Prieš 1 metus
162
Lyderystės vieta karyboje yra ne mažiau svarbi nei geri taktiniai įgūdžiai, moderni ginkluotė ar sklandus aprūpinimas. Sprendimai ir įgalinimas veikti gali sukurti ar net viršyti racionaliai paskaičiuojamus padalinio kuriamus efektus, ir, atvirkščiai, pasimetimas ir pasyvumas gali nubraukti visus racionaliai paskaičiuojamus padalinio turimus privalumus. Ar yra vienas teisingas, visiems atvejams tinkantis kelias į lyderystę? Vargu. Šį kelią diktuoja pačio lyderio asmeninės savybės ir patirtis, padalinio ir atskirų jo narių patirtis ir kultūra, aplinka, kurioje ta lyderystė taikoma.
Naujoje Locked N‘ Loaded „Patrulio bazės“ tinklalaidėje Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos Lyderystės ir metodinio centro viršininkas majoras Laurynas Česūnas ir UAB „Hotrema“ Kultūros ir žmonių departamento vadovas atsargos majoras Linas Dungveckis teigia, kad lyderystės sąvoka visuomenėje yra mistifikuota, nes nėra iki galo aišku, kas ta lyderystė iš tikrųjų yra.
Laidos svečiai akcentuoja lyderio kompetencijas ne tik atnešti reikiamus rezultatus, bet ir motyvuoti savo pavaldinius, sukurti tarpusavio pasitikėjimą ir supratimą, kodėl reikia siekti nurodyto tikslo. Pasak jų, lyderystėje yra labai svarbi efektyvi komunikacija, grįžtamasis ryšys ir mokymasis iš klaidų. Lyderystės instruktoriai pažymi, jog karo Ukrainoje kontekste šių savybių trūkumas Rusijos Federacijos karininkų tarpe stipriai prisidėjo prie bendrų jų nesėkmių, kurias matome mūšio lauke.
Karinė lyderystė – ne tik įkvepiančios kalbos rikiuotėje
Dažnas žmogus, paklaustas, kas yra lyderis, įvardytų iškilias istorines asmenybes, kurios krizės akivaizdoje sugebėjo sutelkti dideles minias žmonių, sakė įkvepiančias kalbas bei vedė tautas į priekį. Tačiau mažai kas susimąsto, kas yra lyderystė ir kaip ją apibūdinti. Mjr. L. Česūnas akcentuoja lyderystės sąvokos supaprastinimą, nes, visuomenės akimis, ji yra kažkas tolimo ir nesuvokiamo.
„Man tapo aišku, kas yra lyderystė, kai aš pakeičiau bendravimą su žmonėmis. Kai tai padariau, jie pradėjo su manimi kitaip bendrauti. Pastebėjau, kad jie ir su kitais bendrauja geriau. Kai jie tarpusavy geriau bendrauja, pasiekia geresnių rezultatų kaip komanda, jie nori stengtis ir pasiekti daugiau. Mano receptas paprastas – lyderystė yra kalba. Tai yra žmonių arba žmogiškumo kalba. Ne tik tai, ką tu turi padaryti, bet kodėl tu turi tai padaryti. Jei tu visai kitaip paprašysi ar pasidomėsi žmogumi, jis atneš daug geresnį rezultatą, negu kad jam nusiųstum elektroninį laišką“, – įsitikinęs mjr. L. Česūnas.
„Kriminalistikoje yra toks posakis – kiekvienas prisilietimas palieka pėdsaką. Taip ir su lyderystės kompetencijomis – tai, ką mes darome, paliekame žmonėse pėdsaką. Ugdydamas būsimus karininkus sakau: „Kaip jūs elgiatės su žmonėmis, jūs paliekate įspaudus arba pėdsakus. Klausimas, kokios spalvos – baltus ar juodus“. Lyderystė yra tai, ką tu palieki žmonėms“, – pridūrė jis.
L. Dungveckio nuomone, lyderis turėtų orientuotis į du svarbiausius akcentus – rezultatus ir pavaldinių motyvaciją. Šiuos du dalykus, pasak jo, sunku pasiekti be grįžtamojo ryšio ir savirefleksijos.
