Budbergytė: apie tai, kodėl rinkėjai nusivylė Laisvės partija, siūlomą nemokamą viešąjį transportą ir ar Vilnius turės kairįjį merą

Socialdemokratai miesto biudžete rastų pinigų ir nemokamam viešajam transportui, ir savivaldybės būstams, kuriuos pigiau nuomotų jaunos šeimos ir trūkstamų specialybių darbuotojai, sako Lietuvos socialdemokratų partijos kandidatė į Vilniaus merus Rasa Budbergytė.

– Kodėl kandidatuojate ir kaip buvo priimtas šis sprendimas: tiek jūsų, tiek partijoje?

– Aš esu vilnietė ir man labai rūpi ir net labai skauda dėl to, kas šiuo metu vyksta Vilniuje. Savaime suprantama, kad jei esi pilietiškai aktyvus žmogus, negali likti nuošalyje dėl daugelio dalykų. <...> Tai buvo pagrindinė motyvacija apsisprendžiant, ar leistis į tokį didelį žygį.

Sostinėje valdžios keičiasi, o kasdienio rūpesčio žmonėmis visada pristinga. Pastaruoju metu matau, kad antra Remigijaus Šimašiaus kadencija baigėsi daug anksčiau, nei formaliai praėjo jos laikas. Regis, ir kiti vilniečiai taip mano.

Daug sprendimų, neįgyvendintų projektų, kur žmonės su patirtimi ir kompetencijomis, kokius turiu aš, galbūt elgtųsi kitaip. Turiu didelę patirtį ir žinau, kad jei pradedi projektą, vertiesi per galvą, kad jis būtų įgyvendintas. Labai pageidautina, kad jis būtų įgyvendintas laiku. To pavyzdžiai – Nacionalinis stadionas, Lazdynų baseinas, kogeneracinės jėgainės biokuro blokas ir kiti projektai, kurie <...> neįgyvendinti laiku.

Vilniečiams neteikiame viešųjų paslaugų, kurių jie laukia metų metus. O projektų išbrangimas man, kaip žmogui, kuris yra daug metų dirbęs su viešaisiais finansais, be galo svarbus.

Ar viešieji finansai nešvaistomi, ar yra rezultatas? Man atrodo, pabrangimas yra dešimčių milijonų ribose, kai dėl infliacijos didėja ir medžiagų kainos, ir kita. <...> Kad nesudarytum sąlygų pasirinkti kokį nors bankrutuojantį rangovą, kuris viduryje darbų subankrutuoja ir reikia pradėti pirkimo procedūras iš naujo. Taip buvo su jėgaine, su Lazdynų baseinu.

Tai buvo tam tikra nepatirtis, tikriausiai gana jaunų žmonių, kurie į gyvenimą dar žiūri pro rožinius akinius, nes jiems tikriausiai neteko sukaupti tos patirties. Tai buvo mano stimulas: galiu Vilniui atiduoti savo patirtį.

Partija ragino mane pagalvoti, prašė pagalvoti, ar sutiksiu kandidatuoti. Neslėpsiu, kad buvau ir prašoma, ir raginama partijos bičiulių, vadovybės imtis atsakomybės. Tai didelė atsakomybė, ir man, patikėkite, nebuvo lengva priimti tą sprendimą.

– Dėl ko abejojote?

– Nes aš žinojau, kad ir rinkiminė kampanija bus nelengva, ir sulauksiu skepsio viešojoje erdvėje, neslėpsiu, kodėl.

Rinkėjai man sako: „Jūs moteris, nebijote eiti į tokį sunkų postą, juk tai vyrų duona, tik vyrai gali.“ (šypsosi) Žinojau, kad sulauksiu ir tokių komentarų, ir skepsio. Suprantu Lietuvoje dabar besiformuojantį mentalitetą, kad tik jauni gali padaryti tai, kas yra nelengvi darbai. O suvaldyti situaciją Vilniaus mieste yra tikrai nelengvas darbas. Nepaisant to, kas bus išrinktas meru, jam bus labai sunku, nes pažadus išdalinti labai lengva, o po to juos realizuoti – ne.

– Kokias didžiausias problemas Vilniuje matote?

