Vaikų gydytoja Būtienė: „Kas turi atsitikti, kad valdžia imtų kalbėti ne apie gerovės valstybę, o apie gerovės vaikystę“

„Galiu pasakyti, kad vaikai yra palikti likimo valiai“, – kalbėdama apie akis badančias vaikų sveikatos priežiūros problemas be užuolankų sako gerai žinoma vaikų gydytoja Indrė Plėštytė-Būtienė. Pastebima, kad tiek praėjusi pandemija, tiek pastaruoju metu visuomenę sukrėtusios tragedijos, kai užgeso visai mažų vaikų ar paauglių gyvybės, – tik ledkalnio viršūnė, skaudžiai primenanti apie augančią sveikų ligonių kartą ir keblioje situacijoje vienus paliktus tėvus.

7 minutės vienam pacientui, formalios sveikatos patikros, nepasitikėjimas medikais, jų perdegimas – tai tik dalis problemų, apie kurias kalba Lietuvoje gerai žinoma vaikų gydytoja, pulmonologė ir klinikos „Mama, aš sergu“ įkūrėja I. Plėštytė-Būtienė.

Medikė LRT.lt sutiko papasakoti apie šiuo metu vis plačiau aptariamą vaikų ir paauglių sveikatos būklę, sveikatos priežiūros sistemos problemas, medikų ir šeimos vaidmenį augant mažiesiems.

Vaikų sveikata prastėjo jau ir prieš COVID-19 pandemiją

– Lietuvą neseniai sukrėtė dvi skaudžios žinios apie mirusias mokines: viena jų susmuko pamokos metu Žygaičių gimnazijoje, ir mergaitės atgaivinti nepavyko, antrosios moksleivės gyvybė užgeso Vilkaviškio rajone. Yra pradėtas tyrimas dėl medikų galimai netinkamai atliktų pareigų. Po šių atvejų vėl prabilta apie prastą vaikų, paauglių sveikatą. Kaip ją, remdamasi savo patirtimi, įvertintumėte jūs?

– Manau, kiekvienam atsakymas yra aiškus. (Vaikų) Sveikatos būklė nėra gera. Nuo paties mažiausio vaiko iki paauglio į sveikatą tikrai reikėtų žiūrėti gerokai rimčiau. Viso gyvenimo įgūdžių ir sveikos gyvensenos pamatai dedami vaikystėje. Tikrai gaila, kad reikia tokių tragedijų ir nelaimių, kad pradėtume kalbėti apie tai.

Nežinau, kiek dar turi atsitikti nelaimių, kad žmonės atsisuktų ne į politikų skandalus, o į tuos žmogeliukus, kurie yra patys svarbiausi ir kurių mums reikia sveikų. Serganti visuomenė yra neefektyvi visuomenė.

Nežinau, kas turi atsitikti, kad valdžia imtų kalbėti ne apie gerovės valstybę, o apie gerovės vaikystę.

– Apie prastą vaikų sveikatos būklę plačiai pradėta kalbėti jau pandemijos metu. Akcentuota, kad vaikų ir paauglių psichinei ir fizinei sveikatai skaudžiai kirto nuotolinis mokymas, atskyrimas nuo bendraamžių, smarkiai išsitęsęs laikas prie ekranų. COVID-19 banga jau kurį laiką laikoma atslūgusia. Kaip manote, ar situacija jau ima taisytis, ar ši „žaizda“ gis gerokai ilgiau?

– Tikrai nemanau, kad tik per karantiną vaikų sveikatos būklė pablogėjo. Ir iki to laiko matėme, kad auga, kaip vadinu, sveikų ligonių karta.

Medicina yra tokia sritis, kad mes gydome ligas. Kol ligos nėra, labai nedaug kas kreipia dėmesį į paauglį ar mažesnį vaiką. Tik tada, kai vaikas suserga, einama per krūvą specialistų, eilės ilgiausios, kapstosi, ieško ir tikrai retai randa atsakymą, kaip padėti vaikui, nes dažnai tai yra lėtiniai sutrikimai, sąlygoti gyvenimo būdo.

