Atsargos pulkininkas: vasaros pabaigoje matysime didžiulius geopolitinius pasikeitimus, bus nukariauta nemaža dalis Ukrainos teritorijos

Karas Ukrainoje tęsiasi jau penktas mėnuo ir neatrodo, kad šis konfliktas artėtų prie pabaigos. Abi pusės ryžtingai siekia savų tikslų, tačiau ar retorika atitinka galimybes – klausimas atviras. Visgi, viskas spręsis mūšio lauke, o čia abi pusės ieško oponento silpnų vietų, siekia išnaudoti savo stiprybes, klysta ir mokosi.

Šios savaitės Locked N‘ Loaded „Patrulio bazės“ laidoje Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dėstytojas dr. Kęstutis Kilinskas ir atsargos pulkininkas Gintaras Ažubalis diskutuoja apie Rusijos karo Ukrainoje eigą ir strateginio-operacinio lygmens pokyčius nuo vasario 24-osios iki šių dienų.

Pašnekovų įsitikinimu, Rusijos politiniai karo tikslai nuo karo pradžios yra nepasikeitę ir išlikę tie patys – išlaikyti Ukrainą savo įtakos zonoje pakeičiant politinę vadovybę bei stabdyti jos europinę integraciją. Visgi, tvirta ukrainiečių rezistencija privertė Rusiją keisti savo pirminį planą ir metodus, kaip ji šio tikslo siekia.

Ekspertų nuomone, nemažą įtaką kariavimui taip pat turi naujosios technologijos ir po Šaltojo karo pasikeitusi operacinė aplinka, tačiau Kremliaus ribota karinė modernizacija ir karinės minties adaptacija, skirtingai nuo NATO valstybių ir Ukrainos kariuomenės, operacinius veiksmus orientuoja pagrinde tik į sausumos elementą. Kalbėdami apie Ukrainos galimybes vystyti kontrpuolimą, pašnekovai teigė, kad tai įvertinti yra sudėtinga dėl ukrainiečių vykdomo efektyvaus operacinio saugumo, tačiau tokios galimybės neatmeta.

Rusijos tikslai Ukrainoje išlieka ambicingi

Tiek G. Ažubalis, tiek K. Kilinskas yra įsitikinę, kad Rusija, nepaisant nesėkmių, savo strategijos Ukrainoje nepakeitė – galutinis tikslas išlieka Ukrainos politinė kapituliacija ir fizinis teritorijos užkariavimas. Toks išsikeltas tikslas yra pakankamai ambicingas, tačiau atsargos pulkininkas pripažįsta, kad netolimoje ateityje Rusijai pavyks įgyvendinti šiuo metu išsikeltą tikslą Donbaso regione.

„Aš manau, kad iš principo tikslai nesikeičia, kare jie nesikeičia šiaip sau. Tai Rusijos tikslas tas pats ir karinis, ir politinis liko, tik, galbūt, kai tas Kabulo variantas jiems nepraėjo nuo pat pradžios, jie perėjo į savotišką fazavimą. Ir ką mes dabar matome, tai jie apsiriboja geografiškai tuo LNR ir DNR dariniu, ir tikslas pagrindinis yra nukariauti šitą teritoriją. O karinis tikslas tam, kad pasiekti šitą politinį tikslą, vėlgi, yra klasikinis: turi išmušti, sunaikinti kariuomenę, kuri gina tas teritorijas. Ukrainiečių [tikslas], vėlgi, viskas paprasta: apsiginti nuo priešo ir jį išmušti iš teritorijos, išlaisvinti tas užimtas teritorijas. <...> Mes iki vasaros pabaigos turėsime rezultatą, kad bus pasiektas tas pirminis tikslas, nukariautas pilnai Donbasas, faktiškai pasiektas nemažas tikslas. <...> Vasaros pabaigoje matysime didžiulius geopolitinius pasikeitimus, bus nukariauta nemaža dalis Ukrainos teritorijos“, – kalbėjo G. Ažubalis.

„Politiniai karo tikslai nuo karo pradžios nėra pasikeitę, pagrindinis tikslas yra sustabdyti Ukrainos gravitaciją į Vakarus, kitaip tariant, išsprūdimą iš posovietinės arba rusiškosios erdvės, ir to Rusija negali leisti, kadangi Rusijos dominavimas kaip didžiosios galios pasaulyje, pirmiausia, susijęs su jos dominavimu buvusioje posovietinėje erdvėje. Ir jeigu mes pažiūrėtume į karinius konfliktus, kurie buvo po Šaltojo karo, ji kariavo tik posovietinėje erdvėje, eina labai lengvai ir faktiškai gana efektyviai stabdo visų valstybių bet kokią gravitaciją Vakarų link. Tai šiuo atveju generalinis tikslas toks ir buvo, išlieka nepasikeitęs nuo pat karo pradžios“, – teigė K. Kilinskas.

