Prieš 1 metus
57
Pasaulis atsisveikina su paskutinę 2022-ųjų dieną mirusiu popiežiumi emeritu Benediktu XVI. Apie jo asmenybę – laidoje „Dienos tema“ su Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto profesore Irena Vaišvilaite ir Lietuvos ambasadore prie Šventojo Sosto Sigita Maslauskaite-Mažyliene.
– Ponia ambasadore, kaip atrodys popiežiaus emerito laidotuvės? Skelbiama, kad pirmą kartą istorijoje apeigoms vadovaus pareigas einantis popiežius.
S. Maslauskaitė-Mažylienė: Taip, modernios Bažnyčios istorijoje pirmą kartą gyvas popiežius laidoja kitą popiežių. Laidotuvės tikriausiai vyks laikantis popiežiaus Benedikto XVI nurodymų.
Popiežius emeritas prašė, kad laidotuvės būtų kuklios, bet, aišku, bus ramaus, solidaus iškilmingumo – tiek liturgija, tiek dalyvaujantys svečiai, visa aplinka, viskas bus tikrai iškilminga.
Galima pasidžiaugti, kad šiandien 9 val. ryte atidarius Šv. Petro baziliką tikintiesiems lankyti, pagerbti velionį, jau nusidriekė eilės Šv. Petro aikštėje. Paprasti žmonės, visi norintys galės aplankyti šiandien [pirmadienį], rytoj ir poryt iki 19 val. atidarytą Šv. Petro baziliką, o rytoj [antradienį] ir poryt [trečiadienį] netgi nuo 7 ryto.
– Profesore, jūs pati esate bendravusi su popiežiumi būtent tada, kai teikėte kredencinius raštus, kai buvote pati ambasadore prie Šventojo Sosto. Kaip prisimenat šį susitikimą?
I. Vaišvilaitė: Susitikimas buvo įdomus jau vien todėl, jog popiežius dar atostogavo ir čia buvo labai gražus Šventojo Sosto gestas, nes aš buvau paskirta atostogų metu liepos mėnesį, bet būtent tada, popiežiaus atostogų metu, mano kredencinius raštus popiežius, jo aplinka nusprendė priimti labai greitai. Beveik per savaitę nuo atvykimo įteikiau kredencijas.
Bet Benediktas nevažiavo dėl manęs į Vatikaną, o liko savo mylimoje vietoje Kastel Gandolfe, vasaros rezidencijoje. Ir pats susitikimas buvo irgi kamerinis, kaip įprasta Benediktui – žinoma, su visa šveicarų gvardijos palyda ir taip toliau, popiežiaus kilmingųjų – bet popiežiaus aplinka, jo darbo kabinetas, kur jis tikrai dirbo ir rašė, čia pat buvo ir jo darbo stalas.
Ir pokalbį pradėjo jis, man netikėtai, kadangi tada jau nebesakydavo ambasadoriai kalbų, buvo toks laikas, kai ambasadorius sakydavo kalbą dar iki Benedikto – Benediktas pakeitė šitą tvarką, pirmieji ambasadoriai tikriausiai dar sakydavo kalbas, bet po to jau paprasčiausiai ambasadorius ir popiežius kalbėdavosi. Mes kalbėjomės beveik valandą.
– Sakyčiau, išlipa iš diplomatijos protokolo ribų.
I. Vaišvilaitė: Truputėlį išlipa. Aš turėjau pakviesti popiežių į Lietuvą. Na, ir proga pakviesti buvo Žemaitijos krikšto sukaktis. Tada pradėjome kalbėti apie Konstanco susirinkimą. Benediktui tai buvo labai įdomu, paskui mes kalbėjome apie Janą Husą, reformuotų bažnyčių vietą Lietuvos gyvenime.
Jis apie Lietuvą tikrai daug žinojo, <...> sakyčiau, kaip akademikas. Tas mūsų pokalbis buvo toks, kad atrodė, jog aplinkiniai jau bando pajudint, parodyti kažkokius ženklus, kad laikas jau. Tai mes atsisveikinome labai šiltai. Bet iš arti jo daugiau jau ir nemačiau. Man Benediktas yra dalis istorijos, susijusios su Vatikanu, nes nuo 1991-ųjų metų dirbau Vatikano radijuje beveik 7-erius metus, o Benediktas, tada Josephas Ratzingeris, buvo Tikėjimo mokslo doktrinos vadovas, tos kongregacijos kardinolas.
Jis buvo žinomas tuo, kad kasdien į darbą ir iš darbo eidavo su portfeliuku per Šv. Petro aikštę, nes jo butas buvo kitoje pusėje. Buvo daug žmonių, kurie jį pažinojo, jis priimdavo kvietimus aukoti mišias netgi ir nedidelėse bažnytinėse institucijose, dalyvauti vakarienėje.
Visi žinojo apie jo didžiulę meilę muzikai, apie tai, kad jis turi vieną ar dvi kates, t. y. visą tą žmogišką pusę. Jis toks ir buvo – jaukus, drovokas, labai įdėmus klausytojas, visada labai gerai formuluodavo mintis. Ir susitikimas su juo tikrai paliko tokį be galo šiltą, jaukų įspūdį. Ir būtent tai, kad kai tu su juo kalbiesi, tai tu jam tik ir egzistuoji. Jis turėjo gebėjimą sutelkti dėmesį į labai asmeninį santykį.
Benedikto atidumas, galbūt humanizmas, nestebina – geri profesoriai visada turi santykį su studentais. Kadangi kalbėjom apie Janą Husą, apie nacionalizmą, labai svarbu pabrėžti tokį pastebėjimą: „Vargšas Janas Husas“. Taip Ratzingeris pasakė apie asmenį, kuris buvo sudegintas kaip eretikas.
