Buvę valstybės vadovai apie nuolat jaustą apsaugos šešėlį: vienus erzino privatumo trūkumas, kiti kartu net žvejodavo

Palyginti su kitomis Europos Sąjungos (ES) šalimis, Lietuvoje vadovai saugomi bene griežčiausiai, sako Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen. Ji kartu su premjere Ingrida Šimonyte siekia atsisakyti visą parą trunkančios valstybės vadovų apsaugos. Šiai idėjai pritaria buvęs parlamento vadovas ir laikinai prezidento pareigas ėjęs Artūras Paulauskas. Tuo metu ekspremjeras Gediminas Kirkilas teikiamą įstatymo projektą vertina kaip „savotišką“. Jo teigimu, reikia daug rimtesnės diskusijos ir vertinimo.

I. Šimonytė praėjusį pirmadienį įregistravo Vadovybės apsaugos įstatymo pataisą, kuria siūloma atsisakyti visą parą trunkančios valstybės vadovų apsaugos. Kaip nurodoma įstatymo projekte, tokią iniciatyvą paskatino noras veiksmingai užtikrinti vadovybei priskirtinų asmenų teisę į privataus gyvenimo neliečiamumą. Be to, iniciatorių teigimu, galiojantis reguliavimas neatitinka konstitucinio proporcingumo principo, kadangi tokia apsauga kiekvienam vadovybei priskiriamam asmeniui taikoma neatsižvelgus į jo pareigas bei realų su jomis susijusį ar jam kylantį pavojų.

Viena iš įstatymo pakeitimo iniciatorių, Seimo pirmininkė V. Čmilytė-Nielsen sako, kad, palyginti su kitomis Europos Sąjungos (ES) šalimis, Lietuvoje vadovai saugomi bene griežčiausiai.

„Lietuvos ministro pirmininko ir Seimo pirmininko apsauga išsiskiria ES kontekste, esame bene labiausiai saugomi tokių pareigų politikai. Kaip Seimo pirmininkė, esu tikrai viena iš 3 labiausiai saugomų ES, jeigu ne griežčiausiai. Pavyzdžiui, Estijoje ar Danijoje parlamentų pirmininkai saugomi gerokai paprasčiau ir to negali nepastebėti. Mano pirmtakai prieš keliolika metų taip pat buvo saugomi kitaip, juos „globojo“ mažiau pareigūnų. Manau, kad mūsų visuomenė vakarėja visose srityse, tai ir politikų apsauga gali tapti tokia“, – tikina Seimo pirmininkė.

Seimo pirmininkė taip pat pabrėžia, kad kitose šalyse tiek finansinių ir žmogiškųjų išteklių apsaugai nėra skiriama, todėl priėmus tokį sprendimą, valstybė galėtų ir sutaupyti.

„Tas pats ir su resursais: su premjere manome, kad valstybei reiktų racionaliau juos paskirstyti, juolab kad poreikis dabar tikrai yra. Jau esu viešai minėjusi, kad per pusantrų metų, kai einu Seimo pirmininko pareigas, susipažinau su kitų Europos valstybių, ypač Šiaurės Europos šalių, praktika ir patirtimi. Ten aukščiausių pareigūnų apsaugai neskiriama tiek daug finansinių, žmogiškųjų, techninių ir kitų resursų. Tai reiškia, kad jie nesaugomi, kaip pas mus, 24 val. per parą ir 7 dienas per savaitę. O taupyti valstybės mastu galėtume ir mes, jei atsisakytume fizinės parlamento vadovo ir premjero apsaugos laisvu nuo oficialių vizitų, susitikimų ir kitu laiku, kai šie pareigūnai nevykdo tiesioginių savo funkcijų“, – LRT RADIJUI sako V. Čmilytė-Nielsen.

Buvęs Seimo pirmininkas bei laikinai ėjęs prezidento pareigas Artūras Paulauskas pasakojo, kad jo patirtis su apsaugos darbuotojais nebuvo itin maloni. Politiką trikdė visur iš paskos sekantys apsaugininkai.

„Prisiminimai nėra labai malonūs. Visą laiką esi tarsi suvaržytas, turi šiek tiek atsisakyti privatumo, dalintis informacija su apsaugos darbuotojais. Kitaip sakant, nepatogumų yra. Apsauga visada tave lydi, ar tu būtum pas draugus, ar važiuotum į oficialų susitikimą. Kai tapau Seimo pirmininku, aš iš karto paprašiau, kad apsaugos būtų mažiau, ji būtų mažiau pastebima, tarsi susiliejusi su minia ar mane supančiais žmonėmis. Tuo metu mano vaikai dar buvo maži. Visada kildavo klausimas, ar galime važiuoti vienoje mašinoje, žmonai dažnai tekdavo su vaikais važiuoti kita mašina iš paskos. Tačiau pas mus tokia tvarka, kad kai baigi pareigas, kitą dieną esi jau laisvas. Todėl kyla klausimas, koks tos apsaugos tikslas? Ar jie saugo sveikatą, gyvybę? Ar statusą pabrėžia? O gal čia valstybės prestižas? Nes jeigu tau gresia kažkoks pavojus, tau ir netekus pareigų kurį laiką gali grėsti pavojus. Kita vertus, manau, kad šiandien kriminogeninė situacija yra rami ir realiai mes neturime pavyzdžio, kad kažkas būtų kėsinęsis į vadovus“, – pasakoja buvęs Seimo pirmininkas.