Kalbėdamas apie Rusijos karinius tikslus, karo istorikas pažymėjo rusų kariuomenės patirtis praeities karuose ir nesėkmingą šių patirčių adaptaciją karui Ukrainoje. Tai lėmė, kad agresorius buvo priverstas koreguoti savo operacinius planus.

„Kalbant apie pirmą Rusijos kariuomenės operacinę fazę, tai tokių operacinių kampanijų nematėme labai seniai. Afganistanas, Vengrija, Čekoslovakija buvo kiek kitokios aplinkos, o šiuo atveju tokie gilūs smūgiai ant faktiškai pirmojo ešelono ribos yra nuo Antrojo pasaulinio karo nematyti veiksmai iš Rusijos pusės. Šitoje vietoje dažnai kalbama viešojoje erdvėje, kad žvalgybos daro klaidų, ir čia normalu – visos jos daro, ne tik rusiškoji. Bet dar yra svarbus momentas, kad tokio karo nekariavimas, natūralu, išryškina tam tikrus trūkumus arba parodė gebėjimą arba negebėjimą kariauti“, – dėstė K. Kilinskas.

Rusijos kariavimo metodai beveik nesikeičia

K. Kilinskas, svarstydamas apie Rusijos taikomus karybos metodus, teigė, kad jie nuo Antrojo pasaulinio karo keitėsi nežymiai ir, skirtingai nuo vakarietiškos karinės minties, sausumos kariuomenė išlieka esminiu jų karinių pajėgų elementu. Tai akivaizdu stebint karo eigą Ukrainoje, kur Rusijos kariuomenė remiasi vien kiekybe ir masiškumu.

„Ilgojoje perspektyvoje dėl karo pobūdžio, iš vienos pusės, šitas karas rodo, kad Rusija, skirtingai nei NATO kariuomenės, vis dėlto lieka sausumos pajėgų operacijų kariuomenė. Kaip buvo nuo Šaltojo karo ir Antrojo pasaulinio karo – Rusijos kariuomenė pasižymėjo didelėmis kiekybinėmis apimtimis, gausiu karių skaičiumi ir nesiskaitymu su žmonių gyvybėmis. Dabar matome tą patį vaizdą, iššūkis nepasikeitęs“, – pastebėjo VU dėstytojas.

G. Ažubalis taip pat priduria, kad istoriškai Rusijos kariuomenės koncentracija į sausumos elementą vedė ir į artilerijos pajėgumų vystymą. Dėl to, anot jo, netiesioginės ugnies naudojimas jų karyboje yra dominuojantis.

„Čia nėra kažkoks stebuklas, čia tiesiog jie nuo Antrojo pasaulinio [karo] išvystė, iš tikrųjų yra labai stipri jų pusė, mes, NATO, visados stebimės ir vertiname. Jie tiesiog turi potencialo, štampuoja, žino, kad tas labai praverčia, mes dabar matome. Juo labiau, kad jų oro komponentas yra visiškai niekinis, jie per daug nieko negali, šaudo pro šalį ir apskritai nesugeba užimti viršenybės ore“, – teigė pašnekovas.

Visgi, nėra taip, kad Rusija nemodernizuotų savo kariuomenės ar karinės minties. Vienas iš pokyčių, kurį pastebi K. Kilinskas, yra ekspedicinė karyba. Vieną iš tokio kariavimo pavyzdžių pašnekovas įvardija Sirijos karo atvejį.

„Rusijos kariuomenė reformas mėgina daryti su dabartinio prezidento atėjimu į valdžią, yra mėginama sukti ne vieną reformą. Man toje reformoje kas labiausiai yra įstrigę, kad yra mėginama decentralizuoti jos valdymą, smulkinti dalinius, dingsta karinės apygardos, einama į brigadas, dabar jau kalbama apie kovines grupes. Kitas elementas, tai yra Rusijos pajėgumas kariauti ekspedicinį karą, ko ji nėra niekada kariavusi. Ji labai sėkmingai kariauja ten, kur yra sausumos plotai ir geležinkeliai, kadangi ji yra sausumos galia, pririšta prie kontinento. Ekspedicinis karas būtų naujumas joje, Sirija yra ekspedicinio kariavimo pavyzdys iš Rusijos pusės“, – kalbėjo laidos svečias.

„Jie kariauja naudodami Sirijos sausumos pajėgas, ten rusų sausumos pajėgų nėra, yra atskiri elementai, kurie saugoja bazes ir, kai plotas išvalytas, tada jie eina ten, juos remia, valo minas, bet sausumiečių operacijų nėra. Jie remia iš oro, artilerija, kartais tankais, bet tas sausumos komponentas nėra taip įveltas“, – pažymėjo G. Ažubalis.

