Adamkus: jaudinamės, kad nesupykdytume Rusijos, o kad Rusija mums spjaudo į veidą, tai nieko

„Jeigu Vakarai, užuot sėdėję, svarstę, kokį ekonominį spaudimą padaryti, kokį paketą pritaikyti, aprūpintų Ukrainą karine apranga, šarvuočiais, aviacija svarbiausia, bombomis, prieštankinėmis technologijomis, šiandien Ukrainoje nebūtų nė vieno Rusijos kario“, – LRT TELEVIZIJAI sako kadenciją baigęs prezidentas Valdas Adamkus. Anot jo, kalbos, svarstymai Briuselyje yra viena, bet „į jėgą reikia atsakyti jėga“.

„Dienos temoje“ – pokalbis su kadenciją baigusiu prezidentu V. Adamkumi.

– Pone Adamkau, Ukrainoje liepsnoja karas ir jau daugiau nei 4,5 milijono ukrainiečių priversti bėgti iš savo šalies. Ar tai neprimena jūsų likimo, nes jūs irgi po karo bėgote į Vakarus?

– Atvirai pasakius, akylai seku, kas darosi. Ir tos tragiškos dienos, ir šios dienos man yra dvasiškai sunkios, kadangi norom nenorom prisimenu savo prieš beveik 78 metus darytus tokius pačius žingsnius paliekant Lietuvą, nors tada buvau jaunas gimnazistas. Turbūt tada buvo lengviau išeiti, negu dabar vyresniajai kartai apleisti Ukrainą. Ką gi, išėjome ir mes iš namų. Palikę viską, išėjome į nežinią. Šiandien jaučiu truputį tokį palengvėjimą dėl tų žmonių, kadangi jie turi visai kitokias sąlygas. Taip, jiems sunku apleisti subombarduotus namus, bet jiems yra ir lengviau, kadangi jie žino, kur traukiasi. Jiems bandoma sudaryti humanitarinius koridorius pasitraukti iš Ukrainos. Mes traukėmės į nežinią. Į subombarduotą, mums nedraugišką Vokietiją. Kaip matote, ištvėrėme. Perėjome lygiai tą patį, ką jie pereina. Nevalgę, nežinodami, kur pasiliksim, kur pernakvosim. Man tas dabartinių žmonių jausmas puikiai yra pažįstamas. Išskyrus, sakyčiau, kad nemačiau savo akimis traukdamasis gatvėse gulinčių lavonų. Bet tai yra šių laikų tragedija. Džiaugiuosi tik, kad pasaulis šį kartą reaguoja labai jautriai. Pasitinka juos taip pat, kaip ir Lietuvos žmonės. Didžiuojuosi mūsų didele atjauta, kurią parodėme, priimdami pabėgėlius į savo šeimas.

Kalbos yra viena. Briuselyje galima kalbėti apie daug ką, bet į jėgą reikia atsakyti jėga.

– Prezidente, iš tiesų, pasaulis reaguoja jautriai. Priima pabėgėlius tiek Lietuva, tiek kitos šalys, tačiau labai daug diskusijų, ar Vakarai viską padarė, kad padėtų Ukrainai. Daug ir kaltinimų, kad Vakarai – neryžtingi, kad nesistengia uždaryti oro erdvės virš Ukrainos. Jūsų akimis, ar neatrodo, kad kartais mes čia, būdami Vakaruose, tiktai stebime įvykius Ukrainoje?

– Visiškai jums pritariu, nes aš pats nerimauju dėl to. Mano supratimu, vien tiktai sankcijų svarstymais, kokį stipresnį paketą skirti, šito klausimo neišspręsim. Agresija yra vykdoma prieš nepriklausomą valstybę – Ukrainą. Ji ginasi iš paskutiniųjų savo karinėmis pajėgomis, jai reikalinga pagalba. Ir manau, kad jeigu Vakarai, užuot sėdėję, svarstę, kokį ekonominį spaudimą padaryti, kokį paketą pritaikyti, aprūpintų Ukrainą karine apranga, šarvuočiais, aviacija svarbiausia, bombomis, prieštankinėmis technologijomis, šiandien Ukrainoje nebūtų nė vieno Rusijos kario. Taip, čia yra trūkumas. Kalbos yra viena. Briuselyje galima kalbėti apie daug ką, bet į jėgą reikia atsakyti jėga. Ir ukrainiečiai nieko neprašo. Klausydamasis Ukrainos prezidento V. Zelenskio, aš jam pritariu, kad duokit jiems ginklų.

Blefą, kai Kremlius bando gąsdinti branduolinėmis jėgomis, jeigu mes įsikišime, aš atmetu. Nes Maskva puikiai žino, kad jie lygiai taip pat ir net skaudžiau nukentės, jeigu panaudos branduolinį ginklą.

