Dr. Austėja Landsbergienė: ar švietimo sistema pasiruošusi pasitikti dirbtinį intelektą?

52 proc. amerikiečių sutiktų, kad jų vaikus mokytų dirbtinio intelekto robotas, rodo naujausia bendrovės Tidio apklausa, ir tai nėra tolimos ateities scenarijus. Štai Niujorko miesto mokyklos praėjusį mėnesį jau uždraudė mokiniams naudoti dirbtinio intelekto robotą ChatGPT, kuris gali spręsti sudėtingus matematikos uždavinius, rašyti rašinius ir net atsakyti į filosofinius klausimus. Visą tai jis daro taip įtikinamai, kad beveik neįmanoma atskirti, ar tai roboto, ar žmogaus darbas. 

Ir tai nėra tolimos aktualijos iš už Atlanto, ChatGPT supranta beveik 100 kalbų, tarp jų ir lietuviškai, rašoma Karalienės Mortos mokyklos pranešime žiniasklaidai.

Gyvename tokiu laiku, kai dirbtinis intelektas gali išsprogti bet kuriuo metu. Valstybės konkuruoja, kuri pirma sukurs superkompiuterį ir, gali būti, kad vieną rytą atsibusime ir suprasime, kad situacijos nebekontroliuojame – dirbtinis intelektas kontroliuoja mus, ir kelio atgal nebėra.

Manau, kad Lietuvoje per mažai diskutuojame ir per paviršutiniškai vertiname dirbtinio intelekto grėsmes. Esame pratę, kad visos prieš tai vykusios revoliucijos buvo lėtos ir mes turėjome laiko prisitaikyti prie pokyčių. Žemės ūkio, pramonės, informacijos perversmai truko ilgus dešimtmečius ir net šimtmečius. Dirbtinio intelekto proveržis gali būti savaičių ar net dienų klausimas. Aišku, gali ir nebūti, tačiau vien ta greito proveržio mintis drebina švietimo sistemos pamatus.

Kaip dirbtinis intelektas gali pagerinti ugdymo kokybę?

Technologijos visuomet buvo žmonijos progreso dalis. Lazda, išmanusis telefonas ar superkompiuteris yra tokie patys įrankiai, kurie gali padėti arba pakenkti. Svarbu, kaip juos naudosime.

Švietimo ekspertai vienareikšmiškai sutaria, kad pagrindinis dirbtinio intelekto privalumas – ugdymo personalizacija. Jei galėsime sekti ir rinkti duomenis, kaip mokinys mokosi ir, atsispirdami nuo to, adaptuoti jam ugdymo(si) programą – turėsime pagal kiekvieno individualius gebėjimus ir motyvaciją pritaikytą mokymąsi. Tai padės mokytojams geriau suprasti, kaip konkrečiam mokiniui sekasi, kokie metodai jam labiausiai tinka, o mokiniui suteiks pasitikėjimo ir sudarys sąlygas atskleisti savo potencialą. Tai ypatingai pasitarnaus ugdant specialiųjų ugdymosi poreikių vaikus, jiems bus galima adaptuoti mokymosi aplinką, medžiagą, turinį. Ypač, jei į procesą integruosime specialiojo pedagogo, logopedo, ergoterapeuto ir kitų reikalingų specialistų pagalbą.

Dirbtiniu intelektu praturtinta virtuali realybė bus dar vienas dalykas radikaliai keičiantis mokymąsi. Pavyzdžiui, mokydamiesi apie grybus galėsime virtualiai patekti po žeme, pamatyti ir paliesti grybieną, galėsime užduoti klausimus ir gauti atsakymus. Dings klasių ribos – pateksime ten, kur patekti beveik neįmanoma – į kosmosą ar vandenyno gelmes. Ir – dirbtinio intelekto pagalba – tai nebus statiška, nebus filmas, o iš tiesų adaptuosis čia ir dabar. Medicinos studentai galės atlikti virtualias operacijas ir gauti individualų grįžtamąjį ryšį. Toks patirtinis mokymasis bus labai įdomus ir įtraukiantis.

Dirbtinis intelektas bus ir puikus korepetitorius tiems, kam nepakaks pamokų mokykloje. Į korepetitorius šeimos kreipiasi tuomet, kai vaikui netinka mokymasis grupėje, kai jam reikia individualaus dėmesio, kai jis nespėja su visa klase arba atvirkščiai – kai siekia išskirtinių pasiekimų tam tikroje srityje. Dirbtinio intelekto korepetitorius atsižvelgs į individualius gebėjimus, parinks metodus ir sudėlios ugdymo programą taip, kad tikslo siekti būtų smagu ir paprasta.

