Buvęs Kanados kariuomenės žvalgybos karininkas Kostas Rimša: „Po kelerių metų Rusija turės naują Putiną“

Žurnalistės Ingos Liutkevičienės interviu su Kostu Rimša, karo konsultantu, buvusiu Kanados kariuomenės žvalgybos karininku apie karą Ukrainoje, Rusijos armijos silpnąsias ir stipriąsias puses, dabartinį ir naują V. Putiną, būtinybę Lietuvos žmonėms pasiruošti partizaniniam karui ir tolesniam gyvenimui su agresyvia kaimyne Rusija.

Kaip sugalvojote padėti Ukrainai ir kada prasidėjo jūsų asmeninis bendradarbiavimas su Ukraina?

Į Ukrainą pradėjau važinėti 2015 metais Lietuvos specialiųjų operacijų pajėgų iniciatyva, nes pastarosios efektyviai padeda Ukrainos pajėgoms, praktiškai ukrainiečius paruošė lietuviai. O lietuvių specialiąsias pajėgas veikti apmokė JAV, Kanados ir JK specialiosios pajėgos.

Vasario 24 dieną Rusija pradėjo karą, o aš jau kitą dieną pradėjau dirbti su Ukrainos ambasados atašė Kanadoje, Otavoje. Padėjome ruošti Kanadoje gyvenančius ukrainiečius savanorius, kurie pareiškė norą vykti į Ukrainą kariauti prieš ją užpuolusią Rusiją ir tapti tarptautinio legiono nariais Ukrainos pusėje. Dabar važiuoja įvairių tautybių kanadiečiai savanoriai. Kiekvieną dieną. Visi jie tarnavę kariuomenėje, o nemaža dalis turi patirties mūšiuose, moka naudotis prieštankinėmis, priešlėktuvinėmis sistemomis.

Kokią taktiką naudoja rusų specialiosios pajėgos? Ar ji labai skiriasi nuo ukrainiečių ar lietuvių, kurie to mokėsi iš Vakarų?

Rusų taktika sovietinė. Apie 2008-uosius jie mėgino keistis, tapti panašūs į Vakarų spec. pajėgas, bet rezultato nepasiekė. Lietuvos spec. pajėgų standartas labai aukštas. Lietuva turi Ypatingosios paskirties tarnybą, kurios tikslas – kontrterorizmas. Jie atitinka lenkų Grom, SAS ar JAV Delta Force ar Navy SEAL lygį. Yra ir kiti padaliniai, atitinkantys Vakarų standartus.

Kokios pagrindinės Ukrainos specialiųjų pajėgų užduotys kare?

Užduotys skirtingos. Viena jų – žvalgyba. Iš užnugario stebi, ką daro priešas. Antroji praktinė veikimo pusė – ne tik priešo stebėjimas, bet ir veiksmai, kai naikinamas priešas, tiksliai žinant vietą. Vykdomos specialiosios operacijos, pavyzdžiui, užpuolamas priešo štabas, naikinami priešų naftos sandėliai. Specialiųjų operacijų grupės būna nedidelės, jos įvykdo konkrečią suplanuotą operaciją. Rusus šios gerai suplanuotos operacijos labai siutina, jie žada išaiškinti visus, kurie jas vykdo, naikinti ukrainiečių štabus. Ukrainiečiai į tokius grasinimus atsako, kad tuomet prasidės tikslinės operacijos pačioje Rusijoje. Žinau keletą ukrainiečių planų ir žinau – jei ukrainiečiai bus išprovokuoti tai daryti, rusams bus labai blogai.

Rusai grasina visam Vakarų pasauliui. Kaip įspėti, kuriuos ketinimus jie įgyvendins, o kas ir liks tik grasinimais? Ar rusai gali panaudoti branduolinį ginklą?