Tačiau buvusio premjero G. Kirkilo patirtis visai kitokia. Politikas pasakoja, kad su apsaugos darbuotojais gerai sutarė, kartu leisdavo laisvalaikį, o jų buvimą šalia vertino kaip įstatymo laikymąsi.

„Aš didelių problemų neturėjau. Su apsaugos vyrais mes gerai bendradarbiavome, kartu eidavome žvejoti, žaisti tenisą. Tiesiog yra įstatymas ir tu jį vykdai. Dabar pateiktas projektas yra labai savotiškas. Jeigu jis būtų priimtas, mes turėtume kelių lygių apsaugą. Prezidentas ir Seimo pirmininkė bei premjerė būtų saugomi skirtingai. Aš abejoju, ar visada reikia keisti įstatymus, nes pasibaigus kadencijai atėję kiti vadovai gal vėl norės apsaugos. Todėl čia reikia daug rimtesnės diskusijos ir vertinimo. Būdamas premjeru negyvenau saugomoje teritorijoje, todėl apsaugos darbuotojai su manim buvo dieną naktį“, – tikina G. Kirkilas.

Seimo narys bei buvusio prezidento Algirdo Brazausko apsauginiu dirbęs Virgilijus Alekna taip pat pritaria, kad valstybės įstatymuose ne šiaip sau įrašyta, kad vadovai turi būti saugomi, o atsipalaiduoti taip pat neleidžia ir geopolitinė situacija.

„Kai žmonės užima tokias pareigas, tai yra ne tik tavo asmeninis gyvenimas, bet ir valstybės reikalas. Todėl jeigu valstybė įstatymuose numačiusi, kad turi garantuoti 100 proc. saugumą, turi atitinkamai į tai ir investuoti. Aišku, nėra didelis malonumas šalia turėti dar kelis žmones, kurie nuolat tave lydi. Tačiau jeigu mes norime vykdyti įstatymą ir užtikrinti saugumą, turime dirbti atitinkamai. Manau, kad jeigu įstatymas įpareigoja apsaugoti asmenis, mes turime tą ir daryti (...), nes atsižvelgus į geopolitinę situaciją, tas laikas nėra toks, kur mes drastiškai ir lengvai galime atsisakyti saugumo“, – teigia V. Alekna.

A. Paulauskas pasakoja, kad dažnai žmonės stebisi, kai vieno iš vadovų apsaugos automobilis gatvėje pralekia per raudoną šviesoforo signalą. Tai žmonėms sukelia įspūdį, kad politikai turi daugiau privilegijų, tačiau Vadovybės apsaugos tarnyba (VAT) aiškina, kad tai yra saugumo klausimas, o saugomas asmuo negali nei leisti, nei uždrausti pareigūnui vykdyti ar nevykdyti jam pavestas pareigas.

„Pareigūnai veikia laikydamiesi instrukcijų ir teisės aktų reikalavimų taip, kaip yra mokomi elgtis įvairiose situacijose. Saugomas kortežas saugus tol, kol jis nesustoja, išskyrus atvejus, kai visos kortežo mašinos šarvuotos“, – sako VAT direktoriaus pavaduotojas.

G. Kirkilo teigimu, priimant premjerės ir Seimo pirmininkės iniciuotą įstatymo projektą pirmiausia reikėtų kreiptis į VAT ir išgirsti jų nuomonę, tačiau tarnyba įstatymo projekto komentuoti nesiima. VAT laikosi nustatytos politikos su tarnybos saugomais asmenimis ar objektais susijusių klausimų viešai neaptarinėti. Dėl registruoto projekto tarnyba savo poziciją ir matymą žada išsakyti Seime, kai projektas bus nagrinėjamas komitetuose.

Partijai „Vardan Lietuvos“ vadovaujantis ekspremjeras Saulius Skvernelis kritikuoja iniciatyvą atsisakyti visą parą trunkančios apsaugos. Nors, anot S. Skvernelio, nuovargis yra suprantamas, tačiau valstybės pareigūnai privalo susitaikyti su šia, jo teigimu, psichologine našta.

„Manau, kad ydinga praktika, kai įstatymai taikomi personalijoms, ir kolegės nesupranta, kokias pareigas eina. Tokio bravūriškumo tikrai neturėtų būti, čia nėra juokas“, – ketvirtadienį Seime žurnalistams teigė S. Skvernelis. Buvęs premjeras pažymi, kad tokie sprendimai yra pavojingi tiek šalies reputacijai, tiek saugomų asmenų gyvybei.

Tačiau, pasak buvusio Seimo pirmininko A. Paulausko, informacijos apie užpultus vadovus ar jiems gresiančius išpuolius negirdima jau daugelį metų, todėl saugoti vadovybę visą parą nėra prasmės.