Neaišku, kas ateityje bus, kai tokia tarša, klimato kaita – daug klaustukų ir vis atsiranda naujų ligų, naujų virusų.

Vaikų sveikatos suprastėjimą lėmė ne tik karantinas. Per karantiną išryškėjo didžiausios, skaudžiausios bėdos, bet tokių užslėptų tiksinčių bombų tikrai yra daug.

Pažiūrėjus į suaugusiuosius, matyti, kad jų sveikata tikrai nėra gera.

Galbūt per karantiną išryškėjo didžiausios, skaudžiausios bėdos, bet tokių užslėptų tiksinčių bombų tikrai yra daug.

– Tai sveikatos priežiūros įpročiai perduodami iš kartos į kartą? Vaikus auginantiesiems nebuvo perduotas tinkamas požiūris ir dabar matome to padarinius augančioje kartoje?

– Apie sveiką gyvenseną, sveiką mitybą kalbėti pradėta sąlygiškai neseniai. Manau, kad apskritai visas pirminės grandies gydytojų darbas turi pasikeisti nuo to, kad žmonės kreipiasi tik tada, kai serga į tai, kad ateitų, kai yra sveiki ir mes pamatytume pirmuosius sutrikimų požymius, išsiaiškintume, į ką reikia atkreipti dėmesį.

Idealiai sveikai negalime gyventi, tai būtų utopija. Bet pamačius žmogų, įvertinus šeimos anamnezę, radus, kur yra silpnoji vieta, lėtinės ligos, galima akcentuoti tam tikrus momentus, vietas, kurios yra silpniausios ir labiausiai į tai kreipti dėmesį.

Dabar dėl medikų trūkumo, sveikatos sistemos sutrikimų, kol patenka pas daktarą, jau būna vėlu, jau būna bėda – liga.

Sveikatos pažymos tapo formalios

– Po neseniai įvykusių skaudžių įvykių pradėta kalbėti apie sistemines bėdas: mokyklų aprūpinimą gaivinimui svarbia technika, formaliai atliekamas arba laiku neatliekamas sveikatos patikras. Ar ir jūs įžvelgiate tas pačias problemas? Ar sutiktumėte, kad vaikų sveikata neretai tikrinama tik dėl varnelės?

– Yra keli veiksniai. Pritariu, kad sveikatos pažyma išduodama gana atmestinai. Dabar tai yra taip supaprastinta, kad ten praktiškai nieko nereikia žymėti. Pakanka parašyti ūgį, svorį ir, jeigu viskas gerai, tai gerai. Nebūtina detaliai pateikti informacijos, koks vaikas yra, kokiomis ligomis sirgęs ir panašiai. Nėra individualizuotos sveikatos priežiūros, visi yra vertinami pagal vieną kurpalių. Taigi toje pažymoje vaiko sveikatos būklė neatsispindi.

Tačiau kartais net ir įrašas pažymoje nelabai ką keičia, pavyzdžiui, vaikų nutukimas. Galima eiti pas gydytojus ir bus diagnozė, bet ar kas nors su tuo ką nors daro? Ne. Juk tada ir tėvams reikia keisti savo gyvenimo būdą. Tas diagnozės parašymas nereiškia, kad vaikas bus gydomas. Pažymoje parašyta diagnozė tikrai nereiškia, kad mokykla ar darželis ką nors darys dėl to vaiko, kad liga neprogresuotų.

Kaip ir su alergijomis. Taip, vaikas yra alergiškas, yra pažyma. Bet neretai alergijos diagnozė tampa pasiteisinimu, kodėl vaikas eina į darželį sergantis – sloguojantis ar kosintis. Bet juk vaikas neturi jausti alergijos simptomų, liga turi būti kontroliuojama.

