Dešimtmetį pareigose minintis Gintaras Grušas apie dėl kunigystės atsisakytą darbą IBM ir dirbtinio intelekto rengiamus pamokslus

Savo, kaip arkivyskupo dešimtmetį minintis Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas atvirauja svarstęs ir kitus kelius, tačiau šiandien sako nė dienos nesigailėjęs pasirinktuoju. Vis dėlto G. Grušas neatitolsta ir nuo kitų jam artimų sričių – informacinių technologijų ir dirbtini intelekto. Arkivyskupas neabejoja – pastaruoju naudosis ir Bažnyčia.

– Ką šie dešimt metų atnešė jums tiek kaip dvasininkui, tiek kaip žmogui?

– Atnešė apstaus gyvenimo, daug naujų santykių. Net buvę, ankstyvesni [santykiai] perėjo į kitą lygmenį. Mano santykis su broliais kunigais, kur Vilniuje buvau 20 metų iki vyskupystės, staiga perėjo į kitą lygį – vyskupo ir kunigo. Jų Vilniuje yra apie 175.

Ir su tikinčiaisiais, ir su parapijomis ne tik susipažinimas, bet ir naujas santykis tų vizitacijų. Tai tikrai 10 gyvenimo kelionės metų, nueitų kartu su Dievu, kuris tampa tikrai didysis gyvenimo nuotykis.

Bet tame kelyje yra ir liūdesio, ir džiaugsmų. Labiausiai įsidėmėjo – mano motina mirė kaip tik išvakarėse didžiulės Vilniaus Arkivyskupijos ir Lietuvos Bažnyčios šventės, kai Vilniuje buvo Lietuvos jaunimo dienos ir palaimintojo Teofilio Matulionio beatifikacija. Tai tie du dalykai iš karto suėjo, bet tokia buvo ramybė po to.

– Kaip tik norėjau klausti, kad turbūt Teofilio Matulionio beatifikacija ir Popiežiaus Pranciškaus vizitas 2018 m. galėjo būti, o gal net ir yra tam tikri jūsų tarnystės kulminaciniai momentai. Bet, štai, sakote, kad vienas iš jų sutapo su be galo skaudžiu asmeninio gyvenimo įvykiu.

– Tai nemažina nė kiek tos beatifikacijos istorinės svarbios ir mano paties dalyvavimo. Krikščionys katalikai tiki amžinuoju gyvenimu. Netektis yra netektis, bet aš džiaugiuosi iš tikrųjų, abu tėvelius parsivežiau į Lietuvą per šituos metus ir su manim jie čia pagyveno 2,5 metų. Tai buvo didelė dovana.

– Per šiuos dešimt metų buvo ir iššūkių. Teko reaguoti ir į su kunigų tvirkinimu susijusius skandalus, teko priimti sunkų sprendimą per pandemiją mišias aukoti be tikinčiųjų. Jau nekalbu apie karą Lietuvos pašonėje. Kas jums įsiminė kaip didžiausios dvasios stiprybės, sunkiausių sprendimų pareikalavę įvykiai?

– Kaip ir visiems, man atrodo, pandemija mums buvo didelis iššūkis. Ir mums tai, kaip vyskupams, kaip tai teisingai vertinti – iš vienos pusės padėti žmonėms, iš kitos pusės – apsaugoti juos – buvo iš tokių sunkesnių sprendimų. Vyskupai tuo klausimu, ką daryti, 8 valandas posėdžiavo. Tik vienu klausimu. Klausėmės tų pačių medikų, ekspertų ir su malda siekėme atrasti teisingą sprendimą. Tokių momentų yra, bet tuo pačiu pamatai, kaip Šventoji Dvasia veikia.

Karas, kaip ir minėjote, bei pabėgėlių situacija – tie visi dalykai buvo nemaži iššūkiai, bet tie iššūkiai padeda puošti mūsų gyvenimą, reikalauja iš mūsų daugiau pastangų. Ir dėl pandemijos, ir dėl pabėgėlių, ir dėl karo džiaugiuosi, kiek daug žmonių išėjo savanoriauti padėti kitam, neužsidarė savyje ir tai irgi augina mūsų bendruomenę ir stiprina. Nors išgyventi tai nebuvo lengva niekam.

– Ekscelencija, ko mes nematome Vilniaus arkivyskupo metropolito darbe?

– Savo pašaukimo klausimą sprendžiau ir galvojau, ką noriu daryti su gyvenimu. Kunigystė buvo vienas iš tų [dalykų], bet besiruošiant visai kitoje srityje darbo interviu, pradėjau rašyti, ko aš noriu, kas man patinka, kur mane Dievas kviečia.

