Vaistažolių rinkimas – kantriųjų verslas: vaistažolių ūkio šeimininkė sako, kad toks darbas – lyg sanatorija

Vilniuje gimusi ir augusi teatrologė Vida Bukauskienė visuomet jautė ypatingą ryšį su gamta. Tiesa, teko išlaukti tinkamiausios progos daryti esminius pokyčius gyvenime ir keltis gyventi į kaimą. Teatrologiją studijavusi, aktyvų kultūrinį gyvenimą gyvenusi moteris dabar yra vaistažolių ūkio šeimininkė. Moteris tikina, kad vaistažolių rinkimas tai ne romantiškas pasivaikščiojimas gamtoje.

„Šiaip žmonėms aš ir sakau, romantikos čia yra nulis, plius 30 karščio, o tu eini į kažkokią daubą prie upės. Ten yra pilna tų visų zyziančių ir tu prisirengęs taip, kad tavęs neperkąstų, storais kombinezonais ir turi rinkti žoles pačiame karštyje, judėti, lankstytis, paskui nešti tas visas krūvas, kurias surinkai. Tai čia tiktai išprotėjusiems, kuriems tai patinka“, – LRT RADIJO laidai „Gimtoji žemė“ pasakojo žolininkė V. Bukauskienė iš Panevėžio rajono, Paberžės.

Niekas nenutildė vidinio šauksmo gyventi darnoje su gamta

„Mes norėjome gyventi gamtoje. Šiaip aš pati vilnietė – ir gimusi, ir užaugusi Vilniuje, bet visos vasaros, savaitgaliai, laisvadieniai praleisti Dzūkijos kaime, pas senelius, prie Nemuno, prie piliakalnių, ežerai, vienkiemis ir aš jau ten žoliaudavau, lakstydavau. Ten man buvo gyvenimas ir kai grįždavau į Vilnių, man tas įėjimas į butą būdavo pats nemaloniausias potyris, nes visada pasijusdavau uždaryta į mažą mažą narvelį, kuriame nėra ką veikti. Aš visada norėdavau būti gamtoje, kur visada turiu ką veikti. Sutikau vyrą tokį pat laukinį, mes užlipdavome ant Gedimino kalno, abudu stovime prie pilies, žiūrime į senamiestį ir kalbame: o tu žinai, pas mane ten būdavo kaime kiaulių, o jis sako, o mano kaime buvo ąžuoliukas, aš ten įlipdavau, skaitydavau knygas, na tai toks tokį sutiko ir taip ir susiklostė gyvenimas, kad mes prieš 16 metų išvažiavome iš Vilniaus, nusipirkome sodybą, žemės ir aš dabar galiu sau žoliauti ir iš to net gyventi šiek tiek“, – atviravo vaistažolių rinkėja Vida.

Persikelti į kaimą paskatino tai, kad trūko ramybės, gamtos, o ir profesinis kelias, veiklos nebeatrodė prasmingi.

„Man nepatinka scenoje, o aš turėjau eiti į sceną. Man nepatinka viešumas, o darbai buvo televizijoje, spaudoje, teatre, visą laiką tarp žmonių ir visą laiką taip jaučiausi, lyg daryčiau kažką beprasmiško. Dar dirbau ir Europos skulptūrų parke, ten aš jausdavausi gerai, nes nuvažiuoji į mišką, vedžioji žmones po mišką“, – taip darbus sostinėje atsiminė pašnekovė.

Moteris prisipažįsta, kad jos žolelių rinkimas aplinkiniams iš pradžių kėlė ir nuostabą.

