Ukrainos paramedikė gydė ir rusų karius: kad nusikalstamų įsakymų galima nevykdyti, jie nebuvo girdėję

„Man tai kaip žaizda, kuri pradeda gyti, pasidengia šašu, o tada jis nuplėšiamas. Kiekvieną kartą apie tai pasakoju ir viską prisimenu“, – sako visame pasaulyje žinoma paramedikė Julija Pajevska-Taira, padėjusi kenčiantiems Mariupolyje, pati paimta į nelaisvę ir išlaisvinta po 3 mėnesių. 

Išskirtiniame interviu LRT RADIJUI moteris pasakoja – rusai net nesusimąsto, jog gali atsisakyti vykdyti nusikalstamus įsakymus. Moteris nerimauja ir dėl ukrainiečių, kurie, nepaisant rusų agresijos prieš Ukrainą, vis tiek laukia jų ateinančių.

J. Pajevskos-Tairos kelias su Ukrainos kariuomene prasidėjo dar nuo Maidano. Iš pradžių ji kariuomenėje dirbo paramedike Donbase – važiuodavo į iškvietimus ir pargabendavo sužeistuosius iš ten, kur įprastos greitosios nevykdavo dėl apšaudymų grėsmės. Vėliau ji subūrė savo brigadą, kurią pavadino „Tairos angelais“. Tokią pagalbą moteris Donbase teikė 8-erius metus.

Kai vasario 24 d. prasidėjo Rusijos invazija, J. Pajevska buvo Mariupolyje, kur kelias savaites per pagrindinį miesto apšaudymą dirbo paramedike. Savo komandos pastangas gelbėti sužeistuosius, įskaitant rusų ir ukrainiečių karius, ji užfiksavo prie kūno pritvirtinusi kamerą.

Kovo 16 d. moteris buvo paimta į nelaisvę, joje buvo 3 mėnesius. Prieš patekdama į nelaisvę, ji dar spėjo 256 gigabaitus vaizdo medžiagos perduoti AP komandai – paskutiniams Mariupolyje buvusiems tarptautiniams žurnalistams. Taip visas pasaulis sužinojo, kas ten vyko iš tikrųjų.

„Neturėjau abejonių, kad viską darau teisingai. Kas gali būti kiečiau, nei ginti savo šalį ir gelbėti žmones? Manau, kad tai – aukščiausias pašaukimas, aukščiausia, ką gali daryti gyva būtybė. (...) Aš esu laimingas žmogus, nepaisant visko, kas man nutiko. Ši patirtis, be abejo, itin sudėtinga, siaubingai traumuojanti, bet nenorėčiau jos atsisakyti.

(...) Mes esame didžios istorijos liudytojai. (...) Ir dėl šios didelės tragedijos mes visi susivienijame. Labai jums ačiū už pagalbą, [už] tai, ką jūs darote, ką Europos Sąjunga, Amerika, Britanija daro dėl Ukrainos piliečių, paprastų žmonių, moterų, vaikų, kurie bėga nuo karo, gelbėjasi. Ačiū už palaikymą, nes priešingu atveju mes paskęstume šiame sraute.

Ir prašome jūsų dar šiek tiek pakentėti, nes žiema bus sunki. Juk jie tikrai nenurims su tais apšaudymais. Pakentėkite mus dar truputį, gerai? O paskui mes su kaupu viską jums grąžinsime, pažadu“, – LRT RADIJUI sako J. Pajevska.

– Taira, kaip Jūs šiandien laikotės? Kaip prisimenate šiuos karo mėnesius ir viską, kas atsitiko? Kaip šiandien Jūs tai suvokiate ir su tuo gyvenate?

– Aš labai daug apie tai pasakoju. Man tai, įsivaizduokite, kaip žaizda, kuri pradeda gyti, pasidengia šašu, o tada jis nuplėšiamas ir neleidžiama gyti. Kiekvieną kartą apie tai pasakoju ir viską prisimenu. Žinoma, tai papildoma trauma, bet suprantu, kaip svarbu pranešti pasauliui apie šį pavojų, nes jis gresia ne tik Ukrainai. Aš labai jaudinuosi, kad pasaulis suvoktų problemą ir visos šalys išvengtų šios negandos. Kol kas tai tik Ukrainos problema, tiesioginis ginkluotas konfliktas, bet jis gali pasiekti ir jus.