„Dėl ko [lyderystė] reikalinga, ko mums reikia iš vadovo, kai jį samdome? Mums reikia, kad jis atneštų rezultatą. <...> O ko komandai reikia iš vado? Daugiausiai reikia motyvacijos. Kai sudedame, kad iš vado reikia rezultato ir komandos motyvacijos, tada ieškokime, koks vadovavimo tipas tai įgyvendina. <...> Tos lyderystės programos, kurios veikia, jos seka tą patį modelį: tu turi sužinoti, koks buvo tavo elgesys praeityje neefektyvus, pagalvoti, ką keisi ir ateityje tą elgesį keisti į efektyvesnį“ , – aiškino atsargos majoras.
Pasak mjr. L. Česūno, kiekvienas karys turėtų turėti tokių lyderystės kompetencijų, kurios padėtų ne tik siekti aukštesnio tikslo, bet ir komandoje padaryti daugiau, negu reikalauja užduotis.
„Ar kiekvienas tavo karys turi būti profesionalus, žodžio žmogus, kad juo pasitikėtų kiti? Ar tu nori, kad jis aiškintų kolegoms, kodėl svarbi ta užduotis, kodėl apkasas turi būti toje vietoje? Kad ne tik tu apie batalionus, kuopas ar brigadas pasakotum, bet ir kiekvienas apie smulkius dalykus, savo planą, ką jis turėtų daryti? <...> Visi tie klausimai susiveda į: „Taip, aš noriu, kad kiekvienas [karys būtų toks]“. Tu perverti „lyderį“ į „lyderystės kompetencijas“ daryti tam tikrus mažus žingsnius, kad žmonės pasiektų geresnius rezultatus, geriau jaustųsi ir padarytų daugiau, negu iš jų reikalaujama“, – kalbėjo majoras.
Kokios lyderystės reikia kariuomenėje?
L. Dungveckis įsitikinęs, kad lyderystė kariuomenėje niekuo nesiskiria nuo lyderystės versle, mokykloje, darželyje ar šeimoje, nes visur veikia tie patys principai. Atsargos majoro teigimu, kiekvienam vadui svarbiausios yra keturios savybės – pasitikėjimas, rūpestis, orientacija į užduotį ir rezultatą bei komandos auginimas. Pirmos dvi padengia bazinius komandos poreikius, o kitos dvi orientuotos į aukštesnius tikslus.
„[Svarbūs] tie vadovai, kurie sugeba labai aiškiai parodyti, ko mes siekiam šiandien, šią savaitę, mėnesį, ketvirtį, pusmetį, dešimtmetį. Kuo aiškiau tu sugebi parodyti, tuo komandos pasipriešinimas užduočiai mažėja. Priešiškumas mažėja dar labiau, kai atsiranda kelias, kuriuo eisime link tikslo. Tada atsiranda dar didesnė motyvacija. Ir kai matoma, kad vadas nusiteikęs būti šalia ir su pirmu suklūpimu nepabėgs, tas entuziazmas didėja“, – teigė L. Dungveckis.
Tuo tarpu majoras L. Česūnas teigia, kad komandos auginimas susijęs su įvairiausių iššūkių, problemų sprendimu bei kompetencijų plėtimu, kurios naudingos kiekvienam komandos nariui tiek asmeniškai, tiek prisidedant prie bendro tikslo ilguoju laikotarpiu.
„Susiduriame su tuo, kad vadovą, vadą vertina dabar ir čia, kokie yra jo pasiekiami rezultatai. Tačiau esmė – kokią sistemą jis sukuria ir kokie žmonės seka po jo, kiek vadų jis parengia, kaip juos išmoko. <...> Kariuomenėje yra cross training – kai kiekvienas žmogus turi gebėti valdyti bet kokią įrangą ir ginklą. Tas pats ir versle – kad kiekvienas galėtų padengti ir atlikti tam tikras funkcijas. Kas yra svarbu – jie auga, [ugdomos] papildomos kompetencijos, žmonėms labai svarbu tobulėti“, – dėstė jis.