Dirbtinio intelekto pagalba galėsime sudaryti mokymosi komandas iš tinkamiausių žmonių, atsižvelgiant į jų gebėjimus ir žinias. Šiandien mokytojai grupėmis klasę suskirsto remdamiesi daugiau nuojauta, o dirbtinis intelektas remsis duomenimis, ir tai bus nepalyginamai efektyviau.

Na, o pirmasis dalykas, kur dirbtinį intelektą sutiksime jau labai greitai – tai administraciniai mokyklos darbai. Dirbtinis intelektas greitai ir objektyviai vertins žinias, sudarys tvarkaraščius. Jau dabar didelės įmonės jį naudoja, o kada ši funkcija atsiras mokyklose – tik iniciatyvos ir pinigų klausimas.

Ar dirbtinis intelektas pakeis mokytoją?

Netikiu, kad ateityje nereikės mokytojų. Jų reikės visuomet, tik jie – drauge su visu pasauliu – turės keistis, išties jie turi keistis jau šiandien. Jau dabar turime spręsti, kokią mokyklą norime matyti ateityje: tokią, kurioje viešpatauja naujausios technologijos, ar atvirkščiai – mokyklą kaip vienintelę užuovėją, kurioje yra tik senosios technologijos – rašiklis, popierius, mokytojas, mokinys ir vyksta žmogiškas bendravimas, kur keliami klausimai ir skiriama laiko diskusijai bei refleksijai.

Mokytojams reikės iš naujo pergalvoti, ko mes mokome vaikus, keisti ugdymo turinį. Jeigu mokinys galės gauti bet kokią informaciją ir tą padaryti labai greitai, tiesiog perduoti žinias ir reikalauti jas įsiminti paprasčiausiai nebus prasmės. Nebus prasmės ir mokyti kalbų, nes viskas bus verčiama realiu laiku, todėl skaityti, suprasti ir susikalbėti kitomis kalbomis nebus problemų. Kalbų mokymas įgis naujas prasmes: kitos šalies kultūros, istorijos, tradicijų ir kitų unikalių aspektų pažinimo. Ar pasiruošę bus kalbų mokytojai ne pratyboms (jas ištaisys programa kuo puikiausiai ir kuo greičiausiai), o istorijoms, galbūt tos šalies patiekalų ragavimui ir keliavimui po tą šalį – kad ir virtualiai?!

Anot Tidio apklausos, 67 proc. amerikiečių mano, kad būtent hibridinis mokymas, kai dalis pamokų vyksta per nuotolį – yra švietimo ateitis. Ir išties, virtuali pamoka įvyksta daug greičiau, visi prisijungia, mokytojas pristato temą, mokiniai padiskutuoja, medžiaga apibendrinama ir pamoka baigta. Mokytojui paprasčiau, nereikia nieko drausminti, rūpintis šalutiniais dalykais. Nelieka ir socio-emocinio fono, kuris dažnai suvalgo net ir pusę pamokos. Tai išties suteikia patogumo mokytojui.

Vis tik priverstinis nuotolinis mokymas parodė, kad didžiausi tokio mokymosi iššūkiai buvo po pandemijos paūmėję, ypač paauglių, nerimas ir depresija, tą patvirtino ir Lietuvoje atliktas tyrimas. Taigi mokyklos socio-emocinis vaidmuo yra itin svarbus. Jaunam žmogui reikia susitikti ir bendrauti gyvai. Išmokimui reikia motyvacijos, įkvėpimo, o įkvėpimas susijęs su asmeniniu, emociniu ryšiu ir palaikymu. Mokytojas gali būti pavyzdžiu ir vedliu, tvirtas mokytojo ir mokinio ryšys kuriamas gyvai, tokio ryšio nesukursime su technologijomis. Ne veltui 39 proc. tos pačios apklausos dalyvių jaudinasi, kad dirbtinis intelektas nesugebės įžvelgti unikalių, neapčiuopiamų dirbtiniam intelektui, talentų ir neįkvėps mokinių taip, kaip gali įkvėpti gera(s) mokytoja(s).

Kokias jaunų žmonių kompetencijas svarbu ugdyti dirbtinio intelekto aušroje?

Vis dar manoma, kad svarbiausia užduotis mokykloje yra išeiti programą arba vadovėlį. Tačiau tam nereikia nei mokyklos, nei mokytojo. Tą puikiai gali padaryti jau dabartinės technologijos. Įrašai visas temas iš eilės ir nusiunti mokiniui. Jis perskaitė, atsakė į klausimus – programa išeita. O ar tikslas pasiektas? Tikrai ne.