Arba kita gana dažna problema – ydinga laikysena. Bene kas antro vaiko laikysena yra ydinga, bet jeigu tai parašyta pažymoje, ar kas nors tuo vaiku užsiima? Darželis tikrai nekreipia į tai dėmesio, tėvai sako: „Nuėjome, padarėme kelias mankšteles ir viskas“. Tai nuo kelių mankštų tikrai vaiko laikysena nepasikeis. Ir kas iš to, kad yra diagnozė?

Širdies ydos gali lemti staigią mirtį, bet vėlgi – kaip darželiai ir mokyklos pasiruošia priimti tokį vaiką? Ar turi pakankamai žinių? Aišku, kad ne, nes gydytojas rekomendacijose neparašo, ką daryti, o jei ką ir parašo, jei net tėvai informuojami, vargu, ar mokymo institucijos tikrai žino, ką reikia daryti.

Problema yra įvairiapusė. Daktarai negali skirti laiko tėvams išaiškinti, kad ta diagnozė yra ne tik diagnozė, bet su ja reikia ir dirbti, ypač su lėtinėmis ligomis. Ką jau kalbėti apie visus specialistus, kurie dirba su vaiku?

– Laiku neįvertintos būklės, uždelstos ligos – galbūt šią problemą lemia ir, kaip dažnai girdime, eilės patekti pas medikus? Ne tik suaugusieji laukia ilgose eilėse, bet ir pas vaikų specialistus patekti ne taip paprasta: tėvai nuo ankstaus ryto užgula telefonus ir mėgina gauti laiką vizitui. Jūsų nuomone, kodėl tos eilės susidaro ir ar jas lemia medikų stygius?

– Vieno trumpo atsakymo nėra. Dažnai eilės yra pas gerus specialistus, nes mes visi norime patekti pas geriausią. Jeigu paskambinęs žmogus sužino, kad pas mažiau populiarų gydytoją laisvas vizito laikas yra jau rytoj, pagalvoja: „Tai turbūt blogai dirba“.

Jau daug metų bandoma įvesti vieno langelio principą, kuris reiškia, kad jeigu žmogus užsiregistravo pas specialistą vienoje įstaigoje, tai kitoje įstaigoje užsiregistruoti pas tokį patį specialistą jau negalėtų. Dažnai būna, kad apskambina kelias gydymo įstaigas, užsiregistruoja ir nueina tik į vieną, o į kitas – ne ir taip atrodo, kad yra eilė, nors ir nėra. Jei dar ir nepraneša, kad neatvyks, laisvos vietos niekas neužima.

Apie suaugusiuosius nekomentuosiu, bet kalbant apie vaikus, manau, kad turėtų būti tam tikra, kaip anksčiau buvo vadinama, įskaita, kai tam tikromis lėtinėmis ligomis sergantis vaikas privalėtų specialistui pasirodyti kas pusmetį ar tris mėnesius. Tinkamai lėtinių ligų kontrolei reikia nuolatinio žiūrėjimo, nuolatinio matymo, o tam reikia daugiau specialistų. Ir tai nėra tik gydytojai. Reikia daugiau visuomenės sveikatos, išplėstinės slaugos specialistų.

Kaip vaikų gydytoja, negaliu nepaminėti to, kad šią specialybę norima sumenkinti, panaikinti. Pediatrai jau nebegali dirbti pirminiame lygyje, kur mūsų labiausiai reikia. Juk mūsų žinios, kaip prižiūrėti vaikų sveikatą, yra gerokai gilesnės. Vaiko sveikatą reikia prižiūrėti nuolat. Naiviai teigiama, kad tegu vaikų ligų specializacija būna pvz. kaip kardiologo ar gastroenterologo. Bet juk vienkartinės konsultacijos dėl vaikų sveikatos tikrai nepakanka, kad tėvai žinotų, kaip rūpintis vaiku, kaip prižiūrėti vieną ar kitą jo sveikatos sutrikimą.

