Buvęs specialiųjų pajėgų karys: gaila gyvybių, bet esu už tai, kad visi išgamos, kurie įžengė į Ukrainą, būtų nušluoti

Lietuvos kariuomenės Specialiųjų operacijų pajėgos (SOP) ir jų padalinys „Aitvaras“ – vienas slapčiausių mūsų šalies kariuomenėje. Tarnyba čia yra anaiptol ne kiekvienam, nes į šias pajėgas atrenkami tik fiziškai ir psichologiškai stipriausi kariai, pasiekiantys aukščiausią pasirengimo lygį ir vykdo sudėtingiausias užduotis. Jie nežengia žingsnio atgal, gali veikti tiek ore, tiek sausumoje, tiek po vandeniu ir reaguoti žaibiškai. Tarnybą SOP jau baigęs Eugenijus Dauskurtas LRT.lt kiek praskleidė paslapties šydą apie atranką į šias pajėgas ir kaip pasikeičia gyvenimas ją įveikus bei papasakojo, kaip civilio gyvenime praverčia sukaupta patirtis, kuria buvęs dalijasi įkūręs „Liepsnojantį aitvarą“.

Iš viso Lietuvos kariuomenėje E. Dauskurtas praleido 17 metų: nuo 2004 iki 2021 metų vyras tarnavo Savanorių pajėgose, vėliau Karinėse jūrų pajėgose ir galiausiai – SOP.

Iš nedidelio kaimelio Šilalės rajone kilęs E. Dauskurtas užaugo tik su tėčiu ir, kaip pats sako, anaiptol nebuvo pavyzdingas berniukas ir paauglys.

Dabar jau kario karjerą baigęs E. Dauskurtas į kariuomenę pasuko, atrodo, kiek atsitiktinai ir netgi kiek iš pragmatiškų paskatų – bandydamas išvengti šauktinio tarnybos. Tačiau pripažįsta ir pats nesitikėjęs, kokį suvokimą apie save ir gyvenime vykstančius procesus padovanos tarnyba.

„Mokykloje bent jau mano laikais buvo labai sudėtinga – patyčios ir pan., tai buvau blogas vaikas, blogas berniukas iki kol atėjau į kariuomenę. Atsimenu 2004 metais mes sugalvojome išsisukti nuo šauktinių tarnybos. Esą eisime į savanorius, atitarnausime savaitgaliais 3 metus ir galėsime užsiimti savo reikalais. Buvo savanorio kandidato kursas. Nuėjau ten ir baigiau jį geriausiai. Ten man nučiuožė galva visiškai, nes aš atradau vietą, kur blogas žmogus, blogas vaikas gali būti geriausias. Nuo tada pasikeitė visas požiūris į gyvenimą ir svarbiausiu prioritetu tapo kariuomenė“, – savo karjeros pradžią Lietuvos kariuomenėje prisimena E. Dauskurtas.

„Koviniame padalinyje žmogus neturi žengti žingsnio atgal“

Nuo pat jaunystės savo gyvenimą Lietuvos kariuomenei paskyręs vyras šioje sistemoje sako sukaupęs daugybę įvairiausių patirčių – teko vykti į misijas Afganistane ir žvelgti į akis realiems pavojams, dvi paras teko dirbti gesinant 2014-ųjų Kuršių nerijos gaisrą ir pan. E. Dauskurtas negaili gerų žodžių Krašto apsaugos savanorių pajėgoms ir sakosi neabejojantis, kad būtent ten išauga vieni geriausių karių.

„Sekantis mano etapas buvo žvalgas. Praėjau atranką į žvalgus. Metus praleidau ten. Tada praėjau atranką į Povandeninių veiksmų komandą. Atranką pradėjo iki 20 žmonių, o baigėme – dviese. Klaipėdoje Povandeninių veiksmų komanda yra labai rimtas padalinys. Su jais teko nerti į 50 metrų gylį, su baro kamera nardyti, nerti jūroje ir įvairiuose telkiniuose, nerti visiškai be matomumo, kai neri ir girdi, kad tavo išpūstas oras ne kyla į viršų, o kažkur pakimba, nes esi tokioje „košėje“. Tai yra kieta ir rimta. Ir kai praeini tokią mokyklą… Povandeninių veiksmų komanda man davė labai didelį trampliną į SOP. Ten pasiruošiau atrankai“, – dėstė buvęs karys.

