Prieš 1 metus
71
„Ukrainiečiai jau nuo 2014 metų aukoja savo gyvybes“, – sako Lietuvos kariuomenės Gynybos štabo Karinio rengimo valdybos viršininkas Aleksiejus Gaiževskis. Sausio 13-ąją parlamentą saugojęs A. Gaiževskis laidoje „Dienos tema“ taip pat prisiminė, kaip sumelavęs savo amžių tapo Lietuvos laisvės gynėju.
– Norėčiau, kad prisimintumėte vakarą prieš 32-ejus metus. Jūs, 17-metis jaunuolis iš Utenos rajono, nusprendžiate važiuoti ginti tėvynės, pameluojate savo amžių ir pakliūvate į parlamentą. Teisingai nusakiau?
– Visiškai teisingai. Lengva avantiūra, sakyčiau, jaunystės nuotykis, pavirtęs į viso gyvenimo kelią. Taip, 17-os metų iš Utenos, Utenio aikštės, autobusais sausio 13-ąją pajudėjome iki parlamento. Nesitikėjau, ką aš ten išvysiu. Nežinojau, nesupratau.
Tik tiek, kad iš vakaro stebėjome televiziją su bendražygiu, draugu, kuris sako: „Aleksai, tu matai, kas darosi Lietuvoje?“ Sakau: „Matau, karas prasidėjo.“ [Jis] sako: „Mes ten turime būti, ten Lietuva kariauja.“
Manau, kad tuo metu, 17-metis, aš dar nesuvokiau, kas vyksta. Tačiau kai nuvykome į Vilnių, dar prieš Vilnių, kai mus pasitiko postai, Sovietų Sąjungos saugumo postai, kurie pradėjo patikras žmonių ir t. t., mes kažkaip pravažiavome. Nors buvo abejonių, kad galbūt mus sustabdys, patikrins, pagal amžių mes beveik tikome sovietų šauktinių kariuomenei.
Tačiau pravažiavome, prasiveržėme ir priėjus prie parlamento, kai išlipome iš autobuso, kur buvo tūkstančiai žmonių, dešimtys tūkstančių žmonių, įsiliejus į minią viskas pasikeitė, ta gyvenimo pasaulėžiūra.
Bet to neužteko. Mes su draugu dar užlipome – priešais parlamentą tebėra tas pastatas, ant kurio stogo užlipome, – ir atsivėrė žmonių jūra. Aš tai norėčiau vis pabrėžti – atsistojau ant stogo krašto, žiūrėdamas į jūrą žmonių, skanduojančių „Lietuva, būk laisva!“, dainuojančių lietuvių liaudies dainas, patriotines.
Ir tuo metu apsivertė mano pasaulis. Visiškai. 17-mečio pasaulis apsivertė ir iki šios dienos kiekvieną dieną, kiekvieną tą žiemos vakarą, kai užsidega laužai, aš jaučiu tą dūmų kvapą, tą patriotizmo kvapą. Visada mintimis grįžtu į Sausio 13-ąją, Sausio 13-osios įvykius. Tai buvo kažkas unikalaus 17-mečiui.
– Įtikinote, kad pilnametis, priėmė ginti parlamento. Viduje buvote?
– Taip. Pirmą dieną visą dieną vaikščiojome aplink parlamentą, bėgiojome, kai važiuodavo sovietų tankai pro apačią Pedagoginio instituto link, mes nuolat bėgiojome, ruošėmės, kad jie atakuos, užpuls, užblokuos. Pirmą parą praleidau lauke kartu su minia žmonių.
Tačiau kitos dienos pavakare mano bičiulis Žanas Sipovičius pasakė: „Einam, Aleksai, aš buvau jau Krašto apsaugos departamento gynėjų gretose ir galbūt mane pažins, įleis į vidų. Bet įspėju, Aleksai, priiminėja tik nuo 19 metų, o tau 17.“
Bet aš taip norėjau ginti Lietuvą, kad buvau pasiryžęs tam šventam melui. Tuo metu jau užsiiminėjau koviniais menais ir laikiau save pažengusiu sportininku netgi.
– Atrodėte sportiškai sudėtas?
– Taip, sportiškas sudėjimas, aukštas – 1,88 metro, jau buvau aukštas vaikinas, tik labai lieknas. Ir apsirengęs gana vasariškai. Tuo metu dar nebuvo didelių šalčių, tik vėliau šalčiai prasidėjo. Ir prie vartų mus praleido. Praleido todėl, kad atpažino mano bendražygį, įleido mus į vidų.
Mes įėjome į vidų ir mus pasitiko Rimantas Baltušis, amžinąjį atilsį, Mokomojo junginio pirmos kuopos vadas. Nuostabus karys, jis priėmė mus. Atliko patikrinimą, greit surado, sako: „Iš kur esi?“ Sakau: „Iš Utenos.“ Surado uteniškį, kuris labai greitai apklausė, uždavė porą klausimų – kur gyvena, kas gyvena ir t. t. Aš žinojau visas vietoves ir net vietinių šunų vardus.
