Žinių vedėja Bučelytė apie asmeninį automobilį: nėra išpuoselėtas, gražus, į kurį lipu su aukštakulniais bateliais

LRT TELEVIZIJOS žinių vedėja Eglė Bučelytė sakė, kad automobiliu vyksta ne tik į darbą – jis ir gana gerai palengvina buitį. Naujoje portalo rubrikoje LRT VAIRAS pašnekovė teigė, jog baudų už Kelių eismo taisyklių pažeidimus jau kurį laiką išvengia, o jei policija užfiksuoja nusižengimą, būna nesmagu, tačiau ji niekada nesinaudoja tuo, kad yra žinomas žmogus.

– Kuo kasdienybėje Jums yra svarbus automobilis?

– Man jis svarbus kaip susisiekimo priemonė. Daug reikalų sutvarkau.

– Pavyzdžiui, kokių?

– Parduotuvės, sodyba, poilsis, viskam reikia automobilio.

– O prieš kiek laiko gavote vairuotojo pažymėjimą?

– Kokiais gal 1994–1995 metais, negaliu tiksliai pasakyti.

– Ir kaip sekėsi mokytis vairuoti?

– Puikiai, labai gerą instruktorių turėjau, taip kad labai greitai išmokau, greitai išlaikiau visus egzaminus, ir tikrai vienu pagrindinių malonumų būdavo automobilis.

– Gal kada skaičiavote, kiek laiko per dieną užtrunkate važiuodama automobiliu?

– Labai nedaug, nes gana arti yra darbas. Tai 4 minutės, daug mieliau eičiau, aišku, pėstute, bet automobilis tam, kad reikia ir į parduotuvę užvažiuoti, ir dar jeigu reikalų kokių nors yra, tiesiog greičiau, paprasčiau.

Nors čia visai pasižiūrėjau, kad įmanoma labai sėkmingai be automobilio gyventi. Buvau meistrams atidavusi, turbūt savaitę gyvenau be automobilio ir visiškai sėkmingai tvarkiausi. Pažiūrėjau, kad ir viešasis transportas labai patogus, ir susisiekimas, viskas labai gerai. Laukiu, kada aš pamesiu tą automobilį į šalį, pradėsiu gyventi sveikiau (juokiasi).

– Koks buvo jūsų pirmasis automobilis?

– Pirmasis mano asmeninis automobilis buvo „Volkswagen Golf 1“, vėliau buvo „Volkswagen Golf 3“, paskui buvo „Volkswagen Golf 5“.

Aš nelabai pati pasirinkau, tiesiog mūsų šeimos automobilis iš pradžių buvo folksvagenas, paskui jau turėjome du automobilius ir vienas iš jų buvo mano golfas, vyro buvo taip pat folksvagenas kažkoks. Tai va, taip ir užsilikau. Manau, kad labai patikimas automobilis, aš su savo pirmuoju golfu dar būčiau turbūt važinėjusi ilgai, jeigu nebūtų į mano automobilį įvažiavusi šiukšliavežė.

– Ir tada jau neapsimokėjo remontuoti?

– Galbūt apsimokėjo remontuoti, bet jis buvo gana pagyvenęs automobiliukas ir tada jau nutariau, kad reikėtų gal pasikeisti. Pasikeičiau į kitą golfą, vėl avarija.

– O kas tada nutiko?

– Man į šoną įvažiavo gana stipriai kitas automobilis, tada jau reikėjo turbūt keisti, nes remontuoti kažkaip nesinorėjo, čia ir dabar reikėjo automobilio. Taip kad aš niekada nesiblaškiau, man VW yra labai puikūs.

– Kokių smagių situacijų prisimenate iš kelionių automobiliu – ko yra nutikę?

– Neturėjau daug tokių nei smagių, nei nesmagių, turbūt, aišku, nesmagiausios situacijos yra, kai kas nors nutinka tam automobiliui, bet aš paprastai kasko draudžiuosi ir man tų problemų lieka mažiau. Vieną kartą patyriau tiktai avariją, kai slydau slidžiame kelyje, tai jau buvo toks labai nemalonus momentas. Tai čia visiškai ne nuotykis, o iš tikrųjų jau buvo baisu ir nelabai gerai.

Kol laukiau savo atkeliaujančio automobilio, esu važinėjusi išnuomotu smartuku kokį mėnesį, kitą. Tai buvo irgi labai smagu, kai su automatine, pusiau automatine pavarų dėže nesugebėdavau pajudėti, vos ne servisą kviečiausi, visiškai pamiršusi, kad čia ne mechaninė pavarų dėžė. Atrodė, kad sugedo per vieną naktį tas automobilis.

Man automobilis yra daiktas, su kuriuo aš galiu susisiekti ir palengvinti savo buitį. Visi kroviniai važiuoja mano automobiliu, žodžiu, tai nėra tas išpuoselėtas, gražus automobiliukas, į kurį aš lipu su aukštakulniais bateliais.

– Kada paskutinį kartą gavote baudą už Kelių eismo taisyklių pažeidimą?

– Neatsimenu, žinokite, tikrai neatsimenu. Pastaruoju metu tikrai nebematau, kur galiu pažeisti. Greitis man patinka, autostrada iš Vilniaus į Palangą labai dažnai važinėju, bet greitis toks, kad gali taip važiuoti.

– O mieste greičio neperspaudžiate?

– Na, kaip, turbūt kartais perspaudžiu truputėlį. Kažkaip nepakliuvau, nežinau, man 50 km/val. būna per mažai, bet ir mieste daug kur galima truputėlį greičiau važiuoti. Taip kad su baudomis nelabai draugauju, man pasiseka išvengti.

– Galbūt atpažįsta ir Kelių policija per kokį reidą?

– Atpažįsta. Vieną sykį labai seniai, atsimenu, su tuo smartu važiavau į sodybą, skubėjau, truputėlį viršijau greitį, sustabdė policija. Sakau, jis taip greit nevažiuoja, apskritai tokio greičio neišvysto, baikit juokus. Atsakė, kad, deja, tikrai pažeidžiau taisykles. Gerai, sakau, rašykite tą baudą, palauksiu, nors labai skubu. Išrašė jie man tą baudą, tada paėmė mano dokumentus ir sako: „Taigi jūs Bučelytė, tai kodėl nesakėte iš karto?“ O kaip aš čia imsiu ir sakysiu „aš Bučelytė, manęs nebauskite“? Niekada nesinaudoju situacija, tiesiog yra buvę, kad kažkada pažino, pačiai man tada labai nesmagu, jau geriau, kad nepažintų.

– Ar ko nors klausotės, kai vykstate automobiliu, ar labiau susikoncentruojate į patį važiavimą?

– Aš klausausi mūsų LRT RADIJO. Jis visą laiką įjungtas, kai vairuoju.

– Sekate aktualijas?

– Taip, seku aktualijas, bet jeigu vakare važiuoju, tai muzika skamba.