– Ką Jūs pasakojate žmonėms apie tai, kas vyko nelaisvėje? Ar Jūs jau galite apie tai kalbėti?

– Galiu tik tai, ką esu pasakojusi anksčiau, nes kita yra tyrimo paslaptis. Tyrimas tebevyksta. Apie kankinimus, apie vertimą pripažinti kaltę dėl to, ko nepadariau, o jie reikalavo, kad prisipažinčiau padariusi. Jiems nereikia įrodymų, užtenka kankinimais išmušto pripažinimo, kad galėtų teisti žmogų. Jie neturi nieko bendro su žmogaus teisėmis, jiems žmogiškosios vertybės neturi jokios reikšmės.

– Kas tai per informacija, ko jie Jūsų klausė? Apskritai, ko jie iš jūsų, ukrainiečių, nori?

– Turbūt jie nori, kad mes visi tiesiog numirtume. Kad gautų teritoriją, kad prakištų savo nuomonę. Tas pats vyksta daugelyje šalių, kurias pasiekia rusiška propaganda. Tai tiesiog istorijos klastojimas, bet juk žinote, kad istoriją rašo nugalėtojai, o jie jau bando ją rašyti dar nenugalėję. Apie tai, kad Ukrainos, kaip valstybės, nėra. Tarptautiniai įstatymai jiems taip pat negalioja ir tai, kad visas pasaulis Ukrainą pripažįsta nepriklausoma valstybe, Rusijai neturi reikšmės. Jie sau taip nusprendė ir viskas.

– Ką, pavyzdžiui, norėjo išgirsti žmonės, kurie kalbėdavosi su jumis, belaisviais?

– Įsivaizduojate, koks jų darbas? Aš kartais ten galvodavau, ar apskritai jie žmonės. Klausimas. Jie bepročiai. Propaganda tiesiog sunaikino jų gebėjimą kritiškai mąstyti, analizuoti faktus, jie tiesiog nebeįsisavina informacijos. O kad sąžinė negraužtų, jie nužmogina kitas tautas.

Jie vadina mus naciais, fašistais, jau pasirodė naujų naratyvų, kad mes dabar satanistai. Ir jūs taip pat – visa Europa, visas pasaulis yra satanistai. Mes net nežinojome, o, pasirodo, esame ir tam nereikia jokių įrodymų, užtenka etiketę prikabinti ir viskas. O visa tai daroma, kad sunaikintų mūsų žmogiškumą, kad pateisintų savo žiaurumą. Jie tiesiog sunaikina mūsų žmogiškąjį pavidalą. Fašistai jiems ne žmonės, todėl fašistus galima kankinti ir žudyti. O kad mes ne fašistai, jiems įrodinėti nereikia, jie tai supranta pagal nutylėjimą, nes taip pasakė V. Putinas.

– Į nelaisvę Jūs patekote dirbdama paramedike Mariupolyje. Kokį Mariupolį Jūs matėte paskutinėmis savo darbo dienomis?

– Mačiau degantį miestą, sugriautus kvartalus, sudaužytus degančius gyvenamuosius namus. Mačiau mirštančius žmones, jūrą lavonų gatvėse. Visa tai labai sunku. Mačiau mirštančius. Tas sužeistųjų srautas ligoninėje buvo nuolatinis, juos veždavo ir veždavo. Ligoninė perpildyta, netiekiami medikamentai, baigėsi skausmą malšinantys vaistai, kai kurias operacijas darydavo minimaliai numalšinę skausmą. O „Azovstalyje“, jau be manęs, apskritai darydavo operacijas be narkozės – amputacijas ir rimtas chirurgines intervencijas. Humanitarinį krovinį jie laikė Berdianske ir į Mariupolį neįleido. Ten buvo medikamentų, maisto, vaikiško maistelio ir kitų reikalingų dalykų. Visas konvojus ilgiau nei mėnesį stovėjo Berdianske, jo į Mariupolį taip ir neįleido.

– Jums pasitaikydavo gydyti ir sužeistus rusų kareivius. Ką jie sakydavo, ko jie ten atvažiavo ir ką Ukrainoje daro?