Neri ir girdi, kad tavo išpūstas oras ne kyla į viršų, o kažkur pakimba, nes esi tokioje „košėje“.

E. Dauskurtas

Būtent atranka į SOP E. Dauskurto atmintyje – ryškus prisiminimas, mat įveikti ją gali anaiptol ne kiekvienas. Į šias pajėgas priimami tik geriausi kariai ir ne tik fizinio pasirengimo prasme.

„Kai tu stovi rikiuotėje, pasako tavo pavardę arba numerį, išeini iš rikiuotės ir tie, kurie lieka, išvažiuoja namo… Tai yra rimta. Pamenu, stoviu, išgirstu savo numerį ir galvoju: taip, dar viena diena… Atrankoje turėjau labai įdomių iššūkių, apie kuriuos negaliu pasakoti, tačiau pasakysiu tai, kas man labai įsiminė: kokios emocijos ir kokia atmosfera yra tarp tų vyrų atrankoje. Būdavo, kad miegodavome viename miegmaišyje, miegodavome visi vienoje krūvoje. Tas žmogus, kuris yra su tavimi atrankoje, tampa toks artimas, kad visiškai viskas pasikeičia ir nelieka jokių socialiniame gyvenime suformuotų dogmų ar stereotipų. Tada supranti, kad juokai, kurie anksčiau atrodė galbūt juokingi, iš tiesų visai tokie nėra“, – pasakoja E. Dauskurtas.

Pašnekovas įsitikinęs, kad karių komanda, kuri drauge įveikia minėtą atranką ir joje laukiančius plataus spektro iššūkius lieka smarkiai susisieta visam gyvenimui.

Kai kurie tarnybą tęsiantys E. Dauskurto bičiuliai gyvena kitokį nei civiliui įprastas gyvenimas, tad ir pabendrauti per socialinius tinklus ar kitais, atrodytų, įprastais būdais dažnai nepavyksta, tačiau susitikus niekam nekyla abejonių – ryšys išlieka tvirtas.

„Kai eini į kovinį padalinį, tave ten normaliai „paprievartauja“, pasižiūri, kas tu toks esi, nes koviniame padalinyje žmogus neturi žengti žingsnio atgal, visada turi eiti į priekį ir užduotis yra pirmoje vietoje“, – pastebi pašnekovas.

Buvęs karys pasakojo kaip vienų kursų metu susižeidė ir tuomet iš sulaukė pasiūlymo atsisakyti šio kelio ir nežaloti savęs. Anot E. Dauskurto, tada tokios minties jis nė prisileisti nenorėjo.

„Man ašaros bėga, sakau: „Tu juokauji? Aš 4 savaites prabuvau miške. Kaip atsisakyti? Nesusišneki“. Išvežė mane į priėmimą, peršvietė koją, ačiū Dievui, viskas gerai. Grįžtu į kareivines, kur gyvename, ir ant lovos vyrukai iš sausainių man širdelę padarę, esą „sveikas sugrįžęs“. Taip faina. Pasikeičia bendravimas. Sunkūs dalykai suartina“, – prisimena E. Dauskurtas.

Kario auka – laikas šeimai

Specialiųjų operacijų karių pasiruošimas darbui, įskaitant ir atranką, užtrunka apie dvejus metus – tenka įveikti daugybę užduočių, kursų ir mokymų.

„Pats kelias iki SOP buvo labai labai sunkus, alinančiai sunkus, bet jis yra be galo įdomus ir be galo naudingas. Kai tu eini atranką ne visai jaunuolis 21 metų, o tau jau yra 25 ar 27 metai, tai jau šiek tiek turi gyvenimiškos patirties ir supranti kiek giliau nei šiaip kiekvienas. Pradedi atpažinti elgesio modelius ir pan. Jeigu kažkas galvoja, kad norėtų, tai galiu pasakyti, kad vien kelias iki ten yra nuostabus ir duoda labai daug. Ir pats darbas kai jau atsistoji į rikiuotę kaip tikras „dėdė“, tai tuomet jau nėra to, ko tu negali padaryti. Jeigu tu vieną kartą pasiruošimo metu panėrei į 30 metrų gylį vienu įkvėpimu, tai tavo užduotis yra bet kada, kada tau pasakys, kad reikia panerti į 30 metrų gylį, bet kokioje situacijoje tu turi tą padaryti. Esi tam pasiruošęs ir nedvejoji“, – pastebėjo E. Dauskurtas.

