Prieš 1 metus
57
Vilniaus miesto savivaldybei nusprendus, kad paminklas pirmajam Lietuvos prezidentui Antanui Smetonai iškils Jono Basanavičiaus gatvėje, viešojoje erdvėje atsinaujino diskusijos dėl šio asmens įamžinimo. Buvusiam Konstitucinio Teismo (KT) pirmininkui Dainiui Žalimui pareiškus, kad pastatę paminklą perversmininkui išduotume partizanus, pamintume demokratijos vertybes, istorikas Egidijus Aleksandravičius ragina neskubėti su tokiais pareiškimais ir įvertinti ne tik pirmojo Lietuvos prezidento nuopolius, bet ir laimėjimus, šalies pergales, kurios buvo pasiektos Lietuvai vadovaujant A. Smetonai.
Paminklai A. Smetonai stovi Ukmergės rajone, Kaune, tačiau sostinėje iki šiol pirmojo Lietuvos prezidento atminimas nėra įamžintas, nors apie tai diskutuota ne kartą.
Gruodžio viduryje Vilniaus miesto savivaldybės taryba nusprendė, kad A. Smetona bus įamžintas skvere priešais Vilniaus senąjį teatrą J. Basanavičiaus gatvėje.
„Prezidento A. Smetonos įamžinimo vieta parinkta atsižvelgus į vilniečių nuomonę. Sveikinu visus – tai labai svarbus sprendimas, nes prezidento A. Smetonos veikla Vilniuje turėjo išskirtinę reikšmę atkuriant Lietuvos valstybingumą ir lieka reikšminga žvelgiant į ateitį“, – tąkart teigė Vilniaus miesto mero pavaduotojas Tomas Gulbinas.
Šis sprendimas priimtas, atsižvelgiant į Vilniaus miesto tarybos Istorinės atminties komisijos siūlymą, paremtą visuomenės nuomonės apklausos rezultatais.
Vilniečių apklausą dėl vietos A. Smetonai pagerbti savivaldybės užsakymu organizavo „Spinter tyrimai“. Apklausta 1011 respondentų nuo 18 iki 75 metų amžiaus, iš kurių 39 proc. teigė, kad jiems svarbu, jog Vilniuje atsirastų prezidento A. Smetonos įamžinimo vieta.
Beveik pusė apklaustųjų – 49 proc. – mano, kad tokiam paminklui tinkamiausia vieta yra skveras J. Basanavičiaus gatvėje. Vilniaus senajame teatre 1917 m. rugsėjo 18–22 d. posėdžiavo Lietuvių konferencija, išrinkusi Lietuvos Tarybą ir jos pirmininką A. Smetoną.
Nemažai apklaustųjų – 35 proc. – A. Smetonos paminklą norėtų matyti šalia namo Tilto g. 1, kur prezidentas gyveno 1908–1909 m.
A. Smetona Lietuvos prezidento pareigas ėjo 1919–1920 ir 1926–1940 metais. Jis yra Nepriklausomybės Akto signataras, Lietuvos Tarybos pirmininkas, aktyvus visuomenininkas, publicistas, lietuvybės puoselėtojas. Didžiausiu A. Smetonos nuopelnu dažniausiai įvardijamas atkurtas ir įtvirtintas Lietuvos valstybingumas.
Tiesa, A. Smetonos vaidmuo Lietuvos istorijoje vertinamas nevienareikšmiškai. 1926 m. šalyje įvykdytas perversmas, kurio metu nuverstas teisėtai išrinktas prezidentas Kazys Grinius, įvestas autoritarinis režimas. Po šio perversmo valdžioje įsitvirtino Lietuvos tautininkų partija ir jos lyderis A. Smetona, vėliau Seimo išrinktas prezidentu. 1940 m., sovietų kariuomenei žengiant į Lietuvą, prezidentas pasitraukė į Vokietiją, vėliau – į Šveicariją ir galiausiai – į JAV.
Buvęs KT pirmininkas: išduodame partizanus ir laisvės idėją
Vilniaus miesto savivaldybės tarybai paskelbus apie A. Smetonos atminimo įamžinimo vietą, buvęs KT pirmininkas, Vilniaus universiteto profesorius D. Žalimas feisbuke pareiškė manantis, kad apskritai idėja statyti paminklą minėtam asmeniui yra nesusipratimas.
