Ukrainos žurnalistas: kaip benorėtume Rusijos žlugimo, labai greitai tai neatsitiks

Daugumos Ukrainos žmonių noras šiuo metu – taika, kurią jie supranta kaip Ukrainos pergalę, LRT RADIJUI Naujųjų metų išvakarėse sakė Ukrainos žurnalistas Jurijus Larinas. Vis dėlto, kad ir kaip būtų trokštama, kad Rusija žlugtų, tai, ko gero, greitai neatsitiks, tvirtino žurnalistas.

– Jurijau, kokias viltis ukrainiečiai sieja su Naujaisiais metais. Svarstoma kada karas baigsis ir ko reikėtų, kad karas baigtųsi?

– Bet kokiu atveju norisi būti optimistu ir tikėti, kad 2023 m. karas visgi baigsis mūsų pergale, bet aš – pragmatikas, ir net daugiau – skeptikas. Ir manau, kad karas tęsis dar gana ilgai. Kaip mes benorėtume, kad Rusija žlugtų, labai greitai tai, ko gero, neatsitiks. Mūsų pergalei reikia kaip įmanoma daugiau ginklų. Ukrainiečiai pasirengę kovoti už savo laisvę.

– Išvaduotą Charkivą nuolat apšaudo rusų pajėgos. Kaip žmonės susigyvena su baime, kaip prie to prisitaiko?

– Buvo smūgiuota ir į Charkivą, ir į sritį. Po tokių smūgių pas mus gana dažnai išjungia šviesą, bet žmonės jau kažkiek prisitaikė, nes kartu su šviesa dingsta ir vanduo, ir šildymas... Visi, arba aš bent įsitikinęs, kad dauguma, Charkivo gyventojų turi vandens atsargų keletui dienų – ir geriamo, ir techninio.

Bandome rengtis šilčiau, be šviesos, aišku, iš karto atsiranda ryšio, interneto problemų. Dabar tai praktiškai viena sudėtingiausių problemų – kai neturi ryšio.

Bet jei kalbėsime apie prekybą, verslą, tai verslas gana greitai sureagavo. Beveik visi prekybos tinklai, bankai, ne beveik visi, bet pakankamas jų skaičius, kad galėtų aptarnauti Charkivo gyventojus, nupirko generatorius – pakankamai galingus, ir net nesant elektros mes galime nusipirkti kažką parduotuvėje, mus gali aptarnauti banke.

Taip pat pas mus sudaryti planinio elektros atjungimo grafikai, kad taupytume elektros energiją, kurios visai šaliai trūksta.

Apšaudymų metu pas mus avariniu būdu išjungiama elektra, bet tam įtakos daryti niekas negali, nes Rusija tikslingai, pabrėžiu – tikslingai, smūgiuoja raketomis į energetikos objektus: tai stotys, šilumos tiekimo stotys, elektros gamybos stotys.

– Prieš karą Charkive gyveno beveik 1,5 mln. žmonių. Jurijau, šiandien daugiau jų išvyksta iš miesto į saugesnes vietoves, ar atvirkščiai išvažiavusieji dažniau grįžta atgalios?

– Dabar, kai mieste įjungė šildymo sistemą (nors ji ir veikia priklausomai nuo Rusijos apšaudymų, bet ji visgi veikia), gana daug žmonių į Charkivą grįžo ir iš užsienio, ir iš kitų Ukrainos sričių. Miesto ir srities valdžios duomenimis, šiuo metu mieste gyvena 1,1 mln. gyventojų.

Šiuo metu greičiausiai kažkokio ženklaus gyventojų pagausėjimo arba sumažėjimo kol kas nėra. Prognozuojama, kad kitas pagausėjimas, kita sugrįžtančiųjų namo Charkivo gyventojų banga bus jau pavasarį, kai oras bus šiltesnis, kai nebus būtinybės naudotis šildymo sistema.

– Jums tenka daug kalbėtis su žmonėmis. Koks jų pagrindinis troškimas be to, kad baigtųsi karas?

– Tai tikrai pagrindinis noras – taika. Noriu pažymėti, kad dauguma tų žmonių, su kuriais bent jau aš bendrauju, taiką supranta ne kaip taiką bet kokia kaina, o taiką kaip Ukrainos pergalę. Tai irgi svarbu. Be to, labai daug Charkivo gyventojų nori, kad grįžtų jų artimieji. Tai antra norų dalis.

– Jurijau, o kaip jūs matote situaciją fronte?