Jeigu mūsų pasikalbėjimas dabar kaip nors – ar per Amerikos ambasadą, ar per CNN, ar per kitus korespondentus – pasiektų Vašingtoną, aš kreipčiausi į savo pažįstamą dabartinį prezidentą Joe Bideną, su kuriuo teko ne vienerius metus Amerikoj susitikti ir dirbti, ir pasakyčiau: „Prezidente, duokit Ukrainai porą eskadrilių, bombonešių, naikintuvų, duokit raketų. Duokit šarvuočių, amunicijos. Ir tai perduokit, yra būdas perduoti. Atiduokim Ukrainos kariuomenei, ji susitvarkys su tuo. Nereikia visokių pasitarimų ir svarstymų, ką daryti.“ Ukrainiečiai įrodė, kad jie savo beveik ribotomis jėgomis, plikomis rankomis iki šiol atlaikė rusų agresiją, visas pasaulis pripažino, kad tai skerdikų tauta, užpuolusi nepriklausomus, nekaltus žmones. Šiandien Ukraina galėtų pati savo rankomis išsivalyti teritoriją, susigrąžinti. O tada Briuselyje ponai gali susėdę svarstyti, kokias sankcijas pritaikyti – didesnes ar mažesnes, bet teritorija būtų grąžinta Ukrainai ir Ukraina galėtų diktuoti derybų sąlygas. O šiandien apie ką mes kalbam? Praradus teritoriją prašyti, maldauti, grąžinkit mums dalį teritorijos? Turiu tvirtą nuomonę ir blefą, kai Kremlius bando gąsdinti branduolinėmis jėgomis, jeigu mes įsikišime, aš atmetu. Nes Maskva puikiai žino, kad jie lygiai taip pat ir net skaudžiau nukentės, jeigu panaudos branduolinį ginklą.

Džiaugiuosi tik, kad pasaulis šį kartą reaguoja labai jautriai. Pasitinka juos taip pat, kaip ir Lietuvos žmonės. Didžiuojuosi mūsų didele atjauta, kurią parodėme, priimdami pabėgėlius į savo šeimas.

– Prezidente, ar su Putinu reikia kalbėtis? Štai šiandien Austrijos kancleris vyksta, prezidentas E. Macronas skambino Putinui, dabar daug pašaipų sulaukia, kad daug kartų kalbėjosi. Ar, kaip sakot, geriau jėga atsakyti, nes Putinas nesupranta diplomatinės kalbos?

– Man atrodo, Putinas puikiai supranta diplomatinę kalbą, bet jis yra toks arogantiškas, kad mano, kad gali blefuoti prieš visą Vakarų pasaulį ir tuo pačiu laimėti. Apie Putino tikslus ir žinome iš to, kas jis buvo praeity, ir jam tie veiksmai, kuriais jis bando žaisti su Vakarų pasauliu, yra puikiai žinomi. O mes galų gale pabuskime, atsakykime taip, kaip jis žaidžia su mumis.

– Pone Adamkau, jūs 2008 m. po invazijos į Sakartvelą prognozavote, kad kita stotelė gali būti Krymas. Ir pasirodė, kad jūs esate teisus. Tuo metu tikrai Europa jūsų nesuprato, bent jau Vakarų šalys. Ar nejaučiate, kad tik dabar Baltijos šalis Vakarai ima suprasti ir gali pasakyti, kad štai jūs buvot teisūs, daug metų kalbėdami apie Rusijos keliamą grėsmę?

– Manau, kad pats faktas, kas darosi Ukrainoje, atsako į jūsų klausimą. Tada jie buvo nepabudę, o šiandien nėra ko aiškinti pasauliui. Pasaulis, pasmerkdamas Rusiją, jau įrodė, kad mes žinome, su kuo turime reikalų. Tačiau klausimas, kodėl mes vis dar delsiame panaudoti visas priemones pastatyti Rusiją į savo vietą.

– Jūs tarpininkavote ir sprendžiant Ukrainos oranžinės revoliucijos klausimus, taip pat į Sakartvelą karo metu vykote su amžinatilsį Lenkijos prezidentu Kaczynskiu. Ar pasigendate aktyvesnės Lietuvos ir kitų Europos lyderių pozicijos šiandien? Ar yra toks lyderis, kuris galėtų telkti ir imtis veiksmų, kurie kažkokį proveržį galėtų šiame kare įvykdyti?

– Man teko daug kalbėtis su Vakarų vadovais prašant ir atstovaujant, kad Ukraina būtų priimta į NATO. Daug valandų prabėgo kalbantis su Vokietijos kanclere A. Merkel, ne mažiau su Prancūzija. Ir visur man buvo stengiamasi pasakyti, kad „mes suprantam, mes ir tos pačios Lietuvos tam tikrą laikotarpį nepriėmėm, priežastis yra ta, kad nesupykdytume Rusijos“. Štai kur yra mūsų Vakarų silpnybė. Mes jaudinamės, kad nesupykdytume Rusijos, o kad Rusija mums spjaudo į veidą, tai nieko. Aš manau, kad šiandien situacija yra pasikeitusi. Pasaulis puikiai žino, ką Rusija daro, pasaulis reaguoja. Ir aš jaučiu, kad vienaip ar kitaip tas klausimas teigiamai išsispręs. Nes šiuo metu Vakarams pasitraukti atgal negalima. Net ir pats Macronas – ne vieną, o ar septynis, ar devynis kartus skambino Putinui. Ir kas iš to? Praktiškai galima pasakyti tiesiogiai, kad Putinas pasijuokė iš Macrono ir jokio rezultato nebuvo. Tolimesnė kalba su Putinu turėtų būti jėgos kalba, pateikiant savo sąlygas ir darant viską, kad jos būtų priimtos.