„Juk statome paminklą perversmininkui, kuris savo veikla paneigė vieną iš jo paties pasirašyto 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės Akto principų – demokratiją, kurios neatskiriamu elementu yra ir pagarba žmogaus teisėms. Maža to, šiam perversmininkui labai patiko Tautos vado (fiurerio) titulas, kurį greitai, paslaugiai prilipdė jį gausiai apspitę pataikūnai“, – rašė teisininkas.
„Dar daugiau, statydami paminklą perversmininkui „Tautos vadui“, mes paneigiame demokratinį palikimą ir atminimą tų, kurie, kitaip nei šis nevykęs „Tautos vadas“, nesitraukė ir okupacijai priešinosi ginklu, – kitaip tariant, išduodame partizanus ir laisvės idėją, dėl kurios jie kovojo“, – tęsė profesorius.
D. Žalimas priminė, kad Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracijoje įsipareigota vadovautis demokratinės 1922 m. Konstitucijos dvasia. Teisininko teigimu, tai reiškė visišką autoritarizmo atmetimą.
„Būtent į šią Konstituciją savo kojas nusišluostė aksominis diktatorius“, – pabrėžė buvęs KT pirmininkas.
D. Žalimo manymu, diskusijos dėl paminklo A. Smetonai reikalingumo rodo žmonių požiūrį į teisės viršenybės principą, žmogaus teises ir demokratiją.
„Vis dar nedrįstame sau pasakyti to, ką 1949 m. vasario 16 d. paskelbė partizanai, – 1928 m. ir 1938 m. konstitucijos, tarnavusios „Tautos vado“ režimui, nebuvo jokios konstitucijos tikrąja šio žodžio prasme. Juk viena iš esminių konstitucionalizmo idėjų yra valdžios galių ribojimas, o ne valdžios savivalės primetimas piliečiams“, – pažymėjo teisininkas.
„Todėl, jei paminklas (A. Smetonai – LRT.lt) tikrai bus pastatytas, siūlyčiau nenuslėpti istorijos ir prie jo prirašyti, jog tai paminklas apsiskelbusiam lietuvių tautos „vadui“, perversmo būdu uzurpavusiam valstybės valdžią ir išdavusiam Lietuvos Respubliką“, – pridūrė D. Žalimas.
Istorikas: nėra vienareikšmių herojų
LRT.lt kalbintas Vytauto Didžiojo universiteto profesorius istorikas E. Aleksandravičius, paklaustas, kaip vertina D. Žalimo nuomonę apie paminklą A. Smetonai, neslėpė nepritariantis teisininko požiūriui. Anot jo, pirmasis Lietuvos prezidentas nebuvo ir nėra vienreikšmis herojus, tačiau, pasak istoriko, reikėtų objektyviai įvertinti visus jo darbus, nesikoncentruojant vien į perversmo epizodą.
„Perversmininko griekas niekur nedingsta. Paskui eina kiti veiksmai, eina tai, kaip būdamas autoritarinis prezidentas jis įgyvendino politiką, ten didelių griekų nesimato. Galima suprasti tuos, kurie sako, kad nori pastatyti paminklą A. Smetonai. […]
Taip, partijas papjovė, keturis komunarus nušovė, bet pilietinės visuomenės augimo neardė, daugybė visuomenės raidos dalykų buvo, buvo tolerantiškas mažumų, ypač žydų, atžvilgiu. Dėl to visi oponentai galėjo ant jo karti „žydų karaliaus“ iškamšas. Kitaip sakant, mūsų visa istorija yra tokia, kad nėra vienareikšmių herojų“, – aiškino istorikas.
E. Aleksandravičius, kalbėdamas apie A. Smetoną, teigė manantis, kad atsižvelgiant į prezidento veiksmus, tuometinę politinę situaciją šalyje, net jei ir 1940 m. nebūtų sovietų okupacijos, vargu ar šis asmuo būtų išlaikęs valdžią labai ilgai.
„Žinoma, iš liberaliosios pusės aš galiu sakyti, kad taip, A. Smetona yra griešnas, bet kartu, kalbant apie jo elgesį po to, kai jis buvo valdžioje, visos trajektorijos rodė – jei ne rusų okupacija, per penkerius ar aštuonerius metus būtų pasitraukęs arba būtų patrauktas“, – dėstė pašnekovas.