Galiu pasakyti, kad vaikai yra palikti likimo valiai. Kad ir kaip skaudu, Lietuvai vaikai nerūpi. Pinigų mokėjimas vaiko priežiūros atostogų metu nėra lygu tam, kad vaikas auga sveikas.

Kad ir kaip skaudu, Lietuvai vaikai nerūpi.

Šeimos gydytojai pacientui turi mažiau nei 10–15 minučių, o priėmimo skyriai – perpildyti nerimaujančių šeimų

– Problemos, kurias minite, yra antrajame sveikatos priežiūros paslaugų lygyje, tačiau tenka girdėti, kad ir vaikui tiesiog sukarščiavus, nėra paprasta patekti pas šeimos gydytojus, tada kai kurie, kas gali sau leisti, kreipiasi į privačias klinikas. Kitiems belieka nerimauti. Ar pastebite tą?

– Tokių atvejų yra, tačiau į kliniką „Mama, aš sergu“ dažniau kreipiasi dėl to, kad šeimos gydytojai neturi tiek laiko ir žinių, kiek mes, pediatrai, gydantys vaikų ligas. Aš gydau tik vaikus, tad mano praktika šiuo atžvilgiu gilesnė, neskaitant dar ir 5 metų vien tik vaikų ligų studijų rezidentūroje.

Tačiau dėl karščiavimo ir nuomonės, kad vaikui sukarščiavus iškart reikia gydytojo…

Mes matome ir perpildytus priėmimo skyrius, kurie dažniau dirba šeimos gydytojų darbą, nei teikia skubiąją pagalbą sergančiam vaikui. Per dažnai, vaikui tik kiek susirgus, tėvai lekia į priėmimo skyrių. Bet juk tam yra priežastis. Ir dažniau ne vaiko bloga būklė lemia, kad tėvai vyksta į ligoninę, o tiesiog žinių stoka, nėra kalbama su tėvais ir neišmokoma atpažinti, kokia yra vaiko būklė, kada važiuoti pas gydytoją. T. y. dažniausiai važiuojama ne dėl vaiko būklės, o dėl tėvų baimės. Arba, galų gale, tam, kad gydytojas išrašytų nedarbingumą.

Aš manau, kad gydytojai turėtų sutarti su tėvais, ką daryti, kai vaikas karščiuoja, kaip tinkamai įvertinti jo sveikatos būklę ir, jai nesant blogai, pirmą ligos parą nebūtina lėkti į priėmimą. Ypač jeigu vaikas pakankamai gerai jaučiasi. Neįmanoma gydytojams visada būti čia ir dabar šalia šeimos, priimti kas kartą, kai mama bijo.

Yra ir finansinis momentas. Kaip mano privačioje klinikoje arba kitose šalyse, pvz. JAV, kur visi žino, kad vizitas pas gydytoją kainuoja, tikrai gerai įvertina, ar vaiką tikrai reikia vežti pas gydytoją, ar tai tik tėvų baimė.

Juk visiems mums daug metų aiškino, kad medicina Lietuvoje yra nemokama ir gydytojus galima išnaudoti tiek, kiek norime, nes mokame mokesčius. Tai iškreipia požiūrį į tai, kas yra gydytojas. Tai nėra močiutė ar kaimynė, kuriai galima bet kada paskambinti patarimo.

Tai yra sisteminė problema: tėvai yra palikti vieni, paskaitę internete išsigąsta, kad kažkas su vaiku negerai ir lekia pas gydytoją. Bet gydytojai turi gydyti ligas, o ne raminti tėvus, nes jie paskaitė ir išsigando.

– Esate minėjusi, kad jūsų įkurtai klinikai „Mama, aš sergu“ neapsimokėtų tapti klinika, kurioje vaikai galėtų būti prirašyti ir lankytis kaip pas savo šeimos gydytoją. Kodėl?