Rusai visada grasina. Visgi tas grasinimas dažnai naudojamas kaip įbauginimo priemonė. Visgi manau, kad Rusija to nedarys, nes šiame kare laimėtojų nebūtų. Branduoliniu ginklu grasinama norint įbauginti eilinius žmones, sukelti psichologinę įtampą, trikdyti jų normalų gyvenimą. Todėl viena pagrindinių užduočių – Vakarų visuomenėse ugdyti atsparumą.

Ar kalbate apie psichologinį atsparumą? Kaip ugdomas žmonių atsparumas karui?

Ir apie psichologinį atsparumą taip pat, bet psichologiškai atsparūs žmonės taptų padarę keletą naudingų dalykų sau ir Tėvynei. Visų pirma, žmonės turi gauti teisingą informaciją apie tai, kas vyksta. Antra – reikia mokyti žmonės be panikos pasiruošti karui, tai yra, patarti, kiek grynųjų pinigų reikia turėti asmeniui, kokių vaistų, kiek ir kokio maisto, daiktų. Žmonės turi aiškiai žinoti, kur jie slėpsis, kur yra slėptuvė. Jeigu ketina išvažiuoti iš miesto, iš anksto suplanuoti, kur bus ta vieta – gal atoki sodyba toliau nuo Vilniaus, gal pas gimines kaime. Tinka nuošalios sodybos kad ir netoli Vilniaus esančiame Molėtų rajone ar toliau, pavyzdžiui, Zarasų rajone. Vaikai taip pat privalo būti gerai informuoti.

Prisiminkite, Sovietų Sąjunga irgi mokė atsparumo - mokė vaikus mokyklose, kaip naudotis ginklais. Tai svarbi atsparumo dalis. Demokratijoje prievarta netinka, bet mokyklose turėtų būti galimybė pasirinkti tokią discipliną, jei tėvai norėtų, kad vaikai to mokytųsi.

Total Defence – visi turi būti įtraukti.

Kas galėtų koordinuoti veiklą, kuri didintų atsparumą ir leistų be panikos pasiruošti blogiausiam ? Ar tai kiekvieno asmens reikalas, kaip jis gali ruoštis karui?

Vertėtų įkurti specialius koordinacinius centrus, kuriuos sudarytų valstybės ir komercinių struktūrų atstovai. Visos Lietuvos ministerijos turi būti pasiruošusios karui ir kiekviena atlikti savo misiją. Ministerijos turi savo biudžetą, automobilių, juose degalų, įvairios įrangos. Ką valstybinės ir privačios įstaigos privalėtų padaryti su aparatūra? Jeigu nepavyks paslėpti, palikti ją tokią, kad priešas negalėtų ja naudotis. Verslas taip pat turi aiškiai žinoti, ką daryti, jei prasidėtų karas. Iš to, ką rusų kareiviai daro Ukrainoje, aišku, kad bus ne tik žudomi žmonės, bet viskas vagiama. Todėl visi turi suprasti – viskas, kas bus palikta sandėliuose, parduotuvėse, įmonėse, įstaigose – dings. Jie vogs viską – nuo maisto prekių, gėrimų iki statybinių medžiagų, aparatūros, buitinės technikos. Ar norite jiems viską palikti? Jeigu ne, padarykite taip, kad įranga neveiktų (pakanka išimti elementą), bet geriausias būdas – iš anksto planuoti, kur viską paslėpsite.

Rusai kol kas nepuola Baltijos šalių vien dėl to, kad priklausome NATO? Ar yra dar kas nors, ko bijo rusai? Kas juos galėtų atgrasyti nuo idėjos pulti, pavyzdžiui, Baltijos šalis?

Juos pristabdo ne tik NATO. Rusai bijo partizaninio karo. Jie patyrė tokio karo specifiką Afganistane, du kartus Sakartvele. Būtina padaryti taip, kad Rusija žinotų – Lietuva pasirengusi kariauti nekonvencinį karą ir žmonės tam bus tam tikslui telkiami. Ruošimas vyksta taip: specialiųjų pajėgų kariai bendradarbiauja ir moko Šaulių sąjungos narius, jie - partizanus. Rusų generolai turi aiškiai sau atsakyti į klausimą – ar jie nori kariauti partizaniniame kare.