– Aš neatskleisiu paslapties, kad sunkiausi mūšiai dabar vyksta Donecko srityje, tai Bachmuto ir Soledaro rajonas. Be to, dabar pakankamai nuožmūs mūšiai vyksta Charkivo ir Luhansko sričių sandūroje, Kreminos miesto rajone. Tai greta Luhansko srities pramonės įmonių – Lisičansko, Severodonecko ir Rubežnoje. Patys didžiausi mūšiai – Kremina, Bachmutas ir Avdejevka. Bachmutas ir Soledaras – tai maždaug tas pats.

– Ukrainos pajėgoms deokupavus Kreminos miestą ir rajoną, atsivertų kelias į Severodonecką ir Lysyčanską. Didelius pramonės centrus Luhansko srityje. Ir tai būtų trečiasis rusų ginkluotojų pajėgų pralaimėjimas po chaotiško bėgimo iš Charkivo srities ir pasitraukimo iš dešiniojo kranto Chersono srityje. Jurijau, jūsų matymu, ką reikštų šis galingas lūžis fronte?

– Po didesnės Charkivo srities dalies deokupacijos mūsų daliniai, gynybos pajėgos faktiškai nuo spalio mėnesio bandė pasistūmėti iki Kreminos miesto, ir per tris mūšių mėnesius prasiveržė pro okupantų gynybos linijas Kremina-Rubežnoje linijoje.

Kiek galime spręsti, taip pat ir pagal viešai publikuojamus pranešimus Rusijoje, pastarąją savaitę Ukrainos ginkluotosios pajėgos priartėjo per 2–2,5 km ir prasiveržė pro pirmas Rusijos gynybos linijas link tikrai strategiškai svarbaus miesto.

Jo išlaisvinimo atveju mūsų ginkluotosioms pajėgoms atsiveria galimybė arba judėti toliau į rytus, nes ten daugiau nėra gynybos linijų (ten faktiškai – stepė ir maži kaimeliai net iki Sčastje miesto, o tai šalia Luhansko), arba judėti pietų kryptimi, o tai – į Donecko sritį. Ten, kur sunkiausi mūšiai, kur daugiausia sutelkta Rusijos armijos. Tai Bachmuto, Soledaro rajonai, ir piečiau – į Avdejevką, Marinką.

– Rusijos istorikas ir politikas Dmitrijus Černyševskis savo „YouTube“ kanale svarsto, jog yra įmanoma greita ir galutinė karinė Ukrainos pergalė. Jo teigimu, Ukrainos pajėgos per du–tris mėnesius gali išlaisvinti visas savo teritorijas. Tačiau tam Vakarai turi priimti esminį sprendimą dėl kovinių lėktuvų, ilgo nuotolio raketų ir tankų tiekimo Kyjivui. Jūs kaip žurnalistas, ką apie tai manote?

– Būtent apie šias priemones, apie šią ginkluotę ir kalbama nuo pat karo pradžios. Iš tikrųjų Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms reikia raketų, kurių skrydžio nuotolis iki 300 km, kad galėtume visiškai apsaugoti įėjimą į Krymą. Ir, aišku, reikia haubicų ir toliašaudžių pabūklų. Tai visiems žinoma. Nuo tokio sprendimo priklauso, kiek tęsis karas, kiek bus nuostolių ir praradimų.

– Rusijos opozicijos žurnalistas Vladimiras Jakovlevas kalbėdamas apie šio karo priežastis sako, kad viena iš jų – pergalė Antrajame pasauliniame kare ir pergalingos ideologijos išsaugojimas. Kokia jūsų nuomonė būtų dėl to, nes Kremlius negeba iki šiol ištransliuoti, kodėl jie įsiveržė į Ukrainą.

– Galbūt Europoje neaišku, dėl ko kilo šis karas. Man visiškai aiški šio konflikto prigimtis. Rusijos gyventojams absoliučiai kiekviena tauta Sovietų Sąjungoje turėjo kažkokį savo pavadinimą, ir būtinai menkinantį, įžeidžiantį. Mes tai vadiname rašizmu arba šovinizmu. Ir tai taip būdinga Rusijos valstybei...

Esu tvirtai įsitikinęs, kad tas šiuolaikinis pavadinimas – rašizmas, o tradiciškai – šovinizmas Rusijos gyventojams buvo būdingas ir iki Antro pasaulinio karo, ir vėliau. Jiems svarbi didybė ir tai tiesiog pasiekiama menkinant kitus. Tai greičiau – bandymas atkurti Sovietų Sąjungą, ir net be Sovietų Sąjungos atkūrimo, kas mano nuomone neįmanoma, Rusijos gyventojai siekia maksimaliai pažeminti visus kaimynus. Aš sau kito paaiškinimo neturiu.