– Ta pati daina, aš ir dabar ją girdžiu jų dalijamuose interviu: „mes vykdėme įsakymą“ ir viskas, visos jų kalbos – „man buvo duotas įsakymas, aš jį vykdžiau“.

– Jiems klausimų nekildavo?

– Kad nusikalstamų įsakymų galima nevykdyti, jie, matyt, nebuvo girdėję.

– O kaip žmonės Mariupolyje suvokia tai, kas vyksta? Nes buvo ten žmonių, pati mačiau jų interviu, kurie laukė, kad rusai ateis ir padarys tvarką. Kodėl matydami, ką rusai daro su jų miestu, gyventojais, šalimi, žmonės vis tiek jais tiki ir jų laukia?

– Turbūt yra nepagydomų atvejų, medicinos praktikoje taip būna. Į tą pačią ligoninę, kur giminaičiai veždavo sužeistuosius, tėvas atvežė dukrą. Verkia savo artimo žmogaus ir sako: „Po velnių, tai tikrai mūsų broliai, aš gi jais tikėjau, už ką visa tai?“ Ir kai vėl prasidėdavo aviacijos smūgiai, jis pasilenkdavo ir sakydavo: „Velnias, grabe mačiau tokius brolius.“ Tai buvo žmogus, kuris laukė V. Putino, laukė rusų ir visa tai gavo. Aišku, yra visai nepagydomų atvejų, bet dažniausiai keli aviacijos smūgiai tai pagydo.

– Kaip Jūs vertinate pasaulio reakciją į tai, kas vyksta Ukrainoje? Ar jos užtenka? O gal reikėtų didesnės?

– Labai greitai baigiasi ginklai. Rusų labai daug, todėl reikia daugiau ginklų, reikia priešraketinės gynybos. Sistemos, kurias gavome, ir pastarieji Kyjivo apšaudymai, tebūnie jie paskutiniai, kai iš visų paleistų raketų taikinius pasiekė nedidelė dalis, rodo, kokia tai efektyvi gynyba. Be proto esame už tai dėkingi, nes naikinama civilinė infrastruktūra, kad tiesiog sušaltų žmonės: moterys, vaikai, senukai... Gerai, kariuomenė – tą galima suprasti, bet kai kalbama apie tautos genocidą, nes tai iš tiesų genocidas, ar galima kalbėti apie Rusijos valdžios adekvatumą? Manau, kad ne, nes su jais taip niekas niekada nesielgė. Ukrainos kariuomenė tikrai specialiai nesitaiko į civilinę infrastruktūrą. Gali kur nors netyčia atskristi raketa, bet tai tikrai nebūna specialiai.

(...) Jie meluoja, jie nuolat meluoja. Kad pateisintų savo nusikaltimus, jie pasirengę meluoti bet ką ir tas melas pirmiausia skirtas pačios Rusijos gyventojams, kad juos įtikintų, jog viskas vyksta teisingai. Bet taip neteisinga, tai melas – taip nebūna, kad viena tauta yra pati geriausia, o visi kiti – niekšai.

– Šis Rusijos naratyvas plačiai plinta Vakarų Europoje, Vakarų pasaulyje. Kodėl žmonės Vakaruose nesupranta, kad Rusija negalima pasitikėti?

– Pamenate, kai nukrito lėktuvas, skraidinantis Lenkijos vadovybę? Pas mane tuo metu kaip tik viešėjo pažįstamas prancūzas. Pasirodo ši žinia, o jis sako: „Dieve, koks košmaras, visa Lenkijos vadovybė žuvo, Rusijos teritorijoje lėktuvas nukrito.“ Sakau: „Aš garantuoju, kad tai rusai jį numušė.“ Mūsų protas nesuvokia šitos nesąmonės, nes tai akivaizdi nesąmonė, ir bando tai neigti. Tai toks siaubingas melas, kad juo tiesiog neįmanoma patikėti. Bet galime prisiminti Trečiąjį reichą ir esminį jo postulatą: kuo baisesnis melas, tuo lengviau juo patikės tie, kuriems jis skirtas. Šis melas skirtas vidiniam vartojimui, patiems rusams.

Viso pokalbio su Ukrainos paramedike klausykitės LRT RADIJO laidos „10–12“ įraše.

Parengė Aistė Turčinavičiūtė.