Vaikystėje patirto smurto pamiršti neįmanoma: ateityje gali grėsti ir psichologinės problemos, ir noras smurtauti prieš savo vaikus

Smurto prieš vaikus skaičiai iškalbingi: vien per praėjusius metus užregistruota daugiau nei 3 tūkst. atvejų, iš jų 2,8 tūkst. vaikų nukentėjo. Vien per praėjusias šv. Kalėdas nuo šeimos, kur buvo nesaugu, teko atskirti 80 vaikų. LRT RADIJO kalbintos specialistės aiškina – realūs smurto prieš vaikus skaičiai gali būti dar didesni, nes neretai vaikai netinkamo elgesio jų atžvilgiu tuo metu net nesuvokia. 

Nemažai smurto atvejų – užslėpti

Valstybinės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos direktorė Ilma Skuodienė aiškina, jog smurto prieš vaikus atvejų skaičius, augęs nuo 2012 m., piką pasiekė 2017–2018 m., kai per metus nustatyta 5 tūkst. smurto prieš vaikus atvejų.

Viešumoje pasirodžius istorijai apie žiauriai sumuštą Matuką, visuomenė tarsi sukluso, pradėjo mažiau toleruoti bet kokio smurto prieš vaikus apraiškas, vis dažniau pranešdavo atsakingoms institucijoms.

Vis dėlto, nors nuo tada kelerius metus smurto atvejų skaičius šalyje iš tiesų mažėjo, 2022 m. ir vėl fiksuota prastėjanti situacija.

„Jeigu lygintume 2022 m. su 2021 m., matome tendenciją, kad 10 proc. ūgtelėjo nustatomas galimas smurtas prieš vaikus. Išaugo ir pranešimų dėl vaiko teisių pažeidimų skaičius: 2021 m. sulaukėme daugiau kaip 40 tūkst. pranešimų, o 2022 m. – daugiau kaip 45 tūkst.“, – teigia I. Skuodienė.

Specialistė aiškina, kad tikrieji skaičiai gali būti dar baisesni. Kaip rodo vaiko teises ginančios tarnybos atlikta apklausa, beveik 50 proc. tėvų ausies užsukimą nebūtinai laiko smurtu prieš vaikus, ypač kai vaikas auklėjamas dėl to, jog nepadarė namų darbų ar nesusitvarkė kambario. Anot I. Skuodienės, tai rodo, kad tėvai neretais atvejais yra sau gana atlaidūs.

„Tie skaičiai, 3 tūkst. galbūt nukentėjusių vaikų 2022 m., tikrai dar nėra tikslūs ir galutiniai. <...> Tas skaičius gali būti kur kas didesnis, nes ne apie visus atvejus pranešama, ne visais atvejais yra sureaguojama. <...> Nemažai to smurto paslėpta, nemažai jo, jeigu kalbėtume, pavyzdžiui, apie psichologinį smurtą, vaikams atpažinti sunku.

<...> Jeigu kalbėtume apie seksualinį smurtą, vaikai patiria didžiulę gėdą ir dažnai sako, kad tik paauglystėje suprato, kas jiems daryta, ir tada jau nustatoma, kad vaikas patyręs seksualinį smurtą. Tad to nenustatomo smurto dar labai nemažai“, – tvirtina LRT RADIJO pašnekovė.

Nors nemažai smurto prieš vaikus atvejų fiksuota per šventes, kai vaikų tėvai piktnaudžiavo alkoholiu, specialistė sako, kad smurtas šeimų neskirsto – iškvietimai byloja, jog prieš vaikus smurtaujama ir šeimose, kur jokia socialinė rizika nenustatyta.

Paklausta, o kas tada skatina tėvus smurtauti prieš vaikus, moteris sako, jog skirtingas smurto formas lemia skirtingos priežastys. Vis dėlto išskiria du pagrindinius motyvus: nemokėjimą kontroliuoti emocijų (konkrečiai, pykčio) ir auklėjimo klaidas, kurias tėvai atsineša iš pirminių šeimų.