Statistika rodo, kad partizaniniame kare dalyvauja apie 10 procentų žmonių. Partizanai turi savo rėmėjų tinklą, vienam partizanui vykdyti veiklą reikėtų trijų penkių žmonių pagalbos, bet idealu būtų, jei tokių rėmėjų palaikytojų būtų dešimt.

Rusai bijo karo miestų viduje. Yra daugybė būdų kovoti mieste. Surengiamos pasalos, į kurias jie įkliūva ir būna lengvai sunaikinami. Bet viso to privaloma išmokti prieš prasidedant karui, o ne jam prasidėjus. Ukrainiečiai turėjo teritorines apsaugos grupes, bet jos nebuvo pakankamai paruoštos ir dėl to ne viskas pasisekė. Bet buvo teisinga Ukrainos valdžios taktika dar iki karo parengti planus, kaip mobilizuoti žmones. Jie įrengė nedidelius amunicijos sandėlius skirtingose vietovėse, bet ginklų trūko. Pradžioje buvo tokia situacija - ateina penki žmonės, bet jiems tenka tik vienas ginklas. Teko naudoti improvizuotus ginklus – padangas, Molotovo kokteilius. Padegus daug padangų aplink tanką, galima jį sustabdyti, nes tankas pakliūva į tirštus dūmus.

Nors Ukrainoje buvo pasiruošta nekonvenciniam karui, bet kažkodėl Chersone pasipriešinimas nevyko pilnu pajėgumu. Kas trukdė? Ogi į miesto valdžios struktūras buvo infiltruoti rusų žvalgai, kurie trukdė tai daryti. Lietuvoje infiltracijos galimybė mažiau tikėtina, nes Lietuva turi poligrafus, gerai veikia žvalgyba, puikiai dirba VSD ir visi kiti.

Ukrainoje prie Vidaus reikalų ministerijos iki 2012-ųjų veikė organizacija „Šešėlis“. Užduotis buvo slaptai ruošti žmones partizaniniam karui. Bet po dvejų metų organizacijos veikla buvo sustabdyta. Ir čia vėl skatina kalbėti apie priešų infiltraciją į kai kurias organizacijas ir jų ardomąją veiklą. Todėl Lietuva privalo daryti atranką, tikrinti ir dirbti tik su atidžiai patikrintais asmenimis. Būtina turėti slaptas žvalgybines grupes.

Ar tikrai nekonvencinis karas – karas be ginklų, - gali būti veiksmingas ir net padėti nugalėti priešą?

Nekonvencinis karas turi asimetrinės karybos elementų, kurios esmė yra tokia – imamasi priešingų veiksmų negu daro priešas. Rusų generolams su jų mentalitetu labai sunku reaguoti į netikėtus veiksmus, netikėtas strategijas.

Siūlyčiau įkurti asimetrinės karybos grupę, kur būtų naudojamos skirtingos karybos rūšys. Pirmiausia reikėtų ištirti, kas efektyviausiai veiktų. NATO jums nepasiūlys taktikų. Vieninteliai, kurie geriausiai žino, ką ir kaip reikia daryti, yra patys lietuviai. Gavę informacijos iš užsienio patarėjų, kurie pasidalys vizijomis, idėjomis, patys turite patikrinti, ką realiai įmanoma pritaikyti ir padaryti Lietuvoje.

Visi gali kariauti partizaninį karą – organizuoti sabotažus. Egzistuoja sabotažo rūšys be ginklų, pavyzdžiui, Rusijos armijos sunkvežimio langą apipili dažais, bus sunku vairuoti. Žinant, kur gyvena koks nors karininkas, galima atakuoti jo langą. Yra daugybė būdų, kaip organizuoti sabotažą. Šie, rodos, menki pasipriešinimo triukai sukelia didelį nervų karą, tai tampomi ir ardomi priešo nervai. Kas nors gali sakyti, kad išdaužti langą – menka kova, bet jeigu visas prieš štabas be langų, o už lango šaltas ruduo ar žiema, tai priešui tampa didele problema.