„Kai kaime rinkdavau žoleles, tai iš manęs netgi juokdavosi, vadino žoline boba, nes tais laikais nebuvo mados tokios. Paskui jau, kai apsigyvenome čia kaime, pradėjo tas reikalas judėti. Jau atsirado Balvočiūtės žolės, daugiau žmonės pradėjo domėtis, o man kadangi tai įdomu, aš visą laiką tą studijavau, paskui pasimokiau pas Skirkevičių ir pradžia buvo tokia, kad aš kažką padariau ir nuvažiavau į Panevėžio turgų ir buvo toks susidomėjimas, supuolė žmonės pirkti ir aš tada labai daug uždirbau tą pirmą kartą. Paskui nuvažiavau dar sykį, bet paskui prasidėjo tokie sunkūs laikai, pradėjo visi važiuoti iš Lietuvos, vėl viskas buvo taip aprimę. Iš tikrųjų, aš net neplanavau kurti kokio nors vaistažolių ūkio, tiesiog viskas plaukė savaime“, – pasakojo vaistažolių augintoja Vida.

Vaistažolių ūkio šeimininkė gali surinkti beveik 100 skirtingų augalų

Prieskoninių ir vaistinių žolelių ūkio istoriją moteris pradėjo nuo 5 deklaruojamų hektarų.

„Visų hektarų aš neapsodinu, bet turiu tokį daržą, kuris yra neariamas, nes jeigu ari, tai turi tręšti. Jeigu tręši, tai kokios čia vaistažolės. Kuo nors natūraliu turi tręšti, o neariamame lauke lapai, žolė, pelenai, paplavos, maisto atliekos, visa tai yra natūrali trąša ir paskui pavasarį aš tik lapus praskiriu, padarau takelį ir pasėju medetkų į tą tarpelį“, – sakė ji.

Šios kruopštumo reikalaujančios ūkininkavimo šakos imtis nori ne kiekvienas. Anot Vidos, ji ieškojo žmogaus, kuris galėtų pagelbėti, tačiau taip ir neatsirado norinčių.

„Aš dirbu viena, man niekas nepadeda. Mėginau kaime rasti bendraminčių, bet niekas nenori. Likau viena, gal ir gerai, nes aš negaliu kitam žmogui vadovauti ir kai man kas nors sėdi ant galvos, tai irgi nepriimtina“, – pasakojo žolininkė.

Vaistažolių ūkio šeimininkė tikina, kad lietuviai plačiai pažįsta vaistažoles ir prašo pačių įvairiausių. Moteris jų gali surinkti apie 100 skirtingų rūšių.

„Auginu medetkų, ramunėlių, ežiuolių, melisų, mėtų įvairių rūšių, juozažolių, dašių, petražolių, topinambų, erškėtuogių. Parduodu kaip žaliavą nuėmusi arba padžiovinusi, o kai būna šventiniai laikotarpiai, tai dar gaminu suvenyrines arbatėles, kad būtų pakelis kaip paveiksliukas ar atvirukas“, – apie plačią vaistažolių pasiūlą kalbėjo moteris.

Nors pririnkti tiek daug įvairiausių žolelių nelengva, Vida sako, kad jos darbas yra lyg sanatorija.

„Aš sakau dukrai, tu pasižiūrėk, žmonės moka pinigus, važiuoja ten pas Balvočiūtę, visur gi yra tų edukacijų, kur tu gali parinkti žolelių, susimokėjęs tam tikrą mokestį. Gali paskabyti topinambų lapų nuo stiebų ir tu atsigauni. O mano visas darbas toks yra, aš tikrai nepavargstu, nes dirbant su augalais yra fizinio nuovargio, bet jis neišgręžiantis. Pavyzdžiui, jeigu dirbi mieste su žmonėmis, jie išsiurbia vieni kitus, o augalai yra geruoliai šia prasme, jie tiktai duoda. Atrodo, grįžtu visa suprakaitavusi, bet persipili vandeniu ir vėl pilna jėgų, energijos“, – darbo gamtoje ypatumais dalijosi Vida.

Nors arbatos asortimentas Bukauskų šeimos namuose yra labai platus, pati Vida tikina arbatų negerianti.

„Aš pati tai beveik negeriu arbatų, nes galbūt per tą lytėjimą, uoslę, odą aš gaunu labai daug visko, juk turi ir tų eterinių aliejų, veikliųjų medžiagų. Pavyzdžiui, ragauju ką nors ir pasakyti, skanu ar neskanu, aš nelabai galiu, prašau kitų pasakyti“, – atviravo moteris.

