Prieš 1 metus
78
Dvi dešimtis metų Vokietijoje gyvenęs iš Mikytų kaimo (Šakių raj.) kilęs Paulius Kacinkevičius pernai grįžo į gimtinę ir šio sprendimo nesigaili. Nors svečioje šalyje pradžia buvo sunki – niekas nenorėjo priimti į darbą, bet laikui bėgant pavyko susikurti įmonę, tačiau vokiečių akyse jis vis tiek buvo užsienietis. Paulius pasakojo – galvojo, kad grįš į Lietuvą būdamas 50-ies metų. Tačiau, žmonai tarus, kad nėra ko laukti, su šeima grįžo į gimtinę.
Niekas nenorėjo priimti į darbą
45-erių metų P. Kacinkevičius pasakojo, kad apie Vokietiją svajodavo nuo kokios penktos klasės. Tačiau 23 metų jis ten išvyko jau ilgam ir praleido ten dvi dešimtis metų.
„Važinėdavome ten, pirkdavome, parduodavome ką nors. Ir kaip turistai važiavome. Nuo 1997 m. parvažiuodavome vasarą, grįždavome. Paskui susipažinau su žmona, kuri jau gyveno ten. Ir taip 2000-uosius sutikau Hanoveryje“, – sakė P. Kacinkevičius.
Į Vokietiją jis atvyko, kai Lietuva dar nebuvo Europos Sąjungos (ES) narė. Vyro teigimu, buvo pradžioje sunkoka.
„Išvis darbo niekur negavau. Kur darbinausi, baigęs staliaus-dailidės profesiją Kauno statybininkų rengimo centre, tai diplomo galėjau nerodyti, jo išvis nepripažino, turbūt ir po šiai dienai nepripažįsta. O darbintis, kur kreipiausi, tai niekas nepriėmė“, – kalbėjo P. Kacinkevičius.
Tad jis, kol dirbo žmona, augino vaikus.
„Buvau virėjas, kepėjas, gimė dukra, tai namuose būdavau“, – minėjo P. Kacinkevičius.
Pasitikėjimas vokiečių akyse
Netrukus kaimynai vokiečiai pamatė, kad lietuvis yra darbštus, tai pamokė bulves kaupti su traktoriumi. Po šio darbo ėjo kiti ir po truputį jis priėjo iki statybų ir sodo darbų, čia ir darbavosi vėliau.
„Kai Lietuva jau įstojo į ES, tada daug kam atrišo rankas. Galėjome firmą įforminti ir gana geras sąlygas man davė vokiečiai. Atsidariau firmą ir pats pradėjau dirbti“, – džiaugėsi pašnekovas.
P. Kacinkevičius pabrėžė, kad viskas priklauso nuo žmogaus bendravimo – atviresniam žmogui užsienyje būna lengviau. Jam dar padėjo ir sportas.
„Susiradau krepšinį, kas be ko, man tai buvo labai aktualu. Pradėjau lauko tenisą žaisti. Galima sakyti, kad visa karjera – nuo lauko teniso, nes tada jau pažintys: vokiečiai mato, kad galiu tą, galiu aną“, – teigė jis.
„Sodo darbai, gyvatvorių kirpimas. Dirbau pas tokį žmogelį, kuris buvo apsiėmęs sodų, darželių. Imi benzinines žirkles į rankas ir varai per gyvatvores, krūmus, ravi. O su statybomis – trinkelių klojimas, kur nors ką nors nulaupyti, kokias senas arklides, kiaulides, tinkavome. Kas pakliūdavo. Ir šlykščių darbų pakliūdavo“, – pasakojo pašnekovas.
Lietuvis minėjo, kad vokiečiai nežiūrėdavo kreivai, kad tokius darbus atlieka užsienietis. Jo būsto nuomotojas pamatė, kad vyras – jaunas ir darbštus, tai rekomenduodavo jį kitiems. Jis taip pat vasarą pasikviesdavo į Vokietiją pasidarbuoti jaunimo iš gimtojo kaimo.