Kalbėdamas apie lyderystės kompetencijas Lietuvos kariuomenėje, L. Dungveckis pripažįsta, kad nors stengiamasi diegti vakarietišką lyderystės kultūrą ir supratimą, padaryti ne visi namų darbai. Jo nuomone, labiausiai trūksta išradingumo, nestandartinio mąstymo ir kūrybiško problemų sprendimo.
„Ko mūsų kariuomenėje trūksta – išspręsti reikalą paprasčiau, greičiau, kitaip sakant – apeiti, apgauti, laimėti mažesniais kaštais ir to mūšio lauke reikės. To iš amerikiečių kultūros neišmokstame, nes jie įpratę frontais ir dideliu užnugariu kariauti. O mums reikės kovoti su mažesniais padaliniais, kariauti užnugaryje. <...> Jei norime stiprios kariuomenės, kuri nuolatos [išradingai] spręstų kiekvieną sunkumą, turim atsisveikinti su tais žmonėmis, [kurie to nedaro]“, – įsitikinęs atsargos majoras.
„Rusijos karinė kultūra suvalgė blickrieg strategiją pusryčiams“
Anot „Patrulio bazės“ pašnekovų, karas Ukrainoje parodė Rusijos kariuomenės trūkumus ne tik karyboje, bet ir vadovavimo ir valdymo grandinėje. Skirtingai nuo NATO valstybių, Rusijoje žemesnės grandies vadams nėra suteikiama manevro laisvė vykdant operacijas ir jie privalo nenukrypti nuo aukštesnio vado plano. Tai, kaip teigia laidos svečiai, mažina ne tik padalinio savarankiškumą ir kūrybiškumą, bet ir parodo, kad nėra jokio pasitikėjimo vadais.
„Posakis, kad kultūra valgo strategiją pusryčiams, pas rusus akivaizdus. Jie pasirinko blickriego strategiją labai greitai ir netikėtai užimti [Ukrainos teritoriją], pasinaudoti visomis progomis, bet tam reikia savarankiškų padalinių, o tam, kad jie būtų savarankiški, jie daug metų prieš tai turėjo būti treniruojami. Bet padaliniai nėra savarankiški, jie nėra įpratę spręsti problemų, kai susiduria su netikėtomis kliūtimis, pamatę netikėtą taikinį, nes negali nukrypti nuo plano. Jie turi skambinti, turi laukti sprendimų iš viršaus. Blickriegui reikia kultūros, kai pats sprendi, o ne lauki kitų sprendimo“, – teigia L. Dungveckis.
„Vienu atveju jie skambina, kitu atveju pastato keliais laipsniais vyresnį karininką, kuris sprendžia mažo lygio taktines problemas. Todėl žūva ir generolai, ir pulkininkai, nes būna arti fronto. Nėra pasitikėjimo. O tam, kad tu greitai plėtotum situaciją ir pasinaudotum kiekviena galimybe, turi pasitikėti savimi, savo kariais ir vadovybe. Kad jei net nesigaus, tavęs nenulinčiuos“, – pridūrė mjr. L. Česūnas.
Pasak L. Dungveckio, net ir mėgindama vykdyti reikšmingas reformas puskarininkių korpuse, Rusijos karinė vadovybė nesugebėjo suformuoti naujos strateginės kultūros.
„Rusija kopijavo NATO puskarininkių idėją, pertvarkė, uždarė visas puskarininkių mokyklas 2004-2006 metais. Tai virš penkiolikos metų vyko reforma ir puskarininkiai buvo vienas iš tos reformos objektų, bet pasitikėjimo [jais] taip ir nepavyko pasiekti. Ten supratimas nuo seno – karininkas, bosas sprendžia. Jeigu tu kaip bosas nežinai ar leidi kitam spręsti, tu ne bosas. Kalėjimo principas – jei ne tu nusprendi, nebeturi galios, tu atiduodi galią kitiems“, – kalbėjo laidos pašnekovas.
English (US) ·