Specialiųjų operacijų pajėgos – ne kiekvienam, tam reikia turėti pašaukimą ir ryžto dėl šio darbo, kuris kartu yra gyvenimo būdas, atsisakyti daug kitų civiliams ar netgi ir kitų grandžių kariams įprastų dalykų. Kartais – ir asmeninio gyvenimo.

Nors ir numatyta, kad šių pajėgų kariai dirba nuo 8 iki 17 val., tačiau realybė yra kiek kitokia: neretai tenka dirbti ilgiau arba savaitgaliais.

„Būnant ten tu jau neapeliuoji į tuos dalykus, kad kažko nedarysi ar praleisti. Pradedant dirbti daug kas ima rimti, nes tai reiškia, kad tu jau praėjai rengimą, kurio metu beveik nebuvai namuose. Po rengimo tu kaip ir atsistoji į vėžes, imi būti šiek tiek namuose. Kol vėl prasideda pratybos ir vėl imi dingti, ir pats bei šeima ima matyti, kad laikui einant vis rečiau būni namuose. Daug vaikinų aukojo ir iki šiol aukoja savo laiką, savo šeimos gerovę tam, kad atstovautų koaliciją užsienyje arba tam, kad po Lietuvos vėliava būtų SOP. Vyrai atiduoda labai daug ir jų šeimos atiduoda labai daug. Vaikai užauga be tėvų. Bet tai yra ta auka, dėl kurios dabar kariuomene taip pasitikima, nes jie aria“, – pabrėžia buvęs karys.

Nutraukti tarnybą E. Dauskurtas sakė nusprendęs tada, kai pajuto, kad jo darbas ėmė daryti žalą šeimai. Vyras su žmona augina 6 metų amžiaus dukrą ir 4 mėnesių sūnų ir pripažįsta jaučiantis, kad praleido dukters kūdikystės etapą, nes tą laiką atidavė tarnybai ir tiesiog nebuvo namuose.

„Aš neturėjau tiek laiko dukrą myluoti. Manęs nebuvo namie. Aš labai dėl to gailiuosi. Sudėtingi dalykai. Nustojau tarnauti dėl šeimos“, – sako E. Dauskurtas.

Išnaudoja tarnyboje įgytą patirtį – įkūrė „Liepsnojantį aitvarą“ ir dalijasi žiniomis su žmonėmis

Baigęs karo tarnybą, kaip pats sako, rinkai tinkamo amžiaus, E. Dauskurtas ėmėsi kitos veiklos, kurioje išnaudoja įgūdžius, kurios įgijo karinėje tarnyboje.

Šiuo metu E. Dauskurtas vadovauja viešajai įstaigai „Liepsnojantis aitvaras“, kuri dirba trimis kryptimis: yra įkurtas klubas, kurio nariai sportuoja, jiems rengiami specialūs renginiai siekiant išbandyti savo asmenines ribas, taip pat veikia mokymo ir paslaugų centras, rengiantis kursus bei seminarus, kurių metu mokomasi šaudyti ir pan., bei kuria vyrų pagalbos centras „Išgyvenk“, kur bus teikiama psichologinė parama krizę išgyvenantiesiems.

„Viskas prasidėjo nuo to, kad bičiulis pasiūlė rengti sukarintus renginius – bernvakarius, mergvakarius. Bet aš niekada nenorėjau linksminti žmonių, būti juokdariu, todėl tą mintį vis vilkinau ir patraukdavau į šoną. Ir pamažu pradėjau mokyti plaukti – kreipėsi vienas pažįstamas, jog nori eiti į Povandeninių veiksmų komandos atranką ir jam reikia išmokti plaukti. Prie jo prisijungė dar vienas, dar vienas ir pernai mes pradėjome vasaros pradžioje, o jau jos pabaigoje treniravomės apie 15 žmonių“, – apie naujos veiklos pradžią pasakoja E. Dauskurtas.

Minėtame „Liepsnojančio aitvaro“ klube žmonės mokosi plaukti – po pusmečio pamokų baseine galima patekti į pažengusiųjų grupę ir savo įgūdžius tobulinti neriant į tolį ar gilyn, plaukiant įvairiomis nepalankiomis sąlygomis.

Klaipėdiečiai jau galėjo pastebėti šios įstaigos narių nardymus prie laivų arba plaukimą Danės upe.