„Savo draugams parodydavo kaip darbštų žmogų, kad dirbsiu, nesėdėsiu, gali vieną palikti. Tai aš taip paskui įsivažiavau, kad palikdavo man raktus nuo namų ir susakydavo, ką daryti. Jokių problemų. Ten jau giminių giminėms dirbau“, – aiškino P. Kacinkevičius.
Savo draugams parodydavo kaip darbštų žmogų, kad dirbsiu, nesėdėsiu, gali vieną palikti.
P. Kacinkevičius
Tik sportuodamas nesijausdavo užsieniečiu
Į Lietuvą P. Kacinkevičius grįždavo kiekvieną vasarą, kartais ir žiemą – čia jo laukdavo ir draugai, ir tėvai.
„Visą laiką Lietuva traukdavo. Į Lietuvą taip kaip į šventę važiuodavau. Būdavo laukiamas epizodas. Gera būdavo grįžti, ypač kada žaliuoja. Ir dabar šeimoje šnekamės, sakome, kad čia visai kiti kvapai nei tenai. Kiekvienas metų laikas turi savo kvapus. Ten to irgi yra, bet ne taip, kaip čia, kaip Lietuvoje“, – pasakojo vyras.
Paklaustas, ko labiausiai pasiilgdavo svetur, P. Kacinkevičius atsakė, kad teatro, švenčių. Jis užsiminė, kad, nepaisant tiek metų gyvenimo Vokietijoje, į jį vis tiek žiūrėdavo, kaip į „Ostländerį“ (vok. rytietį).
„Užsienietis esi. Kad ir dabar jų ten labai daug, bet mes vis vien buvome „Ostländeriai“. Sakykime, sirai, pakistaniečiai, afganistaniečiai, jie šaukia, kad jau jie tokie, o mes kaip ir savi, bet tu vis tiek pas vokietį būsi tas „Ostländeris“. Vis tiek kalbėsi su akcentu“, – teigė vyras.
Jis pridūrė, kad žaisdamas krepšinį buvo kolektyvo siela, pritraukdavo daug lietuvių, vokiečiai irgi žaisdavo, bet ne tiek. Sportuojant nebūdavo jausmo, kad esi užsienietis.
„Manęs niekas ten nėra įžeidęs ar ką pasakęs. Sporte nesijausdavo tikrai“, – pabrėžė pašnekovas.
Paklaustas, ko negalėjo priimti gyvendamas Vokietijoje, P. Kacinkevičius paminėjo apie taisykles, kurios buvo tarsi sukaustymas. Lietuvoje dar galima kažkaip laviruoti su taisyklėmis, o Vokietijoje jei pasakyta, kad negalima, tai viskas, kitaip nebus.
„Tokia kareiviška disciplina, aš sakau. Pas juos yra „Ordnung“ – tvarka. Ir pas juos tas „Ordnung“ – viskas. Įeini į daugiabutį ir kabo plakatas, kuriame surašyta, koks „Ordnung“: kad negali žoliapjovės kurti, negali muzikos leisti nuo tam tikro laiko. Bet dabar, kai yra šitokia masė viso mišrumo, tai galima pamiršti tą „Ordnung“, – teigė vyras.
Gera būdavo grįžti, ypač kada žaliuoja. Ir dabar šeimoje šnekamės, sakome, kad čia visai kiti kvapai nei tenai.
P. Kacinkevičius
Džiaugiasi, kad grįžo laiku
Į gimtuosius Mikytus grįžti P. Kacinkevičius norėjo visą laiką ir net nenorėjo žvelgti į didmiesčius. Čia pat pernai ėmė statytis namą. Jis minėjo, kad visiškai nebuvo gaila palikti Vokietijos, nors gerai sukosi ten.
„Sakiau, kad užsidirbsiu ir reikės mėginti grįžti. Galvojau, gal kai 50-ies metų sulauksiu, negalvojau, kad čia taip greitai. Paskui žmona užkutrino, kad dabar varome ir nėra ko laukti. Iš tikro – ir gerai. Spėjome su viskuo, taip sakant, į paskutinį traukinio vagoną, nes dabar tai lubos kosmose su statybomis, su kainomis“, – pasakojo P. Kacinkevičius.
