Anušauskas: Putinas branduolinį vėzdą naudoja kaip grasinimo įrankį Vakarams

Trečiadienį Rusijoje paskelbta dalinė mobilizacija. Ką ji reiškia Lietuvai ir kaip tai gali paveikti karo eigą, ko verti vėl pasigirdę Vladimiro Putino branduoliniai grasinimai ir ko siekiama inicijuojamais referendumais apsišaukėliškose Donecko ir Luhansko respublikose – apie tai LRT TELEVZIJOS laidoje „Dienos tema“ pokalbis su krašto apsaugos ministru Arvydu Anušausku ir užsienio reikalų ministro patarėju Rusijos klausimais Laurynu Jonavičiumi.

– Prieš savaitę Putino atstovas sakė, kad nėra kalbos apie jokią mobilizaciją, netgi dalinę. Šiandien paskelbtas planas mobilizuoti ir surinkti 300 tūkst. karių, kai oficialiai Rusija teigia praradusi tik 5 tūkst. Ar šita mobilizacija gali pakeisti karo eigą Ukrainoje, ministre?

A. Anušauskas: Turiu pasakyti, kad mobilizacija yra didelis iššūkis ir pačiai Rusijai, nes motyvacijos žmonės, kurie yra rezervistai, ne savanoriai, ne tie, kurie tarnauja kariuomenėje, o būtent rezervistai, civiliai, neturi. Ir, tiesą sakant, matyti iš socialinių tinklų, kad to neslepia.

Taip kad motyvacija neatsiranda, ginklų daugiau dėl to nepasidaro, aprūpinimas, kaip ir visos kariuomenės, pakankamai prastas. Tad mobilizavus tuos žmones, pasiuntus į frontą, Rusija ypatingo persilaužimo nepasiektų, tačiau leistų užkamšyti skyles, kurias ji turi ir gavo po Ukrainos sėkmingo kontrpuolimo ir vykstančių puolimų Pietuose.

– Šita mobilizacija ir tirpstantys bilietai į negausius dar likusius skrydžius iš Maskvos rodo, kad karas prieš Ukrainą pagaliau atėjo į Rusiją. Ar verta laukti Rusijos visuomenės pasipriešinimo? Nes turėkim galvoje, kad prieš Ukrainos žudymą nepiketavo ir po tuos keliolika žmonių, kurie šiandien Rusijos miestuose protestuoja prieš mobilizaciją. Pone Jonavičiau?

L. Jonavičius: Jūs prieš tai klausėt, ar šita mobilizacija pakeis karo eigą. Akivaizdu, kad ji pakeičia, nes Rusija viešai iš esmės pripažino, kad pralaimi tame kare. Kas jau yra pokytis, manyčiau.

Dėl to, ar mobilizacija pakeis Rusijos visuomenės elgesį, yra labai daug klausimų. Yra ir argumentų už tai, kad taip, pakeis požiūrį, yra, aišku, ir kitokių argumentų. Dabar vėlgi, kaip bus įgyvendinama mobilizacija, kokie žmonės bus kviečiami, kokiais būdais, kas bus daroma su tais, kurie bandys išvengti mobilizacijos, kaip elgsis mobilizuojamųjų artimieji, žmonos, motinos ir vaikai?

Teisingai paminėjot – matom šiandien protestus, matom, kaip valdžia reaguoja. Vėlgi, tai bus papildomas toks elementas, skatinantis chaosą tiek Rusijos valdžioje, tiek keliantis papildomus klausimus Rusijos visuomenėje.

– Latvijos užsienio reikalų ministras paskelbė, kad Latvija neišduos humanitarinių vizų bėgantiems nuo mobilizacijos Rusijos piliečiams ir kad neįsileis jau turinčiųjų Šengeno vizas dėl savo pačios, dėl Latvijos saugumo. Lietuva sako, kad spręs individualiai. Kodėl, pone Jonavičiau?

L. Jonavičius: Iš esmės situacija visiškai ta pati. Dabar vizos yra išduodamos Rusijos piliečiams tik tarpininkaujant Užsienio reikalų ministerijai, tai yra tik gavus patikinimą, kad tie žmonės yra susiję ar su opozicija, ar su pilietine visuomene, ar persekiojami režimo, ar dar kažkaip prieštaraujantys tam, ką daro režimas. Ir ta tvarka nesikeis, kas iš esmės reiškia, kad visi žmonės, kurie vėl kreipsis dėl vizų, turės įrodyti, kad jie arba yra opozicijos atstovai, arba susiję su demokratiniais visuomeniniais judėjimais ir kitais dalykais. Tai ta tvarka iš esmės tokia pati bus, kaip ir Latvijos atveju.