– Problemų apstu. Pradėsiu nuo to, dėl ko šiandien turėtume nerimauti labiausiai. Ne dėl transporto kamščių, bet dėl to, kokia situacija švietime. Nesu švietimo ekspertė, bet aiškiai suprantu, kad to, ką šiuo metu daro Vilniaus miesto savivaldybė, nepakanka. Trūksta ir mokyklų, ir darželių, tėvai priversti vežti savo atžalas į privačius darželius ir mokyklas, nes visi nori geresnio išsilavinimo.

Visi mes, tėvai, tokie esame – norime vaikams sudaryti sąlygas įgyti kuo geresnį išsilavinimą. Tėvai, norėdami gero vaikų ateičiai, vargsta kamščiuose. <...> Nors dabartinė valdžia giriasi, kad yra išsprendusi vietų darželiuose problemą, nenoriu su tuo sutikti, nes pagal pateiktą ataskaitą aišku, kad tik 80 proc. pasiekiama vieta darželyje, į kurią jie nori leisti savo atžalą – ar dėl to, kad tai arčiau namų, ar kad pakeliui į darbą. Dabartinės miesto administracijos tempas statant darželius ir mokyklas buvo per lėtas. Nors pastatytos kelios mokyklos, to yra per mažai. <...> Trūksta laiku padarytų investicijų į infrastruktūrą.

O ką kalbėti apie mokytojus, apie klasių dydį valstybinėse mokyklose. Kodėl tėvai kartais nori pasirinkti privačią mokyklą? Nes mokytojas ten turi galimybę dirbti arba su mažesne klase, arba turi padėjėjus. O mūsų klasės dažnai yra didelės, todėl aš siekčiau, kad jos būtų sumažintos iki 18 mokinių.

Yra mokytojų suinteresuotumas dirbti pedagogo darbą. Savivaldybė dirba, moka mokytojams priedus, bet aš manau, kad jie nepakankami. Todėl mano programoje yra municipalinio, savivaldybės būsto plėtros siūlymas, jis susijęs ne tik su noru patenkinti jaunų šeimų poreikį pigiau nuomotis būstą, kad gyventų pigiau ir nemokėtų tų žvėriškų kainų, kurios dabar yra Vilniuje, bet ir kad specialistams, kurių trūksta Vilniuje, būtų pasiūlytas ekonominės klasės būstas. Galime pakviesti atvykti gydytojus, medicinos darbuotojus, mokytojus, kitus specialistus. <...> Mokytojai iš rajonų sako: „Mielai atvažiuotume padirbėti, mums būtų įdomu, bet kur gyventi? Nuomoti labai brangu.“ <...>

Svarbu ir kvalifikacija, ką galime pasiūlyti mokytojams? To, kas dabar siūloma, mokytis IT įgūdžių, neužtenka. Mokytojas turi viską išmanyti, o ne visi gali skirti laiko saviugdai. Yra pedagogų, kuriems turėtume padėti.

Taigi, lygios galimybės, kad visi gautų aukštos kokybės ugdymą, pradedant lopšeliais, baigiant gimnazijomis. Jų pasiekiamumas yra labai svarbu, įsivaizduočiau, kad pusantro kilometro [atstumas] miegamuosiuose rajonuose, kur galima vaiką nuvesti pėsčiomis, būtų idealu.

– Susidaro įspūdis, kad nesmerkiate tos praktikos, jog atsiranda geresnės už kitas mokyklos. Ar tai nėra nesocialdemokratiška?

– Esu prieš tas mokyklas tokiu dideliu mastu kaip dabar, kai seneliai kone susimeta, kad anūkams būtų galima siekti mokslo, kuris toje privačioje mokykloje yra neva geresnis. Aš esu už tai, kad mokslas visose mokyklose būtų vienodas ir esu prieš tai, kad į privačias mokyklas keliautų viešieji pinigai. Tegul jų būna kiek nori, bet kodėl yra krepšelis, kurį iš visų mokesčių mokėtojų sumokėtų pinigų jis neša į tą privačią mokyklą?