Vis dėlto E. Aleksandravičius atviravo, kad jį labiausiai stebina tai, kaip priimami sprendimai dėl istorinių asmenybių atminties įamžinimo. Jo įsitikinimu, valdžia – ar nacionalinė, ar vietinė – į šiuos procesus turėtų kištis kuo mažiau.
„Bėda, mano galva, prasideda, kai tokia posovietinė, rusiškai centralizuota Europos Sąjungos valstybėlė ima ir sprendžia viską valstybiniu lygiu, net savivaldybėms nurodant, kokį paminklą nugriauti, kokį pastatyti. Rusiškas centralizmas su infantilaus politikavimo herojais iš dabartinio elito ir sukuria tokius keistus precedentus.
Kokia čia būtų problema? Yra A. Smetonos paminklo fondas ir draugija, tegul jie stato, tegul ginčijasi, kur jam skirta vieta, aikštė ar patvorys“, – kalbėjo profesorius.
E. Aleksandravičiaus įsitikinimu, tiek svarstant dėl A. Smetonos, tiek ir dėl kitų istorinių asmenybių paminklų statymo, būtina išplėsti diskusijų ribas, įtraukti į jas kuo daugiau nuomonių.
„Kai patys paminklai pralenkia diskusijų įtampas, kitaip sakant, tekstų yra mažai, nuomonės yra suvaržytos, jų nedaug, bijoma radikalių nuomonių, bijoma ginčų, tada ant viršaus valdžios sprendimu kaip ruskiai, šnekantys lietuviškai, nusprendžiame – paminklui būti“, – stebėjosi pašnekovas.
Taip, partijas papjovė, keturis komunarus nušovė, bet pilietinės visuomenės augimo neardė, daugybė visuomenės raidos dalykų buvo, buvo tolerantiškas mažumų, ypač žydų, atžvilgiu.
E. Aleksandravičius
Politologė: tai yra kvaila
Vilniaus politikos analizės instituto vadovė, politologė Virginija Būdienė tvirtino esanti nusivylus, kad sostinėje apskritai nėra šalies prezidentų įamžinimo objektų, tad, anot jos, reikėtų paminklo ne tik A. Smetonai, bet ir kitiems šalies vadovams.
„Vilniuje iš viso nėra prezidentams jokių atminimo ženklų, tai dėl to reikėtų (paminklo – LRT.lt) galbūt ne vien A. Smetonai, bet ir visiems buvusiems prezidentams, nes šiuo metu turime tik biustą A. M. Brazauskui Antakalnio kapinėse, bet ten antkapis“, – LRT.lt kalbėjo politologė.
V. Būdienė, paklausta apie A. Smetonos vaidmenį Lietuvos istorijoje, ragino į pirmąjį šalies prezidentą nežiūrėti vien kaip į autokratą. Anot pašnekovės, būtina įvertinti ir anuometinę situaciją visoje Europoje.
„Sako, kad A. Smetona buvo autokratas, autoritaras. Mes taip vertiname iš dabartinės varpinės. Pažiūrėkime, kaip tuo metu atrodė Europa, kaip atrodė šiuolaikinės valdžios sampratos. Demokratinių valdžių buvo nedaug. Taigi, manyčiau, kad mes vertiname A. Smetonos laikotarpį labai jau iš dabarties sampratos“, – tvirtino analitikė.
„Prisiminčiau savo senelius, kurie gyveno tais laikais ir visą sovietmetį ilgėjosi būtent A. Smetonos laikų. Ištisoms amžiaus grupėms A. Smetona asocijavosi su laisva Lietuva, tai paminklo A. Smetonai būtinai reikia“, – pridūrė V. Būdienė.
Pašnekovė svarstė, kad, jei Lietuvoje atsirastų konsensusas dėl A. Smetonos vaidmens šalies istorijoje, galbūt šio asmens palaikai grįžtų į Lietuvą.
„A. Smetonos palaikai yra Amerikoje, jų negrąžiname į Lietuvą ir negalime grąžinti, nes jo palikuonys nesutinka, matydami šitą mūsų draskymąsi tarpusavy. Tai yra kvaila ir Lietuvos atžvilgiu nepagarbu“, – sakė V. Būdienė.