– Ar aš teisingai suprantu, kad pats bėgimo nuo mobilizacijos faktas nekeičia dabar galiojančios tvarkos?

L. Jonavičius: Kol kas tikrai nekeičia. Vėlgi, tai, kad žmogus dabar bėga nuo mobilizacijos, nėra įrodymas, kad jis yra už demokratiją, už režimo pokyčius ar laisvę Rusijoje, nes tai jis galėjo padaryti gerokai anksčiau. Rusijos slaptosios tarnybos, turbūt, irgi yra pakankamai talentingos ir gali pasinaudoti situacija, jeigu bus pradedama įsileisti ir išduoti vizas visiems, savo tikslams. Todėl mūsų nacionalinio saugumo interesai turi būti įtraukti į šitą kalkuliaciją, kam tos vizos turi būti išduodamos, kas gali būti leidžiamas.

– Ministre, ar šiuo metu yra jaučiamas koks nors pagyvėjimas, judėjimas prie Lietuvos sienų, pavyzdžiui, iš Kaliningrado pusės, kur dar galima laukti ir kitokio aktyvumo?

A. Anušauskas: Ne, šiuo metu jokių ypatingų pokyčių nėra, kadangi pati mobilizacija yra skirta papildyti pajėgumus, kurie išsiųsti Ukrainos link, ten patyrė pralaimėjimus, buvo stipriai nustekenti. Tai pirmiausia užpildys juos. Žinoma, Kaliningrado srityje mobilizacija taip pat bus – jau yra – pradėta. Stengsis ir čia užpildyti tuos dalinius. Bet skirtumas, be abejonės, didžiulis, nes kai mobilizuojami šie žmonės, mes vis pamirštam, kad jie mobilizuojami tam tikram laikui. Tas laikas yra limituotas pagal mobilizacijos apimtis.

Akivaizdu, kad Putinas nori sutelkti kariuomenę galbūt net artimiausiems metams, nes nuostoliai fronte siekia daugiau kaip 100 tūkst. žmonių kartu su sužeistais, belaisviais ir žuvusiais.

– Kai kurie stebėtojai sako, kad po šios mobilizacijos reikia pradėti ruoštis Rusijos subyrėjimui. Kaip jūs manot, pone Jonavičiau?

L. Jonavičius: Vienas iš variantų. Daug tų galimybių, kaip viskas pasisuks tiek Rusijos viduje, tiek fronto linijoje su Ukraina, tiek apskritai Rusijos santykiuose su Vakarais. Vėlgi, visi girdėjom, ką sako Vakarų lyderiai, ir susirinkę Niujorke, ir likę čia, Europoje, apie mobilizaciją. Reakcija yra neigiama ir gana griežta. Tad tų scenarijų tikrai yra daug. Rusijos subyrėjimas turbūt yra vienas iš jų. Kas realiai įvyks, deja, mes negalime tvirtai pasakyti šiandien.

– Mes tvirtai galim pasakyti, kad po šios mobilizacijos paskelbimo Ukrainai reikalinga dar didesnė parama. Ministre, ar ji, jūsų žiniomis, jos gali tikėtis sulaukti?

A. Anušauskas: Prieš porą savaičių vykusiame Ramšteino susitikime buvo deklaruota tikrai nemenka parama Ukrainai ir aš manau, kad šalys, kurios ją deklaravo, turi progą dabar ir didelį poreikį pagreitinti visus tuos pajėgumus, kurie yra skirti Ukrainai. Lietuva nuolat teikia paramą. Čia gal neišduosiu didelės paslapties – ir šiandien iškeliavo siunta. Vidutiniškai 3–6 siuntos būna per mėnesį iš Lietuvos. Ir mes, žinoma, taip pat esame tarp tų šalių, kurios svarsto, kuo dar ir kaip būtų galima padėti Ukrainos pajėgoms gintis nuo agresijos.

