Valujavičiaus kelionę įvertinę olimpietis ir ultramaratoninkas – apie dienas po finišo ir palaikymo svarbą

Aurimas Valujavičius antradienį baigė įspūdingą žygį per Atlantą – vienviete valtimi įveikė vandenyną ir tapo pirmuoju tai padariusiu lietuviu ir tik trečiuoju tokį maršrutą įveikusiu žmogumi pasaulyje. Ką tokioje kelionėje reiškia kitų palaikymas, kaip keičiasi planai ir kokie gali būti vidiniai išgyvenimi – į šiuos ir kitus klausimus LRT TELEVIZIJOS laidoje „Svarbi valanda“ atsakinėjo olimpietis ir fizinio intelekto treneris Mantas Strolia bei ultramaratoninkas Aidas Ardzijauskas.

„Truputį esu pavargęs, bet viskas gerai“, – prisišvartavęs ir jau išlipęs ant kranto LRT žurnalistui Augustinui Šemeliui sakė A. Valujavičius.

Kaip tvirtino tiek M. Strolia, tiek A. Ardzijauskas, sunkiausios akmirkos po tokių didelių iššūkių laukia tik kiek vėliau po finišo.

„Sportininkas visada būna susikoncentravęs į tikslą ir šiek tiek už jo. Pats sunkiausias momentas būna po finišo, kai pasąmonė supranta, kad viskas, tikslas yra pasiektas ir tam tikros sunkios emocinės situacijos, kurios buvo užgniaužtos, nes tuo metu reikia susikoncentruoti į išgyvenimą, tiesiog įveikti atstumą, išlenda kiek vėliau, po kelių mėnesių. Sunkiausi momentai būna grįžus, kai visas dėmesys dingsta, atrodo, kad turi būti štilius, ramybė, tada sportininkams būna sunkiau“, – teigė M. Strolia.

Neįtikėtinas distancijas bėgęs, 8 ir 30 tūkst. kilometrų bėgimus įveikęs A. Ardzijauskas tvirtino, kad kartais reikia ilgo laiko po finišo, kad vėl būtų galima galvoti apie kitus tikslus.

„Kartais būna, kad reikia ne dviejų mėnesių ir pusės metų reikia, metų laiko reikia. Kad atsigautum psicholgiškai, kad vėl galėtum patikėti savimi, kad atsirastų noras kažko norėti, tikslo kažkokio tikslo“, – teigė A. Ardzijauskas.

A. Valujavičiaus kelionė per Atlantą truko net 121 dieną. Kas yra svarbiausia prieš tokias keliones?

„Svarbiausia yra psichologinis pasiruošimas ir jausmas, kad tave palaiko artimieji. Jeigu to nebūtų, būtų labai sunku įveikti tokias distancijas“, – dėstė A. Ardzijauskas.

Tokios kelionės metu gali įvykti įvairių dalykų, gali tekti keisti planus, o daugiausia laiko tenka praleisti vienam su savimi. Kas gali suktis ilgas distancijas įveikti mėginančio žmogaus galvoje, kaip nepalūžti sunkiais momentais?

„Nežinau, kaip jautėsi Aurimas, bet jei jis sakė, kad viskas buvo gerai, gal ir buvo gerai. Aš savo kelyje visko sutikau. Skambučiai gali būti draugams, yra ne vienas draugas, kuriam gali paskambinti. Dviejų projektų metu tiesiogiai skambinau psichologei, jai skambinau iš anksto, ji man padėjo rasti tuos atsakymus ir aš toliau tęsiau kelionę. Būna, man atsitiko po 70 ir kelių dienų pirmas lūžis, bet po to neprireikė. Pats startas, starto procedūra būna labai emocinga, jau stovi starto vietoje, kažką darai, o visko numatyti yra neįmanoma. Atsiranda mini niuansų, nežinau su kuo konsultavosi Aurimas, minėta, kad trys žmonės jau plaukė, gal su tais 3 ir konsultavosi. Man yra tekę konsultuotis su vaikinais, kurie panašiai bėgo, bet tarp tų konsultuojančių buvo 15 ir 30 metų skirtumas. 15 metų vyresnis vyras pasakoja vienaip, kitas – kitaip. Sunku tą patirtį susirinkti, kai nurimsta startas, kai ateina rutina“, – apie savo patirtis pasakojo A. Ardzijauskas.

Po finišo paklaustas, ar ši kelionė nepakeitė jo asmenybės, A. Valujavičius pridūrė: „Gal tapau dar ramesnis.“

„Tikslas mus motyvuoja, yra labai sunkūs, tiek fiziškai, tiek emociškai juos pakelti. Bet tuo pačiu tai yra labai gražus etapas, nes viskas atrodo labai prasminga, turiu vieną kryptį ir visą emocinę ir fizinę energiją atiduodu tik tam, kad keliaučiau link to tikslo. Tuo metu viskas būna labai aišku, viskas labai sustyguota, paprasta. Finišas pasiektas – tada atrodo, o kas toliau. Ar reikėjo tą daryti, ar tai buvo tikrieji tikslai, ar verta tai buvo? Pakeliui atrandame daug dalykų, kurių nežinojome, taip ir augame“, – teigė M. Strolia.

Abu pašnekovai sutiko, kad kitų žmonių palaikymas tokios odisėjos metu gali būti lemtingas.

„Čia visa prasmė yra. Dėl to tokie didingi tikslai, kurie keičia kažką, žmonių tikėjimą, supratimą, sunkiomis akimirkomis padeda tai atlaikyti ir suprasti, kad turi keltis ne tik dėl savęs, bet ir dėl kitų žmonių, kurie tiki tavimi. Kai žinau, kad darau tai ne vienas, tada pavyksta atrasti stiprybės, kai pasidaro dzin, kai noriu pasiduoti, bet supranti, kad dirbi ir dėl komandos“, – kalbėjo M. Strolia.

„Tu susiplanuoji tai, ką gali padaryti. Labai sunku, kai nori bandyti kontroliuoti orą, dar kažką, tai neleidžia nusiraminti. Sąmoningai supranti, kad to padaryti negali, bet iš šono draugas sako, kad viskas yra gerai, padarei tai, kas buvo suplanuota, o kitką pamiršk. Kai esi sūkuryje, sunku tai pamiršti, bet jei neišgirsti tai, ką sako, tai ta kelionė nutrūksta“, – mintis dėstė A. Ardzijauskas.