Mes ne prieš privačias mokyklas. <...> Jei yra tėvų, kurie turi dideles pajamas ir nori mokėti, tegul ir moka. Bet iš savivaldybės biudžeto tegul nekeliauja ten joks 100 eurų. <...> O dar man baisiau, kad žmonės nesulaukia vietų arti esančiuose darželiuose, o laukdami tos vietos yra priversti mokėti pinigus privačiuose darželiuose. Tegul būna konkurencija ir tarp valstybinių, ir privačių, mokytojams konkurencijos irgi reikia.

– Grįžkime prie municipalinių būstų idėjos. Sakėte, kad tokių butų būtų galima pastatyti tūkstančius.

– Brėžiame tikslą, kad būtų 2000. Tai nėra nauja idėja. Sekant pažangia kitų Europos miestų patirtimi, galima eiti dviem keliais: galima statyti naujus būstus, pabrėžiu – ekonominės klasės. Tai tikrai ne socialinis būstas, bet jis reiškia, kad savivaldybė turi būstą nuosavybės teise ir po to sudaro nebrangios nuomos galimybes.

Tai lems ir bendrą nuomos kainų lygį mieste, nes atsiras dar vienas žaidėjas, kuris turės ką pasiūlyti, didėja konkurencija.

Galima nebūtinai statyti, galima ir kažkokiu būdu pačiai savivaldybei įsigyti jau pastatytus būstus, galima ir nuomoti. Vilniaus mieste yra nemažai patalpų, kurias šiek tiek paremontavus <...> tai būtų tinkamas būstas ekonominei klasei, o savivaldybė galėtų drąsiai siūlyti juos nuomai.

– Kas tokius būstus gautų?

– Pirmiausiai šeimos su vaikais. Šis klausimas [jau] sprendžiamas valstybės lygiu. Valstybė dabar siūlo [paramą būstui] ne Vilniuje, ne didmiesčiuose, o regionuose, ir tai buvo priemonė, kad specialistai ryžtųsi gyventi regionuose. O dabar aplink Kauną, Vilniaus rajone labai sėkmingai kuriasi jaunos šeimos, kurios važiuoja dirbti į Kauną, Vilnių. Bet labai norėčiau, kad iš valstybės pusės dėmesys būtų ir tiems, kurie kuriasi didmiestyje. Deja, jo nėra, tai buvo politinis sprendimas ir, matyt, jis greitai nesikeis.

Nuoma yra labai brangi. Kai sulaukėme didelės bangos pabėgėlių iš Ukrainos, <...> Baltarusijos, jie taip pat atnešė spaudimą į rinką. Aišku, kainos normalizavosi, tačiau jaunoms šeimoms dabar sunku, atlyginimai neauga tiek, kiek augo. Ir jei turi porą vaikų, o jei dar žmona nedirba ir esi vienas dirbantis vyras, išlaikyti šeimą, nors yra ir socialinės išmokos, yra labai sunku.

Taip pat [būstą gautų] specialistai: mokytojai ir medicinos darbuotojai.

– Ar yra skirtumas, kiek vaikų turėtų turėti tokia šeima, kad galėtų gauti tokį savivaldybės būstą? Ar kalbate tik apie daugiavaikes šeimas?

– Tikrai ne apie daugiavaikes. Pagalba jaunai šeimai, tiems, kurie neturi pinigų būstui įsigyti, nes jie paprasčiausiai neturi turtingų tėvų. Problema ta, kad turi turėti tam tikrą sumą, kad galėtum gauti paskolą iš banko. <...> Jiems reikia padėti ir padeda valstybė.

Jei esi jaunas ir neturi šeimos, vaikų, dar gali gyventi lengviau, nuomotis kambarį su kitais draugais. Savo aplinkoje aš pažįstu labai daug jaunų vyrukų, kurie nuomoja kambarį. Pabandyk išsinuomoti kambarį, jei turi verkiantį vaiką, o jei du – jokių šansų, niekas tokių nenori įsileisti. Be abejonės, prioritetas yra šeima su vienu vaiku, o jei vaikai du, prioritetas dar didesnis.

– Socialdemokratai rinkimuose paprastai populiaresni mažesniuose miestuose, rajonuose, ten yra tikrai daug ir ilgai valdančių partijos merų. Gal sostinei nereikia kairiojo mero, nereikia socialdemokrato?

