Vaikystėje depresija sirgusi Ema: nors, būna, jaučiasi visiška duobė, dėl gyvenimo pakovoti verta

Vaikų ir paauglių depresija yra sunkus psichikos sutrikimas. Pasauliniai tyrimai rodo, kad ja serga apie 1 proc. ikimokyklinio, apie 2 proc. mokyklinio amžiaus vaikų ir apie 5–8 proc. paauglių. Vis dėlto, kaip teigia psichiatras Linas Slušnys, neretai ši problema yra nurašoma – vaikų dantis tėvai puolasi taisyti greitai, o štai jų sielos reikalai lieka paskutinėje vietoje.

Mama nenorėjo, kad lankytųsi pas psichologą

Laidos „Raida“ herojė Ema atvira – depresija ji sirgo dar vaikystėje. Mergaitė labai savimi nepasitikėjo, manė, kad bendraamžiai nenori su ja bendrauti, kad ji tiesiog nėra jiems įdomi, o pačiai pradėti pokalbį būdavo be galo sunku. Dėl to, kaip sako ji pati, saugodama save ji pasirinko likti nuošalyje. Be to, prie prastos Emos emocinės būsenos prisidėjo ir tai, jog tuo metu išsiskyrė jos tėvai.

„Buvo sudėtinga ir mokykloje, ir šeimoje. Jutau tokią atskirtį, kad manęs niekas nesupranta. Aišku, dauguma paauglių taip jaučiasi. Mokykloje nedaug draugų turėjau, patyriau patyčias, tai prisidėjo prie tokios savijautos. Niekur nenorėjau eiti, niekas nedžiugino, daugiausia laiko norėjau praleisti tiesiog su savimi, kažkur ramiai, tyliai gamtoje“, – pasakoja Ema.

Pašnekovė teigia pagalbos ieškojusi įvairiais būdais – ir iš jos aplinkoje esančių suaugusiųjų, ir iš profesionalų. Į mokyklos psichologą ji nenorėjo kreiptis – bijojo, kad kiti mokiniai sužinos apie jos patiriamus sunkumus ir ją apkalbės. Ema išbandė ir psichikos sveikatos centro paslaugas, tačiau ir ten susidūrė su kliūtimis.

„Tuo metu, nežinau, gal ir dabar, jeigu tu esi nepilnametis ir nueini į psichikos sveikatos centrą, tave vienai konsultacijai priima, bet toliau turi ateiti su tėvais, jie turi tave užregistruoti. Man šito nepavyko gauti iš mamos.

(...) Mano mamai pačiai buvo sudėtinga ir ji truputėlį priešinosi tam, nes gal manė, kad jos vaikai tai negali sirgti depresija, negali čia niekas girdėti ir žinoti, nes jeigu sužinos, vadinasi, gal čia jos kaltė. (...) Šita tema mamai buvo labai sudėtinga ir ji nenorėjo į tai gilintis, nenorėjo, kad aš kur nors eičiau, ir tai man nepadėjo“, – neslepia laidos herojė.

Dabar Ema – jau suaugusi, gali už save priimti sprendimus, todėl nutarė lankyti psichoterapiją. Tik merginai apmaudu, jog to nepadarė anksčiau, jog vaikystėje jai tiesiog nebuvo parodyta, kad galima kreiptis pagalbos. Šiuo metu Ema taip pat vartoja vaistus nuo depresijos ir nerimo ir, kaip sako pati, vis dar eina to taško, kai pajaus, kaip iš tiesų gera yra gyventi, link.

„Aišku, kad depresija nėra mirties nuosprendis. Dažniausiai bangomis ateina ir galima išgyti, galima stengtis sau padėti. Ir net jeigu vienu momentu bus tikrai labai sunku ir jausis visiška duobė, tai yra laikina ir ateis geresnės dienos. Tada galėsi džiaugtis, gyventi gyvenimą, daryti dalykus ir norėti daryti dalykus. Tai neateina lengvai ir paprastai, bet verta iš tikrųjų pakovoti dėl gyvenimo“, – šypsosi pašnekovė.