„Lietuvoje penkerius metus galioja nemušimo įstatymas, bet tėvai sako: „Taip, mes turime nemušimo įstatymą, bet kaip man kitaip susitvarkyti? Augau su beržine koše ir, va, žiūrėkit, koks išaugau.“ Mes vis dar neturime pakankamai įrankių arba neturime pakankamai įgūdžių ieškoti kito kelio, kad sudrausmintume vaikus. <...> Tai tam tikri mūsų elgesio modeliai, prie kurių esame įpratę iš pirminių šeimų, iš tėvų.

<...> Šiandien tikrai labai daug literatūros, kaip ieškoti, kaip kalbėti, kaip susitarti su vaikais, kaip taikyti ribas, kviečiu ieškoti tų atsakymų. Yra tiek įvairių knygų, kaip užauginti žmogų, kaip apsaugoti, tikrai labai įdomi informacija, pateikta labai paprastai“, – tikina I. Skuodienė.

Anot jos, jei vaikai jaučia, kad namuose smurtaujama, arba artimoje aplinkoje esantys suaugusieji mato, kad jų giminaičiui vaikui namuose nėra saugu, jie visada gali kreiptis pagalbos į Valstybinę vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą.

Specialistė kviečia darbo dienomis skambinti tarnybos inicijuotai Vaiko teisių linijai (tel. nr. 8 800 10 800), taip pat apsilankyti tarnybos internetiniame puslapyje, kur veikia gyvo susirašinėjimo langelis, be to, galima kreiptis ir elektroniniu paštu. Taip pat tame pačiame puslapyje galima užpildyti formą dėl galimo vaiko teisių pažeidimo.

„Labai svarbu, jei smurtas vyksta čia ir dabar, būtina informuoti policiją telefonu 112. Atvyks policija, vaiko teisių specialistai, kalbėsis, vertins situaciją ir suteiks pagalbą čia ir dabar“, – akcentuoja I. Skuodienė.

Ištrūkti iš smurto ciklo įmanoma

LRT RADIJO kalbinta „Paramos vaikams centro“ psichologė Ieva Daniūnaitė sako – nors vis daugiau žmonių pamažu susivokia, jog smurtauti prieš vaikus nėra gerai, vis dar nemažai jų, susidūrę su tam tikrais sunkumais, griebiasi būtent tokios auklėjimo priemonės.

Anot specialistės, fizinio smurto prieš vaikus intensyvumas, aišku, gali varijuoti, tačiau juo laikomas „bet koks fizinis elgesys su vaiku, sukeliantis ar galintis sukelti jam skausmą ar pažeminimą“. Tai nustatyta I. Skuodienės minėtu vaiko nemušimo įstatymu, priimtu 2017 m.

Kalbant apie psichologinį smurtą, pasak I. Daniūnaitės, šiek tiek kebliau – atsiranda daugiau reikalavimų tokiai smurto formai nustatyti.

„Jeigu kalbame apie psichologinį smurtą, <...> tikrai pasitaiko įvairių situacijų auginant vaikus ir tikrai turbūt neįmanoma visada būti ramiam tėvui ar mamai, visada palaikančiam, visada supratingam, nes gyvenimas tikrai intensyvus ir daug įvairių dalykų vyksta. Turbūt tikrai pasitaiko, kad pakeli balsą ar kaip nors suirzusiai atsakai.

Bet psichologinis smurtas būna tada, kai toks netinkamas elgesys su vaiku tęsiasi ilgą laiką ir kartojasi. Tai apimtų ne tik pakeltą toną, bet ir labai neigiamą ar kritišką galvojimą apie vaiką – jeigu tėtis ar mama nuolat galvoja, kad vaikas netikęs, ir atitinkamai su juo elgiasi, tai sako, šaiposi, tyčiojasi, žemina ir tai tęsiasi ilgesnį laiką.

Taip pat į psichologinio smurto sąvoką įeitų ir tai, kai tėvai išnaudoja vaiką savo interesams, įtraukia į konfliktus ar kokių nors kitų problemų sprendimą, jeigu [tėvai] visiškai nesidomi vaiku, kaip vaikas jaučiasi, kaip vaikas gyvena, neturi galimybių, motyvacijos ar noro tą daryti, atstumia jį, ignoruoja ir panašiai“, – dėsto pašnekovė.

Paramos vaikams centro psichologė pasakoja – smurtinėje aplinkoje užaugęs vaikas vėliau gali susidurti su daug psichologinių problemų, jam gali būti sunkiau adaptuotis visuomenėje, užmegzti sveikus santykius su kitais žmonėmis.