Kiek laiko Rusijos armijai prireiks išsilaižyti kare Ukrainoje patirtas žaizdas? Kada agresorė vėl pakels galvą?

Po šio karo rusai greitai negalės planuoti naujo karo, jiems reikės atsigauti. Tolesnį pasiryžimą kariauti lems karo baigtis Ukrainoje. Jeigu rusai laimės, jie ims galvoti – mes ir toliau galime tai daryti, gal vėliau, bet galime tai kartoti. O antras Rusijos taikinys po Ukrainos buvo ir išlieka Baltijos šalys. Todėl lietuviai privalo būti pasiruošę, jei ne dabar, tai ateityje.

Visi kalba apie Rusijos kariuomenės minusus – pasenusią techniką ir taktiką, nemotyvuotus karius. Ar rusų armija turi ir kokių nors stiprių pusių?

Didelis rusų pliusas – elektroninis karas. Tam reikia būti pasiruošus, nuspręsti, kaip viską reikės koordinuoti, kai neveiks ryšių sistemos. Stipri rusų kontržvalgyba. Tai aišku matant, kas vyksta Ukrainoje, jie žino, kuris žmogus yra savanoris, kuris tarnavęs kariuomenėje ir pirmiausia žudo juos. Nesunku nuspėti, kas pirmiausia atsiduria jų taikinyje, tereikia atsigręžti į praeitį ir pažiūrėti, kokie žmonės buvo tremiami į Sibirą. Buvo sudaryti sąrašai, juose - per dvidešimties kategorijų žmonės, atsižvelgiant į profesiją ir turtinę padėtį. Visi, kurie priklausote šioms kategorijoms, privalote apsispręsti – ar traukiatės iš savo Tėvynės, ar stojate į Šaulių sąjungą, ar mokotės partizaninio karo dalykų. Kiekviena šeima privalo turėti planą iki karo, kaip elgtųsi prasidėjus karui.

Iš to, ką pasakėte, galima daryti išvadą, kad žiaurumai Bučoje, kitose vietose nebuvo spontaniškai prasiveržęs kareivių žiaurumas, o tai buvo iš anksto su rusų žvalgyba planuota prievartavimo, kankinimo ir žudymo akcija?

Planuota. Jiems tikrai buvo įsakyta žudyti, kankinti ir prievartauti žmones. Jie ieškojo tam tikroms kategorijoms priklausančių žmonių. Todėl šioms kategorijoms priklausantys lietuviai privalo iš anksto apgalvoti vietas, kur slėpsis. Be to, būtina pasirūpinti tuo, kad rusai jūsų negalėtų susekti pagal mobiliojo telefono buvimo vietą. Labai svarbu - kokia tavo profesija. Rusų karas vyksta naudojant prievartą, taip norint išgąsdinti visus kitus ir priversti pasiduoti, kolaboruoti. Ir dar skleidžiama ideologinė propaganda. Tuos pačius metodus rusai naudojo Čečėnijoje, Sirijoje, bet Ukrainoje rusai elgiasi ypatingai žiauriai. Ir kas gi yra geriausi rusų draugai Europoje? Serbai, kurie 1992-aisiais elgėsi taip pat žiauriai.

Jeigu tokia puiki rusų kontržvalgyba, tai kaip jiems iki šiol nepavyksta įvykdyti vieno pagrindinių tikslų - paimti į nelaisvę arba nužudyti Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio?

Yra įvairių būdų, kaip paslėpti šalies vadovą. Rusams bus labai sudėtinga įvykdyti šį planą. Bet įmanoma. Todėl negalima prarasti budrumo. Juk rusams pavyko nužudyti Džocharą Dudajevą. Turima tikrų duomenų, kad šio karo metu ne kartą buvo mėginta tai padaryti. Tačiau nužudyti V. Zelenskį būtų labai neprotinga ir nepalanku rusams, nes jo nužudymas automatiškai padarytų Zelenskį visišku šventuoju, jis taptų absoliučiu pasipriešinimo okupacijai simboliu, tai įkvėptų ukrainiečius dar labiau priešintis rusų okupacijai.