– Vilniuje tikrai daug jaunų žmonių, jie atvažiuoja iš regionų, įstoja į aukštąsias mokyklas, atvažiuoja siekti savo sėkmės. Manau, kad kiekvienas žmogus, kol jaunas, yra individualistas. Todėl jauni žmonės nenori remti kairiųjų jėgų, jos įdomios tik tiek, kiek atstovauja žmogaus teisėms. Jei to jauno žmogaus paklausi, ar nori mokėti progresinius mokesčius, jis į juos dar nesigilina, jam atrodo, o kodėl turi mokėti didesnius mokesčius, jei uždirba didesnę algą? Jauni žmonės Vilniaus, Kauno, Klaipėdos miestuose yra pilietiškai aktyvūs, balsuoja.

Jie yra nusivylę kairiaisiais politikais, ne vien socialdemokratais, nes ir kiti politikai žada tokią radikalią politiką, kuri bus įgyvendinta žmogaus teisių srityje, pradedant tautinių mažumų klausimais, baigiant LGBT klausimais. Bet tie pažadai, kuriuos duodame lengva ranka rinkėjams, lieka neįgyvendinti.

Pavyzdys yra Laisvės partija: kaip lengvai jie pateko į Seimą, nes nepašykštėjo išdalinti pažadų. Deja, taip neatsitiko, nes taip lengvai niekas nevyksta. Bet jauni žmonės labai linkę patikėti, kad užtenka užsidegimo, pažadų ir galima bus tai įgyvendinti. O kai pažadai nėra realizuoti, jie nusivilia.

O regionuose jaunų žmonių lieka vis mažiau. <...> Lieka daugiau tie, kurie savo kailiu yra patyrę, kad individualiai gali pasiekti, jei tau gerai sekasi. Bet jei ne, kolektyve, kooperuojantis gali turėti geresnį rezultatą. <...> Jauni žmonės nesusimąsto, jie mano, kad individualizmas yra svarbiausia, ir jie renkasi balsuoti už liberalus. Kai pakalbi su pažįstamų aplinkos vaikais, jie visi yra liberalai, dar mokiniai būdami. O po to keičia nuomonę – gal vis dėlto konservatoriai, o gal net socialdemokratai. Tai keičiasi su gyvenimo patirtimi.

Gaila, kad Vilniuje mes, socialdemokratai, nesame populiarūs, nepopuliarios ir kitos kairiosios jėgos. Sunku, nes ir dešinieji, turiu omenyje konservatorius, jau daug metų yra partija, bandanti užsidėti žmogiškumo veidą ir atspindėti įvairius, ne tik dešiniųjų, poreikius ir lūkesčius. Jie supranta, kad vyksta transformacijos ir išgyventi sunku visiems, pradedant jaunais, baigiant ir vyresnio amžiaus žmonėmis.

Visos partijos vis labiau atsigręžia į žmogų. Jei mes, socialdemokratai, nepasiekiame kai kurių žmonių, vadinasi, nesame padarę kai kurių namų darbų, kuriuos tikriausiai reikėtų padaryti ir rinkėjų atsiprašyti.

– Kurioje Vilniaus dalyje jūs pati gyvenate? Kaip atrodo jūsų kasdienis maršrutas ir kokias problemas pastebite pati asmeniškai, kaip gyventoja?

– Šiuo metu gyvenu Žvėryne ir visada į darbą ir iš darbo einu pėsčiomis, su retomis išimtimis, kai reikia skubėti arba nepalankus oras, pavyzdžiui, slidu. <...> Tada pagalvoji, gal reikia sėsti į troleibusą arba į taksi.

[Troleibusai] labai patogu dėl greitumo, bet labai nepatogu į troleibusus lipti, jei yra piko valanda, nes juose daug žmonių. O jei keliauju automobiliu, grūstis prasideda jau prie Žvėryno tilto. Pavyzdžiui, iš viso Vilniaus tėvai į garsią žydų gimnaziją veža vaikus iš visų miesto rajonų.

Ne kartą ėjau pėsčiomis, prie Žvėryno tilto sustoja kolegos Seimo nariai, šaukia, kad paveš. Nenorėdama įžeisti, esu porą kartų įsėdusi ir važiavome keliolika minučių ilgiau. Būčiau jau seniai buvusi Seime, bet mes grūstyse: ir prie Žvėryno tilto, ir už jo. Tenka dusti, nes Vilniaus mieste daug sankryžų, šviesoforų. Požeminių perėjų turime labai mažai, tiesiog laiku jų neįrengėme.

