą su degančia žvake. Retai, bet prašo, kad duobės dugne išdėliotume kryžių ar širdelę.
Tie, kas renkasi urną, kartais turi ir audeklą, su kuriuo nuleidžiama urna ir taip paliekama, palaidojama.
Jei urna dedama į kolumbariumą, tai gėles žmonės palieka šarvojimo salėje.
Kartais mums tenka atlikti ir ekshumaciją. Arba atkasame karstą, nes žmonės nori perkelti mirusįjį į kitas kapines. Kartą teko atkasti jau perkeltą iš kitų kapinių mirusįjį, tuomet kūną kremavo.
– Per patį pandemijos piką, kaip yra pasakoję laidojimo namų atstovai, rikiuodavosi eilės karstų.
– Pačioje pandemijos pradžioje pats susirgau COVID-19. Kai pasveikęs grįžau į darbą, nustebau. Nebuvo nė vienos laisvos vietos, tiek karstų buvo surikiuota ir laukė kremavimo. Nei prieš tai, nei po pandemijos tokių dalykų nebuvau matęs. Būdavo, ateini, dvylika karstų laukia. Kremuoti veždavome po keturis.
– Esu kalbėjusi ir su jūsų darbovietės vadove. Ji sakė, kad ne visi artimieji įspėdavo, kad žmogus mirė nuo COVID-19, o tai sukeldavo grėsmę ir jums, darbuotojams.
– Taip, yra buvę, kad neįspėdavo, o mes nuvažiuojame kūno pasiimti ir su šeimos nariu bendraujame. Ir paaiškėja, kad ir miręs žmogus sirgo, ir gyvas artimasis serga. Vėliau vykdavome jau vilkėdami specialią aprangą.
– Tuomet, sakė jūsų vadovė, buvo daug vienišų laidotuvių, kuriose, kaip leido tvarka, vos keli žmonės dalyvaudavo. O būna, kad išvis nė vienas žmogus neateina palydėti mirusiojo?
– Tradicinės laidotuvės – tokios, kai mirusįjį palydi apie 30 žmonių. Čia jei žmogus nebuvo žinomas. Laidojame ir beglobius žmones, kur niekas neateina. Jiems skirtas atskiras kvartalas kapinėse. Tokiais atvejais patys padedame gėlytę, kryželį.
– Kadaise buvo girdėti daug istorijų, kai vos mirus žmogui, tarkime, prie ligoninės išsirikiuoja eilės laidojimo įmonių atstovų ir stveria artimuosius, kad pasinaudotų būtent jų paslaugomis.
– Tai mitas, man atrodo. Kiek dirbu, nesusidūriau su tuo, kaip sakoma, lavonų pardavinėjimu.
– Vytautas Mačernis vieną savo trioletą yra skyręs duobkasiui. Poetas rašė šitaip:
Gyveno duobkasys kapuos
Ir kasė mirusiems duobes,
(...)
Ir negalvojo niekados,
Kas mirus duobę jam iškas.
Jūs kada nors susimąstėte apie tai? Turėtumėte ką pasakyti tam kolegai, kuris jus palydės Anapus?
– Ne, niekada apie tai negalvojau. Bet galvoju apie ką kita. Žmona turi savo šeimos kapavietę, aš – savo. Tad svarstome, kur mudviem gulti reikės. Nejaugi atskirai?
English (US) ·