– Ambasadore, jūsų akimis, kaip šis popiežius įeis į istoriją? Kokį jį atsimins pasaulis?
S. Maslauskaitė-Mažylienė: Na, pasaulis tikrai atsimins popiežių Benediktą kaip iškilų mokslininką, intelektualą ir viską, ką profesorė Irena minėjo apie jo tam tikrą tokį drovumą, diskretiškumą, kuklumą. Aišku, atsimins jį kaip pirmą atsistatydinusį popiežių <...> moderniaisiais istorijos laikais. Kai žmogus išeina, dažnai iškyla kažkas tokio unikalaus. Man atrodo, unikalus buvo jo mokėjimas mokslo kalba, to, kas jam labai rūpėjo, kalbėti apie Kristų, apie Dievą, apie tikėjimą, apie gyvenimo prasmę.
Kalbėti taip, kad jis būtų įdomus ne tik savo lygio intelektualams, diskusijų dalyviams, bet ir tiesiog paprastiems žmonėms. Pavyzdžiui, jo nestora knyga „Krikščionybės įvadas“, išleista 1968 metais, ir mūsų namuose buvo tiesiog visa nučiupinėta, nuskaityta ir netgi turėjome dar vieną egzempliorių, kuris buvo leistas sovietmečiu pogrindyje, mašinėle rašytas.
Tikrai ne viena krikščionių karta Lietuvoje išaugo skaitydami „Krikščionybės įvadą“. Gebėjimas pateikti pavyzdžius, prabilti, turėti raktą, kuris tiesiog kažko ieškantį žmogų, nebūtinai Jėzaus Kristaus, pamokydavo. Jis tiesiog konspektuodavo žmones, atrasdavo, kaip atrasdavo kažkokį laidą su anapusybe.
Aš norėčiau dar pateikti savo tokį paliudijimą. Tikrai neteko sutikti popiežiaus Benedikto, kardinolo Ratzingerio gyvai ar matyti veidas į veidą, bet dabar jaučiuosi tokia pakylėta, kad 2005-ais metais visai atsitiktinai buvau Romoje, kai jis buvo išrinktas, ir atsimenu tokį vaizdą. Tai buvo balandžio pradžia ir <...> važiuodavo – kadangi tik antrą parą buvo išrinktas popiežius Benediktas – pilni autobusai žmonių, italų, Romos gyventojų, <...> kad tik greičiau nuvažiuotų į aikštę ir pamatytų, koks gi tas dūmas iškyla.
Ir kadangi autobusai būdavo tokie pilni, žmonės bėgo, visi kalbėjo telefonais ir klausė tų, kurie jau buvo aikštėje, kas išrinktas. Ir mes su drauge leidžiamės nuo kalno, tuo metu žydėjo akacijos ir kitokie vaismedžiai, ir girdim, kad kažkas jau sako: „Benediktas, Benediktas, išrinktas Benediktas.“ Ir tas toks itališkas džiaugsmas – temperamentingas. Visi suplūdo į aikštę, sveikino ir labai šiltai pasitiko, nepaisant to, kad po charizmatiškojo Jono Pauliaus II Benediktas atrodė tarsi toks labiau mokslo žmogus, toks drovesnis bendrauti, pavyzdžiui, su žiniasklaida.
Ir tikrai visi prisimins faktą, kas 2013-ais metais popiežius Benediktas atsistatydino. Vėlgi atsitiktinai buvau Romoje, dalyvavau tose paskutinėse mišiose ir mane sujaudino toks šiltas, tėviškas, toks lėtas važiavimas per tą aikštę su papamobiliu, dažnas sustojimas, tiesiog, man atrodo, žiūrėjimas žmonėms į akis. Man atrodo, per tą jo paskutinį važiavimą Šv. Petro aikšte buvo dingę visi kažkokie drovumai ir suvaržymai. Prisimenu, kaip jis su visais atsisveikino.
– Profesore, šis popiežius įeis į istoriją kaip pirmasis pontifikas, kuris Bažnyčios vardu turėjo atsiprašyti už seksualinio išnaudojimo atvejus, susitiko su aukomis. Ar galima sakyti, kad jis ir pakylėjo, patvirtino šią problemą bažnytiniu lygiu?
I. Vaišvilaitė: Taip. Pirmasis popiežius, kuris atsiprašinėjo, buvo Jonas Paulius II. 2000-ieji buvo tikrai didelių Bažnyčios atgailos ir atsiprašymų, įvairių konkrečių atsiprašymų metai. Jonas Paulius II yra atsiprašęs už Bažnyčios klaidas. Tai buvo labai neįprasta.
Bet Benediktas pradėjo Bažnyčios reformą, Bažnyčios institucijų laikysenos pedofilijos kaltinimo klausimu. O su aukomis paskui susitiko ir atsiprašė tapęs popiežiumi, bet šitai pradėjo daryti dar būdamas Tikėjimo doktrinos arba Tikėjimo mokslo kongregacijos vadovu.
Jis padėjo pagrindus teisinėms ir disciplininiams dalykams. Pavyzdžiui, tai, kad kaltinamo pedofilija kunigo kunigystės veikla yra sustabdoma. Iki tol buvo taip, kad jis galėjo būti pašalintas iš tos vietos, kur buvo, ar kažkur atsitraukti iš viešumos.
Paskui jau Pranciškus tęsė tai, ką pradėjo Benediktas. <...> Dabar, jeigu tik ateina kažkokia žinia, yra labai aiškūs žingsniai, ką turi daryti vyskupas ir kaip tai turi būti daroma. <...>
English (US) ·