„Vienos tokios pasekmės gali pasireikšti gana anksti – arba dar vaikystėje, arba paauglystėje, tuo metu, kai patiriamas smurtas, kartais, kai jis ką tik patirtas. Tokioje smurto situacijoje vaikai tikrai gali būti labai stipriai išsigandę, sutrikę, sutrikę, gali jaustis atstumti, vieniši, nereikalingi.

<...> Jeigu smurtas tęsiasi, vaiko savijauta komplikuojasi ir darosi sudėtingesnė. Jis tikrai gali darytis prislėgtas, liūdnas, gali būti kaip tik labai piktas, pradėti reikštis netinkamas, agresyvus elgesys. <...> Be to, gali būti bendravimo problemų su bendraamžiais, kitais suaugusiais, kartais sunku mokytis, daryti namų darbus, užduotis, kurios priklauso pagal amžių, gali darytis sunku lankyti popamokinę veiklą, vystyti gebėjimus ir panašiai.

<...> Gali būti, kai jau esi suaugęs, nesi įgijęs kokių nors įgūdžių, nes tau buvo sunkiau mokytis, nematė tavęs, nesidomėjo talentais, gebėjimais, ką tu gali padaryti. Tu gali užaugti nežinodamas, ką moki, kas gerai sekasi, ką nori veikti. Smurto situacijoje tave pažemina patys brangiausi ir svarbiausi žmonės, <...> todėl tikrai gali būti sunku užmegzti ryšį. <...> Neatpažįsti, kokie santykiai saugūs, o kokie ne, ir įsitrauki į kitus [smurtaujančius] santykius“, – dėsto I. Daniūnaitė.

Specialistė akcentuoja, jog asmenys, prieš kuriuos smurtauta vaikystėje, neretai išmoksta tokiu būdu su problemomis tvarkytis ir patys. Rizika, kad užaugęs žmogus ir pats muš savo vaikus, gerokai išauga. Vis dėlto, kaip patikina I. Daniūnaitė, žmonių rankose yra pakreipti mąstymą kita linkme, neperimti tokio auklėjimo modelio.

„Jei patyrei smurtą, nebūtinai taip pat elgsiesi su vaiku ar kitais žmonėmis. Tai priklauso nuo įvairių dalykų: kiek kitokio auginimo patirties įgijai, kas dar vyko namuose, kaip tėvai elgėsi, jeigu buvo netinkamai pasielgę su tavimi, priklauso nuo to, kiek buvo kitų palaikiusių žmonių, kiek pats turėjai įvairių resursų ir panašiai.

<...> Ir vaikai, ir suaugę, patiriantys vienokį ar kitokį smurtą, turi lūkestį, kad kaip nors galės gyventi, lyg tos patirties nebuvo. Reikia priimti ir suprasti, kad negalėsi gyventi taip, lyg negalvotum ar nežinotum, kad taip įvyko. <...> Tai sudėtinga, bet įmanoma, kai kam labai skaudžiai, kai kam gal mažiau, pagalvoti apie tai, kaip jaučiausi, kai buvau mažas, kaip aš jaučiuosi dabar, kai tėvai su manimi taip elgėsi, kaip tas veikia mane, <...> ką supratau apie save. Tada, peržiūrint tą patirtį ir kokią reikšmę ji turi mūsų gyvenime, galima sveikti, kad tai netrukdytų auginti vaikų“, – dėsto „Paramos vaikams centro“ specialistė.

LRT RADIJO pašnekovė primena, jog tėvams, norintiems ištrūkti iš smurto ciklo, būdų tą padaryti tikrai yra. I. Daniūnaitė drąsina tokius žmones lankyti individualią psichoterapiją, įsitraukti į įvairius grupinius užsiėmimus, tėvystės mokymus. Be to, Lietuvoje veikia ir Tėvų linija (tel. nr. 8 800 900 12), į kurią tėvai darbo dienomis gali kreiptis esant karštai situacijai, kai sunku susivaldyti, arba tiesiog norėdami pasitarti vienu ar kitu klausimu.

Viso pokalbio klausykitės LRT RADIJO laidos „Sveikata“ įraše.

Parengė Aistė Turčinavičiūtė.