– Mums svarbiausia kokybė, o ne kiekybė. Norime, kad čia dirbantys gydytojai turėtų tiek laiko konsultacijai, kiek mano, kad reikia. Kad nebūtų nuolat skubinami, kad darbą atliktų kokybiškai. Formuodami apylinkes taip, kaip reikalaujama, prarastume šį privalumą.

Pavyzdžiui, jeigu gydytojas nori naujagimio apžiūrai skirti 45 min., išaiškinti tėvams visas smulkmenas: kaip prižiūrėti, auginti, maitinti ir panašiai, jis mokėjimą gaus tik už vieną vaiką, nors, norėdamas išsilaikyti, per tiek laiko jis turėtų pakonsultuoti 6 ar 7.

Norint teikti kvalifikuotą pagalbą nepakanka dirbti konvejeriu tam, kad išgyventum. Todėl mes rinkomės mokamą, bet kokybišką, o ne kiekybišką aptarnavimą. Mes žinome, kad pas mus konsultacijų laikas yra kas pusvalandį ir daugiau pacientų priimti negalime, nes esmė yra kokybė.

Tikrai būna, kad tėvai sako: „Labai greitai, atmestinai pažiūrėjo, išrašė antibiotikų“. Ar gydytojas kaltas? Iš dalies. Bet ar jis turėjo laiko, kai dar laukia eilė žmonių?

Daktarai yra ir perdegę dėl tokių darbo krūvių. Dėl to jie ir yra pikti. Iš 10 tyrimų apie perdegimą 9 daromi su medikais, nes tai yra labiausiai perdegusi, pervargusi darbuotojų grupė.

Grįžtant prie profilaktinių vaikų apžiūrų tampa aišku, kodėl nepažiūrima, nepaieškoma. Tiesiog nėra tam laiko.

Gydytojas nori oraus atlyginimo. Tam jis turi dirbti per kelis darbus ir priimti labai daug pacientų, nes dabar svarbu yra kiekybė: kuo daugiau pacientų priimi, tuo didesnis atlyginimas.

Apylinkės yra suformuotos iš maždaug 1 tūkst. žmonių. Prisiminti tiek yra tiesiog neįmanoma. Jeigu jos būtų perpus sumažintos, bet nemažinamas finansavimas, tada ir darbas būtų kokybiškesnis. Tačiau, panašu, kiekybė laimi prieš kokybę.

Tėvus slegia dideli jiems keliami lūkesčiai, o dorotis su jais tenka savarankiškai

– Neseniai Lietuvą sukrėtė įvykiai, kai mamos pakėlė ranką prieš save ir savo vaikus. Tada imta kalbėti apie tai, kad Lietuvoje trūksta pagalbos neseniai pagimdžiusioms moterims arba ji yra nekokybiška. Jūs savo darbe pagrindinį dėmesį skiriate, aišku, mažajam pacientui, tačiau taip pat matote ir jam artimiausius žmones. Kaip įvertintumėte neseniai vaikų susilaukusių moterų ar net visos šeimos būklę?

– Tikrai matome. Tikrai matome ir depresijos ženklų. Matome mamas su ašaromis.

Reikėtų kalbėti ne tik apie ligą – pogimdyminę depresiją, bet ir apie lūkesčius. Socialiniuose tinkluose vis matome vien tik tai, kokia graži yra motinystė, nuotraukos, fotosesijos ir panašiai, o staiga gimsta vaikelis, kuris nemiega naktį, kuriam skauda ir negerai, bet niekas negali suteikti pagalbos, paaiškinti. Seneliai negali atvykti padėti auginti, nes dar dirba. Ta mama yra palikta viena ir jai tikrai yra labai sunku. Tėčiai gali padėti, bet jie irgi neturi tiek žinių.