Seimo narė: nuomonė, kad valstybė prarado nepriklausomybę dėl Smetonos, yra nesąmonė
LRT.lt kalbinta Seimo Laisvės kovų ir valstybinės istorinės atminties komisijos pirmininkė, konservatorė Paulė Kuzmickienė sutiko, kad A. Smetona yra kontroversiška asmenybė, tad, parlamentarės manymu, diskusija apie ją, jos įamžinimą, turi būti kuo platesnė.
„A. Smetona, kaip pirmasis Lietuvos valstybės prezidentas, vertinamas nevienareikšmiškai. Aš manau, kad jis buvo tas žmogus, kuris užaugino pilietišką, patriotišką, sulietuvintą kartą, kuri vėliau priešinosi okupacijoms ir tai yra jo didelis nuopelnas. Jo nuopelnai tiek kultūros, tiek švietimo, tiek ekonomikos srityje yra pripažįstami.
A. Smetonos palaikai yra Amerikoje, jų negrąžiname į Lietuvą ir negalime grąžinti, nes jo palikuonys nesutinka, matydami šitą mūsų draskymąsi tarpusavy.
V. Būdienė
Yra ir kita dalis istorijos, kuri kelia klausimų, svarstymų, dvejonių. Gerai, kad galime šiandien apie tai kalbėtis. Ta diskusija ir gali, ir turi būti, ji turi būti papasakota iš visų pusių“, – dėstė P. Kuzmickienė.
Anot jos, diskutuojant apie A. Smetoną, svarbiausia nenuklysti į itin klaidingas interpretacijas ar tiesiog faktų iškraipymą, ko, pasak P. Kuzmickienės, neretai irgi pasitaiko pastaruoju metu.
„Blogiausia būtų pakliūti į tokį naratyvą, kad valstybė prarado savo nepriklausomybę dėl A. Smetonos, o kartais girdisi tokia nuomonė. Sakyčiau, kad tai yra dramatiška nesąmonė, nes nepriklausomybę praradome dėl mus užpuolusių okupantų, kurie, beje, ir šiandien siautėja netoliese“, – komentavo Seimo narė.
P. Kuzmickienė neslėpė pritarianti A. Smetonos paminklo Vilniuje idėjai. Ji, kaip ir V. Būdienė, pažymėjo, kad Lietuvoje turėtų atsirasti visų šalies prezidentų įamžinimo vieta. Toks paminklas ar paminklai, pasak konservatorės, galėtų atsirasti Kauno istorinės prezidentūros ar prezidentūros sostinėje kieme.
„Toks atminties ženklas galėtų atsirasti visiems prezidentams“, – teigė P. Kuzmickienė.
Seimo Laisvės kovų ir valstybinės istorinės atminties komisijos pirmininkė, paklausta, ar valstybė ne per daug yra įsitraukusi į sprendimų dėl paminklų statymo istorinėms asmenybėms priėmimą, tikino tokioms abejonėms nepritarianti. Pasak P. Kuzmickienės, sprendžiant dėl istorinių asmenybių įamžinimo, prie diskusijų stalo įmanoma suburti ir į sprendimų priėmimo procesus įtraukti tiek ir politikus, tiek ir pilietinę visuomenę.
„Tikrai nemanau, kad politikai turėtų nusišalinti. Galiausiai yra toks dalykas kaip istorijos politika, per kurią mes turime diskusiją, kalbamės apie tokius klausimus ir tai vienas geresnių dalykų, dėl kurių mes nepadedame kažko į stalčių, nenutylime kažko, o kalbame apie asmens visapusišką vaidmenį valstybės gyvenime.
Tikrai įdomu, kai pilietinė visuomenė pati apsisprendžia, rodo savo iniciatyvas, bet vis tiek yra ir savivaldybės indėlis, ir Vyriausybės indėlis gali būti. Kitaip tariant, būtų nuostabiausia, kad būtų surastas bendras, įdomus sprendimas, išpildomas ir visuomenės lūkestis, ir politikų lūkestis, neprimetant iš valdžios pusės paminklų formų, vietų“, – aiškino parlamentarė.
English (US) ·