Sodams rišti – pačios užsiauginti rugiai

Amatininkė Vida prisipažįsta, kad išgyventi vien tik iš vaistažolių ūkio nepavyktų, nes tai pusės metų sezoninis darbas. Veiklas darniai papildo sodų rišimas.

„Aš rugių užsiauginu senos veislės, bet ne grūdams, o šiaudams. Pasiskinu visokių smilgų, tinka sodams daryti, tai pusę metų aš dar ir sodus darau. Su sodais važiuoju į muges, Kaziuką ir šiaip žmonės labai domisi“, – apie papildomą veiklą, sodų rišimą, pasakojo ji.

Lietuva yra pateikusi paraišką UNESCO Reprezentatyviajam žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašui dėl šiaudinių sodų tradicijos įtraukimo. Kaip sako sodus rišanti Vida, anksčiau apie sodus buvo žinoma mažai, o dabar susidomėjimas jais vis labiau auga.

„Prieš 15 metų tie sodai buvo, kaip čia jums pasakius, o darai sodus, tai labai įdomu, bet ir viskas. Įdomu, tai ir daryk sau toliau. O dabar jau girdžiu: padaryk, reikia. Žmonės sužinojo prasmę, kad yra tęstinumas, kad yra kažkokios reikšmės. Vis tiek ten yra geometrija, trikampis, kvadratas, apskritimas, kryžius ir tai nori nenori žadina tam tikras asociacijas. Simbolių kalba mumyse yra labai gyva ir žmonės jau nori turėti tą sodą, kartais net patys negali paaiškinti, kodėl, nes yra daug gražių daiktų, kuriuos būtų galima pasikabinti, o štai sodas jiems suskamba...“ – pasakojo moteris.

Amatininkė Vida pasakoja, kad kartais būna ir įdomių nutikimų.

„Vienas žmogus, apsilankęs parodoje, sakė: aš noriu pirkti iš jūsų Visatą. Paskambinu ir klausiu: ką jūs norite pirkti? Sako, Visatą. Klausiu: kokią Visatą? Žmogus sako, ten Visata kabo. Aš tą sodą dariau kaip lašą – penki aukštai į viršų, penki žemyn. Į viršų ilgesnis dvigubai, žemyn trumpesnis. Tai ir yra įdomiausia, kad stebėdamas sodą kiekvienas žmogus mato savaip. Ir žmogus kažką mato, aš nekomentuoju, nes tai asmeniškos patirtys“, – apie sodų daugiaprasmiškumą kalbėjo pašnekovė.

Sodų rišimo amato subtilybėmis Vida dalinasi ir su kitais, veda edukacijas. Labiausiai ją stebina tai, kaip puikiai sekasi sodus rišti vaikams.

„Vaikai padaro tokių sudėtingų dalykų. Paduodu degtukų dėžutę, ten yra sukarpytų šiaudelių. Sakau, kad darysime labai paprastą, gražų daiktą, nesakau, ką konkrečiai, ir jie pasidaro piramidę iš tų keturių narelių. Beveik 2 valandas pluša, vargsta, bet padaro. Man belieka smulkūs darbeliai siūliukus sukaišioti, nes vaikai dovanoja tėvams. Įsivaizduokite, tuos darbus aš galiu drąsiai vežti į Kaziuką ir parduoti kaip savo darbą, o tai yra trečioko darbas. Vaikai daro puikiai. Atrodo, jie nemoka užmegzti mazgo, bet jie labai greitai pagauna principą, pajunta erdvę, ypač berniukai. Aš dar nespėjau pasakyti, ką daryti, o vienas vaikas jau klausia: ką toliau daryti? Jis jau padarė. Garantuoju, jie parneš savo darbus tėvams, o tie klaus vaiko, kaip tu čia taip padarei“, – apie tai, kaip sodus riša vaikai, pasakojo amatininkė Vida.