– Taip ir likote toliau parlamento ginti sausį, nes neramumai tęsėsi.
– Likome visą laiką, nes neramumai tęsėsi iki beveik rudens, mes iš pradžių buvome parlamente, ruošėmės gynybai. Buvome suskirstyti į padalinius, kiekvienas padalinys turėjo savo užduotį ir funkciją atlikti parlamento gynyboje. Iš pradžių mes buvome pirmame aukšte, kampiniame, paskui pakilome į antrą aukštą ir stogą saugojome. Buvo daugybė objektų, daugybė užduočių.
Taip, likome saugoti. Ginklų mums neišdavė, neturėjome ir apsaugos priemonių, todėl turėjome patys susirasti ginklų. Bet labiausiai svajojau, norėjau tos juodos uniformos. Man tie visi Krašto apsaugos departamento vyrai su juodomis uniformomis atrodė kaip tikri pusdieviai.
– Ar gavote?
– Ne, negavau. Kadangi jų nebuvo. Gynėjai jau buvo atvykę su tomis uniformomis, aš buvau su civiline apranga visą laiką, iki pat Mokomojo junginio, kai mus paskyrė.
– Pulkininke, žinau, kad jus bandė išvaryti iš parlamento, galima taip sakyti. Buvo perspėjimų: „Eikite, jeigu nenorite mirti, kas norite gyventi.“ Ir jūs net skambinote mamai atsisveikinti.
– Kiekvieną dieną po tris keturis kartus mus rikiuodavo hole parlamente, Aukščiausiojoje Taryboje. Ir Krašto apsaugos departamento direktorius Audrius Butkevičius, Česlovas Jezerskas mus rikiuodavo, duodavome priesaikas, prieš priesaikas sakydavo: „Išeikite, jūs jauni, nereikia, kad mūsų daug žūtų, turi kažkas ginti, likti Lietuvoje patriotų, nes čia tikrai mes visi žūsime, mes visi pasmerkti, neįmanoma išgyventi.“
Molotovo kokteiliai, benzinai, bertoleto druskos – mes realiai kaip Pilėnai turėjome susideginti. Būtume neišgyvenę po pirmo šūvio. Tačiau aš nemačiau ir nepažinojau nė vieno asmeniškai, kuris būtų išėjęs. Tie, kurie atėjome sausio 13-ąją, tikrai visi buvome ir išbuvome iki paskutinės minutės.
O atkalbinėjimas – taip. Ir atsisveikinimas – taip. Aš pamačiau, kad kai kurie skambina namo, šeimos nariams, subrendę vyrai – žmonoms, bendrauja su vaikais ir labai gražiai, švelniai atsisveikina. Aš pagalvojau, kad mano mama net nežino, kur aš esu.
– Čia irgi įdomus aspektas, kad nuslėpėte.
– Taip, iš tikrųjų net nežinojo. Mano namiškiai manė, kad aš pas močiutę, močiutė galvojo, kad aš namuose, o realybėje aš buvau Vilniuje, gyniau parlamentą. Ir tuo metu buvo daug telefonų, daug laisvų kabinetų, aš tiesiog užėjau į vieną iš jų, surinkau namų numerį, paskambinau.
Mamos reakcija mane labai nustebino, nes mama pasakė: „Kur tu esi, ką veiki?“ Atsakiau, kad „mama, esu Aukščiausiojoje Taryboje, parlamentą ginu“. Ji sako: „Taigi ten karas.“ Sakiau, kad taip ir todėl turiu čia būti, kad kariaučiau. Sako: „Palauk.“ Ir padėjo ragelį, kad aš perskambinčiau. Aš be galo nustebau, perskambinau po kelių minučių, sako: „Tuoj atvažiuos, paims tave dėdė.“ <...> Žinojo, kad aš labai užsispyręs. Tai taip ir buvo, kad aš likau ir nuo to momento likau visam laikui ir taip jau 33-eji metai...
– Kai tarnaujate Lietuvai... Ir dar noriu prisiminti vieną aspektą. Jūs pakliuvote į pirmą slaptą Lietuvos būrį, vadinamąjį Žvėryną. Jauni vyrai, tvirtai sudėti, su OMON kovojote ir su jedinstvininkais, juos malšinti turėdavote. Tačiau sakoma, kad ten atrinkdavo tuos, kurie nebijo mirti. Tai ar jūs tikrai nebijojote mirti, ar tuo metu nesupratote, koks yra gyvenimas, ar nežinojote, kas yra mirtis?