Yra dalykų, kurių už tave neišmąstys joks dirbtinis intelektas. Na, gerai, artimiausiu metu. Tikėtina. Pavyzdžiui, filosofijos arba literatūros kūrinio interpretacijos. Įsivaizduokime mokyklą, kurioje pasiimi pieštuką, lapą popieriaus, skaitai ir analizuoji pastraipą. Parašai savo interpretaciją ir tik tada pasiteirauji to paties dirbtinio intelekto, ką apie tą kūrinį sakė kritikai Anglijoje, Amerikoje ar Japonijoje. Taip nepakeiti mokymosi proceso užklausomis dirbtiniam intelektui, bet mokymąsi praturtini.

Šiandien kaip niekad svarbu tampa išmokyti mąstyti, auga socialinių įgūdžių ir komunikacinės kompetencijos svarba. Dirbtiniu intelektu negalima aklai pasitikėti, jis informaciją mums pateikia iš to, ką randa internete, bet ši informacija nebūtinai yra teisinga ir nebūtinai yra tiesa. Svarbu mokėti vertinti, užduoti klausimus, tikrinti informacijos šaltinius. Taigi debatai, gebėjimas dirbti komandoje, spręsti problemas, formuoti argumentus, diskutuoti – tampa svarbiau, nei programavimas.

Naujai atsiskleidžia kontekstinio ir emocinio ugdymo svarba – juk ChatGPT gali parašyti rašinį bet kokia tema, jis gali būti sklandus, gramatiškai ir stilistiškai taisyklingas, bet jame nerasite savito kultūrinio, istorinio, emocinio konteksto. Būtent kontekstas, subjektyvus patyrimas lemia mūsų unikalumą, kiekvieną mūsų potyrį nuspalvina emocija. Paprašykite trijų skirtingų vaikų pasidalinti įspūdžiais iš tos pačios išvykos ir gausite tris skirtingas istorijas. Gebėjimas jausti, savo emocijas ir nuotaiką suprasti, įvardinti ir analizuoti yra nepaneigiamas žmogaus išskirtinumas, kurį reikia puoselėti.

Kas toliau?

Sprendimas uždrausti ChatGPT Niujorko mokyklose šiai diena yra natūralus, nes proveržis įvyko taip greitai, kad niekas nebuvo tam tinkamai pasiruošęs. Šiandien reikia suprasti ir mokytojus: tėvai nori, kad jų vaikas čia ir dabar išmoktų matematiką, ir mokytojas renkasi surasti jam papildomos medžiagos, o ne skuba domėtis dirbtinio intelekto grėsmėmis. Kita vertus, mokytojas yra atsakingas prieš mokinius, tėvus, mokyklos vadovus ir visuomenę. Jis jau šiandien turi jaudintis dėl duomenų apsaugos, dėl sveikatos, susitarti su tėvais, kurie neretai mano daugiau už jį išmanantys. Be to, iš mokytojo tikimės, kad jis domėsis naujovėmis, skaitys profesinę literatūrą, bus pasiruošęs priimti tas pačias dirbtinio intelekto teikiamas galimybes ir išvengti pavojų. Tam paprasčiausiai nelieka laiko. Kita vertus, jei ši diskusija neprasidės šiandien, ateityje dirbtinio intelekto žinia mus gali pervažiuoti volu.

Technologijų mokykloje neišvengsime. Yra skaičiuojama, kad edukacinių technologijų apyvarta jau šiame dešimtmetyje pasieks 500 mlrd. JAV dolerių. Vis tik galime atlikti eksperimentą – pamėginkime iš ugdymo proceso eliminuoti visas technologijas ir tada pažiūrėkime, ką tikrai verta grąžinti. Gal tai bus tik lapas popieriaus ir rašiklis? Ir nuoširdus santykis? Tėvų pasitikėjimas? Aukšti lūkesčiai?

Dirbtiniam intelektui plačiai paplitus, spėju, bus žmonių, kurie prie dirbtinio intelekto prisijungs kaip prie lašelinės ir bus tokių, kurie pasakys – žinai, aš tai pats parašiau šitą rašinį. Ir žmogaus kūrinys nebūtinai bus geresnis, bet jis rodys lygį. Jis rodys, kad žmogus mąsto. Kad skiria tam laiko. Grįšime į Sokrato laikus, kai debatai, diskusija, gilus pokalbis, o ne išmanusis telefonas – bus išskirtinumas, ypatingumas gerąja prasme.

Kai dirbtinis intelektas darys beveik viską, savo gyvenimą įprasminti galėsime išlįsdami iš tobulo dirbtinio pasaulio burbulo, skaitydami knygą, apie ją diskutuodami, sąmoningai nekreipiant dėmesio į tai, ką apie ją sakė kiti. Gal tada ir tokie žmonės bus labiausiai išsilavinę žmonės ir tik jų dėka dirbtinis intelektas – kaip gąsdino Oksfordo filosofijos profesorius Nikas Bostromas – neužvaldys ar net nesunaikins mūsų visiškai?!