Mokymų ir paslaugų centre rengiami įvairūs mokymai, seminarai, psichoterapija bei įvairios asmeninės plaukimo, šaudymo, pirmosios pagalbos ir pan. treniruotės.

Pagalbos vyrams centre „Išgyvenk“, kuris dar tik kuriamas, bus laukiami vyrai, kurie dėl krizių šeimoje negali į ją grįžti ir yra atsidūrę gyvenimo aklavietėje.

Kaip įprasta, daugiausiai kalbama apie moteris, kurios šeimose patiria smurtą, tačiau E. Dauskurtas pastebi, kad krizės šeimoje atveju chaosas verda ir vyro galvoje bei gyvenime, tad tinkama pagalba jam yra labai svarbi ir gali padėti išspręsti be išeities atrodančią situaciją.

„Tas laiko tarpas, kai vyksta įvairūs procesai psichikoje, yra labai jautrūs ir gali žmogų privesti iki siaubingų dalykų – pradedant alkoholiu ir baigiant savižudybėmis“, – pastebėjo pašnekovas.

Tiesa, vyrų pagalbos centre bus keliama bent viena griežta sąlyga – jokio alkoholio ar kitokių svaigalų.

Stovyklose – akistata su asmeninėmis ribomis ir baimėmis, kurią vainikuoja saldus pergalės prieš save skonis

„Liepsnojančio aitvaro“ išgyvenimo stovyklose žmonės atlieka įvairiausias užduotis – maisto miške susigavimo iki jo paruošimo, vandens filtravimo, ugnies įkūrimo, pasiruošimo miegui, baimių įveikimo ir pan.

Būtent įveikiant baimes vyksta vieni įdomiausių atradimų – susidurdami akis į akį su savo baimėmis žmonės iš naujo atranda save ir savo asmenines ribas.

„Įsivaizduokite, kad nieko nebijote. Tiesiog atėjote pasižiūrėti į tai, ką mes čia veikiame. Galbūt jūs nebijote aukščio, nebijote vandens, gylio, bet prieinama iki to, kad jūs kažkur kažko bijosite. Nes mes praeiname praktiškai per viską – per visus kertinius momentus. Bijoti yra sveika. Pavyzdžiui, turite virvę, kuri yra 10 metrų ilgio – iki dugno. Jūsų užduotis yra nunerti tiek, kiek jūs galite. Ir tada jūs leidžiatės į apačią, matomumo nėra jokio ir jūs neriate. Laikotės už virvės ir neriate tol, kol atsiranda pasipriešinimas. Atsiranda pasipriešinimas, kuris sako: „Man atrodo, kad tau trūksta oro“ arba „Eik tu sau kaip tamsu“ arba „ Varyk atgal“. Tada apsisuki ir varai atgal. Kai apsisuki ir nežinai, kodėl apsisukai, vadinasi, pasiekei ribą. Mūsų tikslas yra, kad tu dar kartą iki jos prieitum ir pabūtum prie jos. Kai tą pasieki, centrinė nervų sistema adaptuojasi ir pripranti prie to, perlipi savo ribą arba tiesiog ten išgyveni“, – pasakojo E. Dauskurtas.

Neretai ties savo galimybių ar baimės riba atsidūrę žmonės yra linkę atsitraukti, tačiau vėliau ir vėl sugrįžta tam, kad tą ribą peržengtų ir pajustų saldų pergalės skonį.

Tokie išgyvenimai, galimybė pasiekti savo ribą, pasak pašnekovo, sukuria ir stiprina žmonių savivertę, kuri yra labai svarbi įvairiose gyvenimo srityse.

„Savivertė yra vienas iš pagrindinių psichikos elementų, kurie formuoja tavo tolimesnių veiksmų ir reagavimo spektrą. Jeigu mano savivertė yra žema, tam tikrose situacijose aš būsiu linkęs nusileisti, nors žinosiu, jog esu teisus. Arba nuleisiu rankas net nepabandęs kažko. Šie dalykai susideda ir jie visur mūsų gyvenime mums kišą koją, nes mes savimi nepasitikime“, – aiškina buvęs karys.

Būtent savivertė ir gebėjimas būti užtikrintu savo pasirinkimais bei pasirengimu yra tarsi tam tikras pamatas kariškio kelią pasirinkusiems žmonėms. E. Dauskurtas neslepia, prieš renkantis kario kelią jo savivertė anaiptol nebuvo aukšta.