Tai šalia tų, apie ką dažniausiai galvojame, kaip dvasinio vadovavimo konsultacijų, Dievo žodžio skelbimo, pamokslavimo, evangelizacijos, mano noruose buvo ir kažkiek psichologo darbas, ir teisininko darbas, ir vadybos, ir lyderystės, tuomet turbūt ir verslo dalykų.

Tuo metu pasižiūrėjau į sąrašą ir supratau, kad tai yra dalykai, ką kunigas daro, ir labai plati sfera. Tai ne tik apie pašaukimus ir evangelizaciją, bet reikia rūpintis ir pastatais, ir žemišku turtu, ir ugdymu. Dabar reikia rūpintis ir tarptautiniais reikalais (kaip buvo mano vizitas į Ukrainą praeitais metais).

– Einate ir Lietuvos kariuomenės ordinariato apaštalinio administratoriaus pareigas. Kokią matote kariuomenę šiandien? Kokias jos nuotaikos jūs jaučiate?

– Kariuomenė, be abejo, tikrai yra parengime. Visi matome, kas darosi Ukrainoje ir mūsų pasienyje. Jie pasiruošę vykdyti savo pareigas. Esant įtampai, reikia tos dvasinės stiprybės, tos atramos. Mes padedame tokia prasme ir malda, bet ir dirbant ir su kariais ir jų šeimomis.

– Pabaigai noriu paklausti apie jūsų laisvalaikį. Esu taip pat skaičiusi interviu su jumis ir tarp atsakymų jūs sakote – informatika (tai yra pirminis jūsų išsilavinimas) ir dirbtinis intelektas, kuris vos nesulaikė jūsų ir nuo kunigystės, ir vos nepaliko Amerikoje. Dirbtinis intelektas yra labai šiuo metu plėtojama tema. Jūs, kaip diplomuotas specialistas, daugiau žavesio ar pavojų matote šioje srityje?

– Matau ir tą, ir tą. Kaip ir su visomis technologijomis, dirbtinis intelektas turi labai daug, kaip gali padėti žmogui ir dar labiau žmonijai. Bet tai nėra be labai rimtų pavojų. Aš džiaugiuosi, kad didelės kompiuterinės bendrovės iš tikrųjų kreipiasi ir svarsto etikos klausimus šioje srityje.

Kadangi dalyvauju Vatikano komunikacijos dikasterijoje, taryboje, žinau, kad jie padeda ieškoti etikos konsultantų. Ne tik dirbtinio intelekto, bet apskritai informatikos srityse. Tų pavojų tikrai yra, mes juos matome. Moraliniai sprendimai – programuojant galima tyčia ar netyčia įdėti diskriminacines tendencijas. Dabar per internetą „fake news“ arba melagienos plinta daug greičiau. Dirbtinis intelektas gali padėti sukurti vis realesnes melagienas. Žmonėms taps sunku atpažinti, kur yra tiesa, kur – pakištas melas.

Turbūt pavojingiausia ginkluotėje – kaip tai suprogramuota, įeina ir į robotikos sritį, bet, kai pati ginkluotė pradės mąstyti, tai sukelia pavojų.

Bet, kaip ir su internetu, taip ir su dirbtiniu intelektu ir Bažnyčia tais dalykais gali naudotis. Manau, ir naudosis. Aš esu pats pažaidęs su tuo „ChatGPT“, kur dabar populiari programa. Tai galima paprašyti, kad jis ir pamokslėlį parašytų. Nors sakyčiau, kad dar toli gražu ne tobulas ir dar nepralenkia, ką žmogus gali paruošti. Bet mintims, idėjoms ar net sudaryti pirminius planus yra naudingas įrankis. Bet, kaip ir visi įrankiai, turi galimai savo tamsią pusę.

– Ekscelencija, nė dienos nesigailėjote pasirinkęs kunigystę, nors prieš pat tą sprendimą galėjote dirbti IBM kompanijoje, būtent dirbtinio intelekto srityje?

– Tikrai nesigailėjau nė dienos. Tą, ką Dievas man paruošė gyvenimui, ne tik šis paskutinis dešimtmetis, bet visas kunigystės kelias buvo kažkoks nepaprastas didysis nuotykis. Gyvenu juo ir stebiuosi kiekvienu nauju posūkiu. Vis kažkas netikėta, vis kažkas, sakyčiau, net stebuklinga, ką jis daro. Tik kartais mums reikia pamatyti ir mažuose dalykuose, kaip Dievas parodo, kad jis mus myli ir kaip jis gali mus tikrai nustebinti.