Mergina ragina panašiai besijaučiančius vaikus ar paauglius nebijoti ieškoti pagalbos – paskambinti į Vaikų liniją, pasikalbėti su psichologu mokykloje ar už jos ribų, užklasinėse veiklose surasti suaugusių žmonių, kurie būtų atviri suteikti pagalbą. Kaip sako Ema, „net jeigu tėvai ar labai artimos aplinkos žmonės nepalaiko ir nemato prasmės, kažkur vis tiek bus galima surasti žmonių, kurie matys prasmę ir reikalą padėti“.

Vaikų depresiją sumaišo su kaprizais

Vaikų ir paauglių psichiatras Linas Slušnys teigia – vaikai lygiai taip pat, kaip ir suaugę, išgyvena depresiją. Tik į tai neretai tiesiog nekreipiama dėmesio, o tam tikros vaiko emocinės išraiškos palaikomos paprastais kaprizais. Dėl to, anot specialisto, tėvai dažnai vaiką pas psichiatrą atveda problemai jau įsišaknijus.

„Problema tampa tada, kai vaikas nebejaučia jokio gyvenimo džiaugsmo, galima sakyti, nė vienoje srityje. Kad ir ką jis darytų, keliasi sunkiai, sunku ką nors daryti, sunku kuo nors užsiimti, bet koks veiksmas tampa kančia. (...) Tai jau nebe šiaip sau liūdesys, (...) tai jau yra nuolatinė būsena. Tada jau galima sakyti, kad mes susiduriame su depresija“, – aiškina L. Slušnys.

Klinikinis psichologas Antanas Mockus sutinka – kartais yra tikrai sunku atskirti, ar vaiko dirglumas, polinkis prieštarauti yra eilinis konfliktas, ar tai jau atspindi vaiko depresinę nuotaiką. Anot jo, į depresiją linkę gali būti tie vaikai, kurie nuolat gyvena įsitempę – galbūt mokykloje jie patiria patyčias, o namuose yra neprižiūrimi, jų tėvai girtauja. Kaip ir Emos atveju, įtakos gali turėti ir tėvų skyrybos, taip pat tėčio arba mamos netektis.

„Jeigu depresija nėra gydoma, jeigu to nepastebi tėvai, vaikai atsiriboja, panyra į savo pasaulį ir jų būsena dar prastėja. Taip pat labai ryškiai matyti, kaip nukenčia jų mokslai, nutrūksta bendravimas su bendraamžiais, jie mąsto apie savižudybę, gali bandyti žudytis“, – sako A. Mockus.

Specialistas priduria, jog neretai tėvai iš tiesų pastebi savo vaikų patiriamus sunkumus ir stengiasi jiems padėti, tačiau nelabai žino, kaip tą padaryti. Pasak psichologo, dažnu atveju tėvai augdami patys nėra sulaukę psichologinės paramos iš savo tėvų – jie meilę parodydavo tik duodami pavalgyti ir apsirengti. Toks bendravimas su vaiku, anot A. Mockaus, neretai eina iš kartos į kartą, o mūsų pareiga yra nutraukti tą grandinę.

Šiai minčiai pritaria ir vaikų ir paauglių psichiatras L. Slušnys. Jo nuomone, tėvai yra linkę didesnį dėmesį kreipti į fizinius, lengviau apčiuopiamus dalykus, o vaikų emocinė savijauta dažniausiai lieka nuošalyje. Pasak L. Slušnio, kuo ilgiau į ją bus nekreipiama dėmesio, tuo daugiau laiko vėliau prireiks situacijai ištaisyti.

„Kai reikia vesti vaiką dantų taisyti, tai visi veda labai greitai. (...) Kai reikia tvarkyti sielą, tai yra paskutinėje vietoje, – sako jis. – Jeigu pažeidimas trunka 5 metus ir mes nieko nedarėme, tiek pat metų reikės tam, kad tą pažeidimą panaikintume, nes smegenys išmoksta su tuo gyventi. Smegenyse turėsime pakeisti tam tikrus ryšius. Jeigu tai truko 10 metų – reikės maždaug 10.“

Anot psichiatro, nesvarbu kada, kažką pradėti daryti yra būtina. Tai skatina tėvus atsakingai žiūrėti į savo vaikų emocinę būseną, suvokti, jog bloga vaiko savijauta yra jų, suaugusiųjų, problema – juk jie yra išmintingesni už vaikus ir privalo jiems sukurti saugumą.