„Mano tėvai buvo išsiskyrę. Aš buvau vidurinis vaikas. Yra vadinamasis vidurinio vaiko sindromas, kuris reiškia, kad tavo savivertė yra žema. Mano savivertė nebuvo aukšta, kol neatsiradau kariuomenėje, o kai atsiradau, supratau, kad galima judėti, galima save motyvuoti. Toliau kiekvienas iššūkis man buvo kova su savimi ir galimybė sau įrodyti, kad galiu tą padaryti. Galbūt aš ir praėjau iki pat SOP dėl to, kad pradžioje mano savivertė buvo labai žema ir pajutau, kad galima ją pakelti. Kai stovi lėktuve su parašiutu, žvelgi pro lėktuvo duris, o aukštis yra toks, kad gali žmonių veidus dar matyti ir tau reikia šokti… Turi tikrai kažkuo pasitikėti“, – pasakoja E. Dauskurtas.

Viliasi greitos karo Ukrainoje pabaigos: rusų ir ukrainiečių kariuomenės – nesulyginamos

Nors vyras šiuo metu netęsia karinės tarnybos, tačiau negali likti abejingas geopolitinei situacijai ir Rusijos pradėtam karui Ukrainoje. E. Dauskurtas, kaip ir absoliuti dauguma gyventojų, seka įvykius nuo agresorės besiginančioje šalyje ir sako tikintis, kad pavasarį ukrainiečiai švęs pergalę, o šios šalies dangaus nebeskros priešo raketos.

Pašnekovas pripažįsta nesitikėjęs, kad Rusijos pradėtas plataus masto puolimas tęsis taip ilgai, manė, jog galbūt netrukus po vasario 24 d. bus susėsta prie derybų stalo, tačiau šiuo metu agresija jau nuėjo per toli, kad toks scenarijus būtų įmanomas.

„Aš naiviai tikiuosi, kad iki pavasario visą priešą jie nušluos ir atsiims visas savo žemes – viską, kur buvo rusai. Viskas, kas buvo ukrainiečių, turi jų ir būti. Vienareikšmiškai. Tikiuosi, kad Rusija supras, kad negali valdyti Europos savo ištekliais iki pavasario ir per tą laiką visiškai visi atsisakys Rusijos išteklių, o rusai pradės labai stipriai kristi žemyn, tai jiems lems stagnaciją, jie užsišaldys kaip kokia Šiaurės Korėja“, – mano E. Dauskurtas.

Kario akimis vertindamas Rusijos ir Ukrainos kariuomenių pasirengimą, veiksmus mūšio lauke, pašnekovas pastebi itin didelį kontrastą.

Pasak E. Dauskurto, reikėtų nepamiršti, kad didžioji dalis informacijos, kuri pasiekia viešąją erdvę yra kiek šališka – visas civilizuotas pasaulis palaiko Ukrainą ir, tam tikra prasme, nori matyti geresnį ukrainiečių pasirengimą nei rusų, aukštesnę ukrainiečių moralę ir pasiryžimą.

„Mes gauname tą informaciją, kuri yra labiau už Ukrainą ir mes visi esame už ją. Ir tai yra labai gerai, nes vykdoma savotiška psichologinė operacija: pas ukrainiečius gerai, o pas rusus blogai. Bet taip ir yra. Rusams yra sunku ten, jie nenori kariauti, kariauja ne savo karą, o ukrainiečiai kariauja savo karą – tai yra jų žemė, jų šeimos, jų žmonės“, – aiškino pašnekovas.

Jis taip pat akcentavo, kad Ukrainos kariuomenė ėmė smarkiai keistis po 2014 metų įvykių, nes tuomet į šią šalį pradėjo vykti įvairių šalių profesionalai, kurie ėmėsi treniruoti ir kelti Ukrainos karių pasirengimo lygį, tad dabar dauguma karių jau tampa panašūs į kolegas Vakaruose – dirba profesionaliai.

„Tuo tarpu, rusai… Graudu. Gaila tiesiog žmonių gyvybių. Aišku, aš esu už tai, kad tuos visus iškrypėlius ir išgamas, kurie drįsta eiti į ne savo žemę, niokoti, šaudyti ir žudyti – nušluotų. Bet gaila tiesiog žmonių, nes kai kur jie tiesiog vejami į mėsmalę. Rusija naudoja tą pačią taktiką kaip ir per Antrąjį pasaulinį karą“, – dėsto buvęs Specialiųjų operacijų pajėgų karys.