Ypač auginant pirmą vaiką ne vieną mamą apima panika. Vaikas klykia, mama nerami ir kuo mama neramesnė, tuo daugiau išsiskiria hormonų, o juos per pieną gauna vaikas ir tampa dar neramesnis. Tad raminame tiek, kiek galime, mokome, pasakojame. Bet dažnai, kai mama padaro bent kokią mažą klaidelę, aplinkiniai būna negailestingi ir prasideda: „Ką čia pridarei, nemoki auginti“.

Dažnai mamos bijo, kad gydytojas ant jų šauks. Vietoje to, kad galėtų ateiti pasitarti, pasimokyti, jos bijo būti pavadintos blogomis mamomis, nors ir taip jau tokiomis jaučiasi, nes nesupranta, kas vyksta.

Depresijų yra daug ir labai džiaugiuosi, kad yra pradėta apie tai kalbėti. Reikia nenuleisti rankų ir dar daugiau apie tai kalbėti.

– Jūs ir socialiniuose tinkluose daug bendraujate su tėvais, jie gali jums užduoti klausimus ir sulaukti atsakymo. Ar daug sulaukiate užklausų ir kas dažniausiai neramina?

– Tų klausimų per visus socialinius tinklus gaunu tikrai daug ir atrodo, kad jie kartojasi, bet vis tiek atsakau. Kartais manęs klausia, kodėl kartojuosi, tai atsakau, kad kartais gydytojas per dieną tas pačias tris diagnozes nustato ir kiekvienai šeimai pasakoja.

Iš klausimų suprantu, kad ne gydymas yra bėda, bet nepasitikėjimas. Gydytojas liepia kažką daryti su tėvais nepasitaręs, neradęs kompromiso. Žmonės sako: „Mums skyrė šitą vaistą, kodėl turiu duoti būtent šį vaistą?“. Tai akivaizdu, kad nebuvo laiko viskam paaiškinti, pasakyti, kodėl skiria, koks tikslas. Daug klausiama apie tai, ar gydytojas pasakė teisingai, paskyrė tinkamą gydymą.

Kieno kaltė? Mamos, kad nepasitiki, ar gydytojo, kad neskyrė laiko tinkamai paaiškinti? Ir kvalifikacija… Labai norėčiau, kad visi gydytojai būtų geriausi pasaulyje. Klystame ir mes, visi esame žmonės. Tačiau glumina antibiotikų, kitų vaistų gėrimas be reikalo ar patarimas: „Pagerkite kokių nors vitaminų, gal padės“. Gydytojai to daryti neturi.

– Jūs dažnai pastebite, kad vaikai suserga dėl to, kad jiems tiesiog prireikia laiko pailsėti. Tėvai pasiduoda greitam gyvenimo tempui ir to net nepajaučia?

– Aš dažnai akcentuoju, kad būti tėvais yra pagrindinės pareigos visam gyvenimui 24 valandas per parą ir negali būti nieko svarbesnio negu vaikai.

Bet dažnai girdime: „Manęs darbdavys neišleidžia“, „Aš negaliu neleisti vaiko į darželį, nes reikia grįžti į darbą“, „Man reikia uždirbti pinigus“. Mano nuomone, turėtų būti akcentuojama, kad jeigu nusprendei turėti vaiką, reiškia, kad nusprendei pradėti dirbti ir iš šio darbo niekas negali atleisti. Tai yra visam gyvenimui. Reikia nepamiršti atsakomybės auginant vaiką ir visada pirmoje vietoje galvoti apie vaiką, o ne apie pinigus.

Mamos sako, kad turi vaikų ir jų nepriima į darbą, yra tokia diskriminacija. Labai norisi pasakyti, kad visuomenėje kaip tik mama turi būti iškelta ant pjedestalo ir į ją turi būti žiūrima pagarbiai. Reikia keisti požiūrį – juk tėvai augina vaikus, kurie yra geriausia investicija į ateitį ir juk būtent jie mus išlaikys, mokės mokesčius.