– Putinas savo kalboje šįryt apkaltino Vakarus ir Ukrainą viskuo ir visu tuo, ką iš tiesų daro pati Rusija, įskaitant ir branduolinį šantažą. Jis perspėjo, kad tie grasinimai gali atsisukti prieš Vakarus. Ar blefuoja, ar šitą kalbą reikia vertinti rimtai? Kaip vertina NATO generalinis sekretorius arba Jungtinių Valstijų pareigūnai, ministre?

A. Anušauskas: Na, Putinas visada blefuoja ir branduolinį vėzdą jis daugiau naudoja kaip grasinimo įrankį, siekdamas atgrasyti Vakarus nuo paramos Ukrainai. Ir tai yra jo pirmasis ir pagrindinis tikslas. Jis puikiai žino, kad branduolinio ginklo panaudojimas sukeltų neišvengiamą Vakarų reakciją.

Tačiau jis, manau, sunkiai gali suvokti, ko gero, gal ir nesuvokė, kokia gali būti reakcija tų šalių, kurios iki šiol konflikto atveju laikosi neutraliai. Aš manau, ta reakcija jam yra reikšminga, jeigu suvoks, tai jis supras, kad tai gali likti tik kaip grasinimai.

– Jungtinių Valstijų prezidentas Joe Bidenas, kalbėdamas Jungtinėse Tautose, sakė, kad Putinas atvirai pagrasino Europai branduoline grėsme, o Rusijos Dūma kreipėsi į Jungtines Tautas dėl grėsmės, kurią, anot jos, taikai ir stabilumui Europoje kelia Ukraina. Ar ten dar yra likę sveiko proto žmonių, pone Jonavičiau?

L. Jonavičius: Labai geras klausimas, į kurį neturiu atsakymo. Labai tikiuosi, kad yra likę sveiko proto žmonių, bet iš pastarojo, ypač pastarojo, pusmečio ir gerokai anksčiau buvo akivaizdu, kad suvokimas, kaip veikia pasaulis, kas vyksta pasaulyje, Rusijoje yra visiškai kitoks negu mes turime Vakaruose. Ir tai yra milžiniška problema.

– Ar tai reiškia, kad mes šalia turim valstybę, kurią valdo dabar jau nevilties apimti ir dėl to dar mažiau prognozuojami arba visiškai neprognozuojami bepročiai?

L. Jonavičius: Artėjama ir prie to.

– Prezidentas Nausėda šaukia Valstybės gynimo tarybos posėdį. Ministre, ar reikėtų tai vertinti kaip siekį įvardyti ir užkardyti galimas grėsmes Lietuvai, ar tai gali būti kitokio pobūdžio pasitarimas?

A. Anušauskas: Na, aš manau, kad mes pirmiausia turėtume išspręsti paramos Ukrainai klausimus, nes mes esam dabar biudžeto priėmimo stadijoje. Reikia kalbėti apie ateitį, reikia kalbėti ne tik apie šį mėnesį, bet kalbėti ir apie ateinančius metus, kalbėti apie tuos resursus, tuos pinigus, kuriuos mes galime investuoti į paramą Ukrainai. Tai, aš manau, čia viena iš tokių svarbių temų. Juo labiau kad su šita mobilizacija akivaizdu – Vakarų šalys turi ne tai kad nesustabdyti, jos dabar turi akivaizdžiai didinti paramą Ukrainai, jos karinėms pajėgoms. Tai yra pagrindinė tema.

O Lietuvos saugumo atveju, konvencinės grėsmės dėl mobilizacijos nepasikeičia, tačiau, žinoma, visada išlieka provokacijų grėsmė, todėl kariuomenės greito reagavimo pajėgos padidina budrumo lygį, siekdamos, jeigu būtų tokių provokacijų, joms užkirsti kelią.

– Pone Jonavičiau, dar klausimas jums. Yra forsuojami referendumai apsišaukėliškose Donecko ir Luhansko respublikose. Ar tai reikėtų laikyti kaip Putino ir jo Rusijos siekį įtvirtinti dabar užgrobtų teritorijų statusą, siekiant jas prisijungti prie Rusijos?

L. Jonavičius: Tie procesai turbūt su referendumais nieko bendro neturi, bet tai iš tikrųjų yra bandymas sukalti kuo daugiau kuoliukų, kuriuos paskui būtų kuo sunkiau ištraukti. Tik taip galima vertinti visą šitą procesą.