„Ant rubežiaus“ gyvenanti dzūkė Cecylija: „Kap pasiilgstu lietuvių kalbos, einu į prekybos centrų“

Smagiai dzūkuojanti Cecylija Gryžievič LRT RADIJUI sako, kad į gyvenimą reikia žiūrėti optimistiškai ir su šypsena veide. Lietuvių kalbos pasiilgstanti pensininkė traukia į artimiausią „Biedrionkį“, kur tautiečiai suvažiuoja įsigyti pigesnių prekių. „Tokis dziaugsmas, kad va – atvažiavo lietuviai iš Lietuvos“, – gera nuotaika trykšta Lenkijoje gyvenanti dzūkė Cecylija.

„Vaikai sako: o, mūsų mama – tai motina dviejų šalių!“, – šypsosi Cecylija Gryžievič, Lenkijos pilietė, pensininkė, kuri gyvena Stabingio kaime prie Seinų. Moteris kuo puikiausiai kalba lietuviškai, tiksliau gražiai dzūkuoja, mat Cecylijos tėtis – tikras dzūkas.

Cecylija pasakoja vaikystėje kalbėjusi lietuviškai, vėliau mokykloje pramokusi ir lenkų kalbos. „Lietuviškai išsimokinau pirmiausia, o paskiau, kai reikėjo eiti į mokyklų – lenkiškai. Lietuviškos mokyklos gi nebuvo, nu tai šnekėjau lenkiškai, – sako „ant rubežiaus“ nuo vaikystės gyvenanti moteris. – Žūru, kad man į tep gerai, į tep gerai (kalbėti tiek lietuviškai, tiek ir lenkiškai – LRT.lt) – ant kupros nereikia nešiot kap sako. [...] Aš nesisarmatyju (kalbėti lietuviškai – LRT.lt).“

Cecylija su vyru lenku užaugino net šešis vaikus. Vyriausioji dukra lietuviškai supranta, tačiau, anot pašnekovės, „mažai kū pasako, mat sarmatyjasi ne tep kų pasakyti“. Cecylija pasakoja, kad dukros vaikas lanko lietuvišką „Žiburio“ mokyklą, tad mama buvo irgi „įpareigota“ labiau perprasti lietuvių kalbą.

„Tai ji man sako: aš irgi išsimokinsiu, kad iš many neisjuoktų kap iš mamos. O aš sakau: tegu juokiasi. Tai reiškia du vaikai nešneka, ale supranta (lietuviškai – LRT.lt) – kap reikia, tai šneka, – juokiasi C. Gryžievič. – O dainuot visi lietuviškai moka, net ir anūnai!“

Humoro jausmo nestokojanti pašnekovė sako turinti priklausomybę nuo dainų. Anot jos, kokia gi šventė be smagiai užtraukiamų dainų? „Neįsivaizduoju baliaus jokio, suėjimo be dainos. Kokios buvo lenkiškos „Pakelkim, pakelkim bokalą“, tai aš jau ir lietuviškai perverciu“, – šypsosi moteris.

Moteris daug metų vaidina lietuvių teatre Seinuose, kur susipažino su kitais lietuviais ir kur numalšina lietuvių kalbos troškulį. Teatre pašnekovė pasakoja sutikusi Augį, su kuriuo ne tik padzūkuoja, bet ir vienas kitam labai padeda.

„Išsiilgstu lietuviškai (kalbėti – LRT.lt). Kap nėr su kuo pasikalbėt, už tai einu į jų namus (vyskupo Antano Baranausko fondo „Lietuvių namus“ Seinuose – LRT.lt), bo žinau, kad tynai viskas bus lietuviškai, – tikina C. Gryžievič. – Tynai susipažinau su Augiu. Jis man padeda, aš jam padedu. Aš neįsivaizduoju kap be tų lietuviškų namų gyvenc būtų? Juk tynai mano kita šeimyna: susitinkam, turim repeticijas. Tai, kad aš tuose lietuvių namuose vaidinu klojimų teatrui, tai aš pažystu visų lietuvių.“

Kuomet Cecylija išsiilgsta Lietuvos lietuvių šnekos, vyksta į artimiausią prekybos centrą. Čia ji sako visada sutinkanti lietuvių.

„Nu tynai kap nueinu į „Biedrionkį“, tai jau, girdziu, šiaip taip tokį kokį žodzį pasako lietuviškai. Tokis dziaugsmas, kad va – atvažiavo lietuviai iš Lietuvos“, – emocijų neslepia Lenkijos lietuvė.

Kartais smagiai dzūkuojančiai Cecylijai tenka ir įsikišti – sudrausminti lenkus, kurie burnoja dėl pas juos atvykstančių lietuvių apsipirkti.

„O, vėl pilna lietuvių! Sakau, o jūs pamiršot, kad važinėjot į „Norfų“ ir dar kortukių prašėt? [...] Na, mano liežuvis ne visada tilpsta“, – piktinasi pensininkė ir priduria, kad nesvarbu iš kokios šalies yra žmogus – daug svarbiau, koks tas žmogus, kokio būdo.

Cecylija pasakoja, kad žmonių nuotaikos Lenkijoje – panašios, kaip ir Lietuvoje. Yra daug pykčio ir susiskaldymo. Bet pati, kaip pensininkė, sako gyvenanti gerai. Sekmadieniais važiuoja į mišias Seinuose, nors šeimos automobilis ir sugedęs.

„Taksi važinėjam, pirksim kitų mašinų, – juokiasi pašnekovė. – Važinėjam į bažnyčių ir neįsivaizduoju, kap nevažiuot – juk tai yra Dzievo namai“, – dėsto Cecylija.

Apskritai moteris sako į gyvenimą žiūrinti labai optimistiškai. „Draugė sakė, kad many tėvai turėjo „ant vakarėlio“ padaryt, – juokiasi 68-erių Cecylija Gryžievič. – Žiūriu į gyvenimą pozityviai, tap raikia! Aš kap kada pamirštu, kiek metų turu, bo aš dar norėčiau pašokinet (pasisupti supynėse – LRT.lt).“

Viso nuotaikingo pokalbio su Cecylija klausykitės radijo įraše.

Parengė Vismantas Žuklevičius.