Daug kas atvirai kalba, kad karą sukėlęs Putinas elgiasi lyg sirgtų sunkia psichikos liga. Ką jūs apie tai galvojate?

Putinas tik pagal mūsų, vakariečių, standartus atrodo lyg būtų netekęs proto. Rusams jis toks neatrodo. Jis jiems yra stiprus vadovas, kokį visada troško ir trokšta turėti rusai. Putinas siekia atkurti imperiją, Sovietų Sąjungą, jo planas – Novorosija, šią idėją turėjo ir Jekaterina Didžioji. Kas pasikeitė nuo tų laikų? Niekas.

Ar Putino suėmimas arba nužudymas pakeistų situaciją ir Rusija nebebūtų šalimi agresore?

Supraskite, kad tai nėra vieno Putino karas. Jis turi ne palaikytojus, o žmones, kurie jį įtraukė į tokią padėtį, kokioje jis dabar yra. Karinės agresijos skatinimo grupė, kuri kalta dėl karo Ukrainoje, susibūrusi Piteryje (Sankt Peterburge). Netiesa, kad viskam vadovauja Putinas. Tai labiau propaganda negu tiesa.

Be to, nepamirškime, kad Putinas taip pat yra simbolis ir jį pašalinus, rusų mentalitetas nepasikeistų. Žinoma, vertinant iš taktinės pusės, kažkuriam laikui būtų suardyta daug šalies agresorės planų. Rusijai vėl tektų surasti tokį pat žmogų kaip sakralusis Putinas ir tai gali būti nelengva. Kol kas artimiausioje Putino aplinkoje nėra žmonių, kurie galėtų užimti jo vietą, tapti tarsi antruoju Putinu. Po kelerių metų Rusija turės naują Putiną.

Kaip mums Lietuvoje toliau gyventi su tokia agresyvia ir pavojinga, kraujo ištroškusia ir imperinės svajonės įgyvendinimo apsėsta kaimyne?

Teoriškai Lietuva gali būti užimta per 60 valandų. Todėl apie apsaugą galvoti būtina. Reikia įsigyti oro pajėgų sistemą, kuri apsaugo oro erdvę virš Lietuvos. Tai kainuoja brangiai, bet NATO turi padėti. Lietuvoje turi būti dislokuotas Amerikos karių batalionas, yra vokiečių batalionas, bet reikia ir amerikiečių. Saugumui užtikrinti nepakanka to, kad amerikiečiai yra Lenkijoje, Rumunijoje, Bulgarijoje. Amerikiečių batalionas privalo būti Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje. Amerikiečių buvimas Baltijos šalyse veiktų prevenciškai, stabdytų Rusiją.

Baltijos jūra šiuo metu yra rusų – iš Sankt Peterburge ar Kaliningrade esančių laivų su raketomis rusai gali apšaudyti bet kurios kitos šalies laivą, kuris įplauks į Baltijos jūrą. Jeigu Švedija ir Suomija įstos į NATO, tuomet Baltijos jūra taptų ne rusų, o mūsų – NATO šalių narių. Privalome viską daryti, kad jos atsidurtų NATO.

Lietuva privalo labai atidžiai stebėti, kas vyksta Ukrainoje ir mokytis iš jų stipriųjų pusių ir klaidų, įvertinti tai, ką daro Rusija, išanalizuoti jos naudojamą taktiką. Išmokti viską apie logistiką, organizavimą.

Ar Ukraina laimės?

Dar per anksti pasakyti, kas laimės. Ukrainiečiams reikia tankų, šarvuočių, artilerijos. Aišku tik viena – Vakarai turi siųsti kuo daugiau karinės įrangos Ukrainai.