„Nedaugelyje valstybių jūs rasite vadovus, vaikštančius su apsauga. Tai rodo, kad jeigu jiems grėstų pavojus, ta apsauga būtų jiems skirta. Nematau prasmės saugoti visą laiką. Tai yra išlikęs reliktas nuo 1990-ųjų. Pasvarstymų dėl nepatogumo būta, tačiau projektas drastiškai tai nutraukti paruoštas pirmą kartą ir aš tam pritariu“, – tvirtina A. Paulauskas.

Buvęs prezidento A. Brazausko apsaugos darbuotojas V. Alekna sako, kad anksčiau valstybės vadovus saugoti buvo lengviau, nes pastarieji apsistodavo Turniškių rezidencijoje.

„Laikai keičiasi, prieš 20 metų galbūt tas laikas ir buvo neramus. Kita vertus, kiek aš pamenu, būdavo specialūs namai Turniškėse, kur jie apsistodavo, todėl apsaugoti būdavo lengviau. Dabar paprastai žmonės nenori keltis į Turniškes ir gyventi saugomuose objektuose. Mieliau jie lieka namuose, tačiau apsaugos tarnybos lanksčiai prie to prisitaiko ir įstatymą vykdo visa apimtimi“, – teigia Seimo narys.

Gitaną Nausėdą išrinkus šalies prezidentu, jis atsisakė vykti į Turniškes ir pasiliko savo name regioniniame parke. G. Kirkilas sako, kad į Turniškėse įkurtas rezidencijas buvo investuota labai daug pinigų, todėl dabar priimdami pareigas politikai turėtų priimti ne tik apsaugą, bet ir konkrečią gyvenamąją vietą.

„Reikėtų griežčiau apibrėžti įstatymu, kad priimdami pareigas, priimtų ir saugojimą 24 valandas per parą ir aiškią gyvenamąją vietą arba kitu atveju visas rezidencijas reikia panaikinti, nes į tai buvo labai daug investuota. Man taip pat nesinorėjo keltis į Turniškes, bet yra įstatymas ir tu jam paklūsti. Jeigu valstybės vadovas ar Seimo pirmininkas nenori būti saugomas, tai jis ir gali būti nesaugomas, vadovas tuo metu pats prisiimtų atsakomybę už savo saugumą, nes jeigu mes eisime tuo keliu, kad šiek tiek saugome, šiek tiek ne, tai, manau, mums kainuos dar brangiau“, – sako G. Kirkilas.

Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto profesorius Andrius Vaišnys sako, kad vadovybės apgyvendinimo klausimas vienas dažniausių, tačiau nereikėtų jo įrėminti į įstatymus.

„Galima važinėti iki Kauno, galima galbūt ir iki Palangos važinėti. Vienas Lenkijos prezidentas skraidydavo savaitgaliais namo lėktuvu iki Gdansko ir būdavo viskas užtikrinama. Valstybė turėtų tvarkingai reglamentuoti, kad žmogus, tapęs pareigūnu, prisiima tam tikrą atsakomybę nešvaistyti lėšų ir naudotis tomis sąlygomis, kurios yra siūlomos. Viena sistemos dalis visada yra informacinis aprūpinimas politikų valstybėje, visų analitikų, visų patarėjų, visos struktūros, o kita dalis yra materiali ir dėl jos reikia sutarimo, bet vargu, ar reikalingas įstatymas. Politikai tikrai turi turėti sąlygas tada, kai jie yra išrinkti, bet sveiku protu įvertinant finansinius išteklius“, – dėsto profesorius A. Vaišnys.

„Facebook“ paskyroje profesorius taip pat sukritikavo Seimo pirmininkės ir premjerės iniciatyvą bei prisiminė skaudų įvykį, kai 1986 metais buvo nužudytas Švedijos ministras pirmininkas Olafas Palmė.

„Kiekvieną kartą apsisukant kadencijos ratui keliami klausimai dėl namo apsaugos, dėl personalo apsaugos. Reikėtų labai aiškaus apsisprendimo, koks tai yra motyvas? Nes yra bandoma įrašyti vieną teisinę aplinkybę – kilus tam tikrai grėsmei. Įtariu, kad tokia teisinė norma, kuri yra dabar siūloma įrašyti, nulems atsakomybę tų struktūrų, kurios privalo stebėti saugumą, struktūrų, kurioms bus papildomas krūvis nustatyti tam tikras grėsmes. Bent jau ministro pirmininko atveju reikia labai gerai pasverti, ar tikrai tai yra įvertintas žingsnis. Parlamentas yra šiek tiek laisvesnė institucija ir čia turbūt mes didelio ginčo galime ir neturėti. Tai nėra tiktai vieno politiko užgaida, kaip mes galime interpretuoti. Tai yra ateities perspektyva. Pasikeičia kadencija, naujas ministras pirmininkas ir bus tikrai nauja diskusija“, – sako profesorius.

Pokalbio klausykitės radijo laidos įraše.

Parengė Miglė Valionytė