Kažkas su tais šviesoforais, sankryžų pralaidumu yra negerai. Ar tai galima sutvarkyti? Manau, kad taip. Galima pagalvoti ir apie vieną kitą požeminę perėją, kartu išspręstume ir slėptuvių problemą. Vilniečiai nenori naudotis požeminėmis perėjomis, nes jos yra nesaugios, neapšviestos, netvarkingos, nejaukios. Galėtų būti išeitis, jei ten planuotume ir slėptuves.

Taip pat labai jaučiu taršą mieste. Žvėrynas yra labai taršus rajonas ir Vilniaus miesto valdžia, norėdama išeiti iš situacijos, kad nėra laiku pastatytos kogeneracinės jėgainės, pradėjo kūrenti mazutą, ir jis vis tiek taršus, ir jokie tyrimai manęs (neįtikins). Sakoma, ne, oras nepasidarė taršesnis. Žvėryne aš tai jaučiu, žinoma, ten yra kūrenančių [kietuoju kuru] žmonių, daug automobilių ir kai susidaro kietųjų dalelių sankaupos, jaučiasi, kad tarša Vilniaus mieste yra labai didelė, o Žvėryne esame dauboje.

Labai daug mirčių yra dėl to, kad kvėpuojame užterštu oru: ir vėžys, ir širdies, ir kraujagyslių ligos, tai didelė našta ir sveikatos draudimui, ir visuomenei. <...> O juk širdies ir kraujagyslių ligos yra iš dalies ne dėl to, kad tu genetiškai toks, o todėl, kad kvėpuoji užterštu miesto oru. <...>

Džiaugiuosi, kad Žvėryne turime Vingio parką, o greta to – gerą sprendimą, kai R. Šimašius, priminsiu jo gerą darbą iš pirmos kadencijos, atėmė [žemę] iš turtingų žemvaldžių, užgrobusių valstybinę žemę Neries pakrantėje, ir nutiesė ten pėsčiųjų ir dviračių takus. <...> Pabėgau iš Saulėtekio į Žvėryną, nes pasidarė gaila praleisti po valandą kamščiuose. O dabar jaučiu nostalgiją ir Saulėtekiui, ir Antakalniui, nes ten yra labai gera vieta gyventi. Galbūt tiems, kuriems nereikia į darbą 8 valandą. Tuomet reikia savo laiką, kurį galima būtų skirti arba šeimai, arba sau pačiam, praleisti automobilyje, sėdint grūstyse. Man labai gaila žmonių, kurie turi tai daryti.

– Ką reikėtų daryti su viešuoju transportu, kad jis būtų patogesnis? Daug kandidatų siūlo metro, tramvajus, kokia jūsų nuomonė?

– Yra trumpalaikiai dalykai, kuriuos reikėtų padaryti. Tai dabartinės sistemos plėtra: greitieji autobusai, nauji troleibusai, investicijos į parko atnaujinimą, A juostų plėtimas. Manau, jomis reikia leisti važiuoti elektromobiliams ir taksi.

Reikia paleisti naujų maršrutų greitųjų autobusų: dabar yra 6, reikėtų dar du ar tris turėti. Kartais troleibusai būna tokie, kad per stogą beveik lyja. Investicijos į infrastruktūrinę pusę svarbios, ir į vairuotojų darbo sąlygas. <...>. Siūlau mišrią sistemą, kad į nutolusius rajonus turėtų važiuoti mikroautobusai. <...>

Mes, socialdemokratai, siūlome, kad viešasis transportas turi būti nemokamas. Ir greitųjų autobusu, ir troleibusų, ir mikroautobusų. Tai kainuos nemažai, bet aš manau, kad tai būtų pakeliama našta savivaldybei.

Mums reikėtų prisiimti tas išlaidas ir paraginti žmones, kad jie ryžtųsi išlipti iš automobilio, sėsti į viešąjį transportą. Turime bendrą interesą, todėl už tai reikėtų sumokėti.

– Ir pinigų tokiam nemokamam transportui atsirastų?