– Instinktyvų išgyvenimą turi net didžiausi bepročiai, visi nori gyventi ir išgyventi. Specialiosios paskirties oro desanto būrys buvo suformuotas, nes reikėjo kovoti prieš sovietines specialiąsias pajėgas. Ir tas pats OMON, sovietų policijos specialiosios paskirties padalinys, irgi buvo specializuotas ir reikėjo specialių žmonių. Buvo atrinkti 15 žmonių pagal specifinius principus, bet taip, vienas iš reikalavimų buvo net ne baimės jausmo neturėjimas, bet gebėjimas nugalėti baimes ir įvykdyti užduotį.
Drąsus žmogus yra ne tas, kuris beatodairiškai daro visas užduotis, kas jam liepiama, bet tas, kuris sugeba nugalėti savo baimes. Mus tikrino per kovines savigynas ir taip toliau. Tuo metu buvo penkiskart Tarybų Sąjungos čempionas Pranas Kasteckas, kuris realiai kiekvieną asmeniškai patikrino, įvertino. Iš Mokomojo junginio buvo 15 žmonių, kurie atrinkti ir paskui išsiųsti į Pociūnų aerodromą treniruotis, mus beveik pusmetį rengė.
Daugybę kartų šokome su parašiutais, mokėmės kovinės savigynos, taktikų įvairių. Mokėmės žvalgybinius veiksmus atlikti ir tam tikrus diversinius veiksmus, kad galėtume apginti Lietuvą.
– Pulkininke, dar noriu paklausti – Sausio 13-ąją lyginame su karu Ukrainoje ir panašu, kad mums Sausio 13-oji baigėsi su netektimis, tačiau laimingai, tai tapo pergale. Tačiau ukrainiečiams Sausio 13-oji tęsiasi jau 11 mėnesių.
– Aš manau, kad jiems ne Sausio 13-oji tęsiasi, bet kova už nepriklausomybę tęsiasi nuo Maidano aikštės, taip pat ir mūsų abiejų tautų artumas, bendruomeniškumas. Sausio 13-ąją parlamente mes turėjom ukrainiečių, kurie buvo gynėjų gretose. Ir šiandien teko garbė su jais susitikti.
Maidano aikštės laužai – tie patys mūsų parlamento laužai. Ir tas pats kvapas, ta pati dvasia ir kova už nepriklausomybę. Ukrainiečiai kovoja už savo nepriklausomybę taip pat, kaip darėme mes. Dauguma tautų, nemažai tautų niekada neturėjo tos didžiulės garbės kovoti už savo laisvę ir nepriklausomybę ir ją iškovoti krauju. Ukrainiečiai jau nuo 2014 metų aukoja savo gyvybes ir tas karas jau yra tęstinis.
– Atrodo, kad jie eis iki pabaigos, kad ir kokia ta pabaiga būtų, ir aukos nesvarbu. Ar toks įspūdis jums susidaro?
– Aš galiu garantuoti, kad pabaiga labai aiški. Bus Ukrainos pergalė, nes nugalėti 40 mln. žmonių tautą, pasiruošusią kovoti, kur parama Vyriausybei per 80 proc., neįmanoma. Rusija suvienijo Ukrainos tautą, suvienijo pasaulį paremti, palaikyti ir padėti. Lietuvą ypač.
– Bet ar nesame per daug optimistiški Lietuvoje? Kai kurie specialistai atsargesni, kad tarsi mes jau įsikalbėjom pergalę, tačiau kokia kaina, kiek aukų ir kiek tai tęsis?
– O laisvės kaina niekada ir nebūna maža. Būna aukų ir kuo daugiau aukų bus, tuo kaina bus didesnė, bet tuo ir vertingesnė. Gink Dieve, linkėčiau, kad nė vienas ukrainietis nežūtų. Norėčiau, kad išgyventų kiekvienas iš jų. Tačiau kare taip jau būna, kad aukos neišvengiamos. Tačiau dabar su viso pasaulio parama, su ta dvasia, kurią turi ukrainiečiai, jie nenugalimi.
– Pone Gaiževski, kuo mes dar galime padėti Ukrainai?
– Visais įmanomais būdais. Pradėkime nuo to, kad turi būti parama, pradedant žodžiu tuose pačiuose socialiniuose tinklalapiuose, visur. Nes pirmomis jau plataus įsiveržimo dienomis ukrainiečiai tiesiog dėkojo už tai, kad jie nepamiršti.
O dabar, kai gauna visą įmanomą paramą, reikia nepamiršti, kad ji greit išsieikvoja. Jeigu pirštines vienąkart panaudojom, tai jau po pirmo mūšio jos gali būt suplėšytos. Nereikia panirti į letargą ir manyti, kad viskas yra tik pergalės. Mūšiuose visko būna – ir atsitraukimo, ir puolimo, ir manevrų, galima įvairiai traktuoti, tačiau ukrainiečiams bus reikalinga ir moralinė, ir fizinė parama.
Aš manau, kad nesustokime daryti tai, ką darome. Lietuva – priešakyje visų su savo dvasia nuo Sausio 13-osios iki šios dienos, tą pačią dvasią padės palaikyti ir Ukrainai.
English (US) ·