„Vokietijoje pernai liepos 16 d. krovėmės daiktus ir 18 d. su visu sunkvežimiu buvome jau čia. Jei būčiau neišvažiavęs pernai, tai turbūt ir nebegrįžčiau“, – pridūrė jis.
Paklaustas, ką padarė vos grįžęs į Lietuvą, pašnekovas paminėjo grožėjimąsi gamta: visą laiką apsidairo, kai išlipa iš automobilio, žvelgia į Panemunę. Anot jo, nebuvo šoko grįžus į Lietuvą po tiek metų, bet prisipažino – galvojo, kad gal bus baisiau.
„Gal kad į savo kraštą grįžau, bet čia turėjo patikti žmonai ir dukrai, dukra į lietuvišką mokyklą eis, galvojau, kad nebūtų ko blogo. Bet viskas gerai, puikiai išėjo. Gamta šalia, žmonių nedaug, niekas į akis nelenda. O aš čia savas nuo anų laikų“, – teigė P. Kacinkevičius.
Lietuvoje jis nepamiršo ir sporto: Kaune žaidžia tenisą, dalyvauja turnyruose, kaip pats sako – geras lygis, nieko netrūksta. Taip pat randa laiko ir pamėtyti kamuolį į krepšį.
„Kuo nors vėliau reikės užsiimti, dirbti. Bet nieko nepasiilgstu iš Vokietijos, viską turiu čia“, – sakė jis.
Vokietijoje liko dar viena jo dukra ir sūnus iš žmonos pusės. Ar jie grįžtų į Lietuvą, P. Kacinkevičius nesiryžo spėlioti.
„Galbūt, o gal ne. Dukra medicinoje sukasi dabar. Viskas priklauso nuo antrų pusių, nuo draugų, draugių“, – sakė pašnekovas.
Šiuo metu jis kol kas nedirba, tačiau visas jėgas skiria savo namo statybai. Neseniai jį aplankė ir bičiuliai vokiečiai – jie su motociklais keliavo per Baltijos šalis.
Paskui žmona užkutrino, kad dabar varome ir nėra ko laukti. Iš tikro – ir gerai. Spėjome su viskuo, taip sakant, į paskutinį traukinio vagoną.
P. Kacinkevičius
Patarimas ir norintiems išvažiuoti, ir svajojantiems grįžti
Ką P. Kacinkevičius patartų tiems, kurie dabar galvoja apie emigraciją?
„Jei žmogus nori važiuoti, tai iš patirties – aišku, kad reikia važiuoti. Aš pats sportinį krepšį susikroviau ir išvažiavau. Dabar matote, kaip grįžau. Jeigu noro yra važiuoti – tai ko ne“, – kalbėjo jis.
O ką pasakytų tiems, kurie svajoja grįžti iš užsienio į gimtąją Lietuvą?
„Manau, kad yra labai gerai, kada žmonės išvažiuoja kur nors kitur. Aš subrendau Vokietijoje, vokiečiai viską davė. 23 metų dar esi toks žalias: jeigu gerai integruojiesi į bendruomenę, į tų žmonių gyvenimą, ir tau sekasi. Tai jei mes grįšime tokie visi ir parsivešime kitos gyvenimo mokyklos, tai man atrodo, kad Lietuva po 10 metų bus Šveicarija. Pas mus bus labai gerai, jeigu kas nors nesugadins. Tu pasisemi visai kitos kultūros“, – aiškino P. Kacinkevičius.
„Aš galvoju, kad Lietuvėlė mūsų klestės, jei žmonės pagyvenę svetur ir po 15–20 metų sakys, kad viskas – man užtenka, viską į šoną ir aš gyvensiu dabar Lietuvoje. Čia būtų nuostabu, jeigu visi taip galvotų“, – pridūrė jis.
English (US) ·