– Buvo pakeistas fiskalinės drausmės įstatymas, savivaldybės galės skolinti daugiau lėšų ES projektams kofinansuoti. Gal ateis laikas ir Vyriausybė pradės labiau pasitikėti savivaldybėmis, leis skolintis ir projektams iš valstybės biudžeto. Lėšų, nori ar nenori, kur nors turėsime surasti, gal kur nors peržiūrėti, ar lėšas ištaškome, iššvaistome.

Kaip 11 metų dirbusi auditore ir turinti patirties, kaip leidžiami viešieji pinigai, aš ir be didelių analizių galiu pasakyti: šiuo metu Vilniaus mieste su mokesčių mokėtojų pinigais elgiamasi tikriausiai ne pačiu racionaliausiu ir atsakingiausiu būdu. Tikriausiai švaistoma, kai nepaskaičiuojama projektų kaštų ir naudos analizė, o jei daroma, daroma nerimtai, tai visos mūsų valstybės bėda. Jos savo viešajame gyvenime realiai niekur neturime. <...> Dėl to prarandame daug viešųjų pajamų.

Manau, kad nemokamam viešajam transportui atrastume pinigų. Gal tai nebūtų pirmasis mano darbas tapus mere, bet į tai būtų tikrai be galo daug dėmesio sutelkta, suprantant, kur galime nuimti, o kur pridėti.

– O ar nemokamas viešasis transportas duotų tą naudą, jei kalbame apie kaštų ir naudos analizę, ar atsipirktų?

– Nekelčiau sau tokio tikslo, nes šioje situacijoje tai būtų paskata tiems mokesčių mokėtojams, kurie patys susimoka. Jie gautų nemokamą transportą už savo sumokėtus mokesčius. Bet norint paskatinti juos pasitikėti, turime nebijoti surizikuoti. Apie atsipirkimą galima pradėti kalbėti, kai pradėsime galvoti, o kokia turi būti ilgalaikė investicija į transporto plėtrą: ar turime turėti tramvajų, ar metro. Aš būčiau už metro, bet reikėtų padaryti labai tikslią kaštų analizę. <...> Turime įsigyti ir kuo daugiau netaršių priemonių, kurios varomos atsinaujinančios energetikos ištekliais.

– Jei būtumėte išrinkta mere, ką kviestumėte į savo komandą?

– Paprastai politinė komanda yra partijos atstovai. Yra ne vienas žmogus, kurį norėčiau matyti savo komandoje, jie yra ne partijos žmonės, o žinomi ekspertai. Svarbu, kas būtų taryboje, nes palaikymas yra labai svarbus.

O kad ir kur nueičiau dirbti, visada kalbuosi su tais, kurie dirba administracijoje, yra savivaldybės tarnautojai, jų įžvalgas vadovui visada svarbu sužinoti. <...> Ir pagal amžių, norėčiau, kad komanda būtų subalansuota. Jauni žmonės yra labai kūrybiški, tai labai faina, bet norėčiau, kad komandoje būtų žmonės, kurie turi patirties, ir tie sprendimai būtų subalansuoti.

– Visi kandidatai turi nuomonę gatvių siaurinimo klausimu, ką jūs apie tai manote?

– Manau, kad gatvių siaurinimas yra nereikalingas, chaosą skatinantis užmojis, aš jį stabdyčiau, o lėšas, kurias savivaldybė deda į gatvių humanizavimo procesą, nukreipčiau kiemams, šaligatviams tvarkyti, kur tragiškai bloga situacija, duobės, nesutvarkyti laiptai.

Tame pačiame Žvėryne to apstu ir manau, kad gatvių siaurinimo leidome sau imtis gerai neapgalvoję. Labai gražiai skamba – gatvių humanizavimas. <...> Bet kodėl daryti tai, kas nėra nauji projektai, neapgalvojus, padaryti tuos siaurinimo darbus ten, kur nepravažiuoja automobiliai, sniegas, slidu, nepravažiuoja gaisrinės ir greitosios, tik didinamos spūstys? Kad vairuotoją priverstum išlipti iš automobilio, reikia sudaryti palankias sąlygas viešajam transportui. O dabar paskelbtas karas vairuotojams, mano nuomone, yra labai ne laiku, labai agresyvus ir iš dalies nepagrįstas.