Mokytojams trūksta stipraus užnugario

Laidos „Raida“ pašnekovas mokytojas Audrius Jurgelevičius sako, kad darbo praktikoje jam yra tekę susidurti ne su vienu mokiniu, kurio emocinė būsena jam kėlė nerimą. Vyras prisimena situaciją, kai vienas penktokas jam pasirodė neįprastai piktas. Mokytojas pasiteiravo klasės auklėtojos, kas berniukui yra, ir sužinojo, kad jo šeimoje skyrėsi tėvai, o berniukas pyktį liejo ant visų vyrų, nes šie jam priminė jo tėtį.

Kitas atvejis, įstrigęs A. Jurgelevičiui, – viena mergaitė, kurią apibūdina kaip protingą, bet užsidariusią ir nelabai bendraujančią, po pamokos paklausė mokytojo, ar jie negalėtų apsikabinti. A. Jurgelevičius pasakoja iš pradžių sutrikęs, tačiau mergaitę apsikabino, o ši tik padėkojo ir išėjo. Vyras sako nesupratęs, kas jai nutiko, bet susimąstęs, galbūt ji išgyvena depresiją.

Kaip aiškina vaikų ir paauglių psichiatras L. Slušnys, šiuo metu iš mokytojų, kurie pastebi tam tikrus mokinių psichikos sutrikimus, tikimasi, jog šie ir užsiims terapija. Vis dėlto, anot specialisto, atsakomybės nereikėtų užkrauti vien tik ant jų pečių.

„Vaikas, mokytojas ir visa pagalbos sistema turi būti kaip šveicariškas laikrodis. Ir, pripažįstu, Lietuvoje [tai] neveikia. Visi pradeda sakyti, aha, tai tu pastebėjai, tai dabar su tuo ir dirbk. Tu pastebėjai, tai dabar jau čia tavo reikalas.

(...) Kai mes kalbame apie vaiką, kai mes kalbame apie jo depresiją ir mokytojas tą pastebi, mokytojas irgi turi būti toje grandyje saugus, kad jis gali kreiptis ir pasakyti: žiūrėkite, aš matau, aš jaučiu arba netgi kalbėjau, aš nežinau, kaip su tuo tvarkytis, bet aš matau, kad tam vaikui reikia pagalbos“, – sako L. Slušnys.

Klinikinis psichologas A. Mockus sutinka – mokytojams šiuo metu užkrauta didžiulė atsakomybė.

„Mokytojams ir depresijos prevencija, ir alkoholio prevencija, ir narkotikų prevencija – viskas sukrauta ant jų pečių. Ir tada išeina kartais viskas tik popieriuose. (...) Techniškai, formaliai kaip ir vyksta visokios prevencijos, bet tikrai yra sudėtinga viską įgyvendinti, integruoti. [Yra] toks nuoširdus požiūris, kur tikrai norisi kažką pakeisti, ir yra formalus. Daug yra to formalaus, biurokratinio.

(...) Be abejo, yra tokių mokytojų, kurie ir prieinami, ir mokiniai juos myli, ir su jais kalbasi, vos ne kaip su psichologais. (...) Bet tai yra to mokytojo sąskaita, niekas už tai nemoka. Ta emocinė kaina, kurią sumoka, yra, sakyčiau, jo toks pasirinkimas ir tai nėra sistema“, – dėsto A. Mockus.

Psichiatras L. Slušnys priduria, jog neturėdami stipraus užnugario, mokytojai, net ir pastebėję tam tikrą nerimą keliantį mokinių elgesį, nieko nedarys, net nepaklaus vaiko, kaip jis jaučiasi, nes sulaukęs atviro atsakymo nežinos, kaip elgtis. Tokie mokiniai yra paliekami problemas spręsti patys.

„Visiems suaugusiesiems sakau, kad ne vaiko problema tai yra – tai mūsų, suaugusiųjų, problema. Ir suaugusieji (...) turi suprasti, turi suvokti tos bėdos gylį, padėti vaikui iš to bristi – neignoruoti, ne dar kažkaip sieną statyti, bet būtinai bet kokiomis pastangomis ieškoti pagalbos, ieškoti galimybių padėti vaikui“, – teigia L. Slušnys.

Visą LRT.lt laidos „Raida“ įrašą rasite LRT mediatekoje.

Parengė Aistė Turčinavičiūtė.