Ukrainiečių kariuomenėje – vis daugiau vakarietiškos karybos elementų

Akivaizdu, kad Ukrainos kariuomenė tampa vis modernesnė ir taiko vakarietiškos karybos metodus. Kaip pastebima, ukrainiečiai šiuo metu taiko manevrinę gynybą, kuri orientuojasi į priešo naikinimą, o ne vietovės išlaikymą. G. Ažubalis teigė, kad esamomis sąlygomis ukrainiečiai kito pasirinkimo neturi.

„Nėra kaip kitaip gintis kitais esamais būdais. Tai yra vienintelis būdas, tas pats galioja ir mums, kai tu gali bandyti apsiginti, bandydamas pardavinėti teritoriją už laiką, sekinti [priešą]. Yra didelis bet – tu vis tiek kažkurioje [gynybinėje] linijoje turi priešą sustabdyti visiškai ir tada turi sunaikinti arba bent jau padaryti tokius nuostolius, kad jis trauktųsi, kitaip nieko nebus. Ką dabar ir matome – po truputį linijų traukimasis ir mes gausime lemiamą pranašumą ukrainiečių, kad galima būtų kažkurioje vietoje suduoti lemiamą smūgį, kad turėtume tikrą laimėjimą“, – kalbėjo pašnekovas.

Viešojoje erdvėje pastaruoju metu vis daugiau kalbama apie galimą ukrainiečių kontrpuolimą. Karo istorikas šias spekuliacijas vertina gana atsargiai, nes objektyvios informacijos apie tikruosius Ukrainos kariuomenės pajėgumus tiesiog nėra.

„Ką rodo karybos istorija, yra keli dalykai: tam, kad vyktų kontrataka, turi būti pranašumai ginkluose, pajėgų persvara. Mes neturim duomenų apie Ukrainos karines pajėgas, jie su intencija apie tai neraportuoja, tai yra logiška, jie nori paslėpti savo pajėgas, kad nebūtų interpretacijų, aiškinimų, ir tas jiems, mano galva, labai gerai sekasi. Tai mes negalim šiuo metu pasakyti, ar jie turi pranašumą, ar ne. Toliau, pranašumas eina iš netikėtumo – netikėtas laikas, netikėta kryptis. Čia turint pajėgumus ir persvarą tą galima rasti, bet dabar ką galima matyti – kontratakos vyksta, manevriniai principai yra taikomi, bet reikia smogti taip, kad priverstų trauktis kažkokias grupes ar atakos kryptis. Šitoje vietoje ilgas karas yra nenaudingas, kadangi atakuojantysis stiprina gynybines pozicijas. Jeigu tu turi pranašumą, tu gali rasti kur smogti gerai sutelkęs [pajėgas]“, – aiškino K. Kilinskas.

Laidos pašnekovai atkreipia dėmesį į kitą susijusį aspektą – civilių ir kariškių santykius, kurių skirtumas Ukrainoje ir Rusijoje yra akivaizdus. Kol Ukrainos kariuomenė orientuojasi į vakarietišką modelį, Rusija pasilieka prie griežtos subordinacijos ir strateginio lygmens sprendimų priėmėjų kontrolės operacinių ir net taktinių sprendimų atžvilgiu.

„[Rusijos] yra ta kvailystė, kad politikai valdo visą mūšį ir planavimą. Ko nėra dabar jau Ukrainoje, kaip anksčiau buvo pirmos kampanijos metu 2014 metais. Prezidentas šaunuolis, nebando reguliuoti mūšio eigos – aišku, kad turimi pasisėdėjimai, pasitarimai, yra aptariama, bet nėra viešojoje erdvėje spaudimo, jie kariauja vakarietiškai, kariškiams atrištos rankos ir jie „kalasi“, yra duota daug laisvės netgi taktiniam lygmeny“, – pastebėjo atsargos pulkininkas.

„Civilių-kariškių santykiai Rusijoje buvo kitokie negu Vakarų valstybėse. Tam, kad karo vadas sėkmingai vykdytų [užduotis], jam reikia laisvės, resursų, erdvės, tikslų. Čia Rusijoje dėl politinių dalykų visada tas buvo sukabinta, galėtų būti ilga ir atskira tema, kodėl taip yra daryta ir kaip tai keitėsi“, – pridūrė K. Kilinskas.

„Nėra pasikeitę – viskas kaip buvo sovietmečiu, taip ir dabar, kaip ir per Antrąjį pasaulinį [karą]. Griežta kontrolė vertikaliai nuo viršaus iki apačios, ir matėm tą patį pirmoje fazėje šio karo, jie buvo šokiruoti, kas čia vyksta, kai jų ten [Ukrainos kariuomenė] laukė, [rusai] vežė paradines uniformas, sustojo ir nežinojo, ką daryti kelias dienas. Visi juokiamės, kai tas kolonas daužė – tai dėl to ir daužė, kad jie ten nesiruošė rimtam puolimui, o kai buvo sustabdyti, nežinojo ką daryti, kol gavo nurodymus, matomai iš Kremliaus, ar kiek žemiau“, – kalbėjo G. Ažubalis.