Ukrainos ekspertas: artėjant NATO viršūnių susitikimui, sąjungininkams reikia kontrpuolimo rezultatų

Gegužės 2 d. Baltieji rūmai pareiškė, kad per pastaruosius penkis mėnesius Rusija mūšiuose prie Bachmuto žuvo 20 tūkst. karių, iš kurių pusė buvo privačios karinės bendrovės „Wagner“ samdiniai. Be to, JAV nacionalinio saugumo tarybos strateginės komunikacijos koordinatorius Johnas Kirby, remdamasis JAV žvalgybos duomenimis, spaudai sakė, kad Bachmute ir kitose vietovėse buvo sužeista 80 tūkst. Rusijos karių. 

Tekstą galite skaityti ir rusų kalba.

Rusijos gynybos ministerija neatskleidžia karo su Ukraina aukų skaičiaus ir niekaip nepakomentavo Baltųjų rūmų pareiškimo. Tačiau bendrovės „Wagner“ vadovas Jevgenijus Prigožinas kiek anksčiau pripažino, kad nuostoliai jo samdinių gretose yra „dideli“.

Savo ruožtu J. Kirby neatskleidė informacijos apie Ukrainos nuostolius, aiškindamas, kad nenori pakenkti kontrpuolimui besirengiančiai sąjungininkei. Be kita ko, Baltųjų rūmų atstovas sakė, kad Ukraina gavo beveik 100 proc. visų Kyjivo prašytų ginklų. Anksčiau tą patį sakė ir NATO vadovas Jensas Stoltenbergas.

Tačiau ekspertai pabrėžia, kad ginkluotės niekada nebūna pakankamai.

„Dėl banalaus ginkluotųjų pajėgų dydžio įrangos visada trūksta. Tačiau, jei atskirai vertinsime kontrpuolimus, visada norėsis daugiau, kad užnugaris būtų kuo patikimesnis“, – sako analitinio centro „Doktrina“ saugumo politikos vadovas Glebas Parfionovas.

Interviu LRT.lt ekspertas pasidalijo savo nuomone apie artėjantį Ukrainos ginkluotųjų pajėgų puolimą, Vakarų lūkesčius ir padėtį fronte.

– Baltieji rūmai teigia, kad prie Bachmuto žuvo 20 tūkst. ir buvo sužeista 80 tūkst. rusų karių. Jūsų nuomone, ar šie skaičiai atspindi tikrovę?

– Baltųjų rūmų pateiktas Rusijos kariuomenės nuostolių prie Bachmuto vertinimas iš esmės yra adekvatus, kadangi visos rudens-žiemos kampanijos metu galėjome stebėti bendrovės „Wagner“ taktiką, rusų kariuomenės taktiką, kuri lėmė, kad kai kuriose fronto atkarpose nuostolių santykis buvo vienas prie penkių, ar net vienas prie dešimties. Tai rodo, kad nei J. Prigožinas, nei rusų kariuomenė neskaičiavo nuostolių. Kad iš principo jiems nebuvo gaila tų kalinių, kuriuos siuntė į frontą, kuriuos surinko iš kalėjimų, nes niekas jų deramai neparuošė. Būtent tai ir lėmė tokius nuostolius.

Šie skaičiai iš esmės atitinka situaciją Rusijos kalėjimuose stebinčių ir su kaliniais dirbančių žmogaus teisių organizacijų pateiktus duomenis. Todėl, kalbant apie „Wagner“ nuostolius prie Bachmuto, vertinimas yra tinkamas.

– Kaip galėtumėte paaiškinti Bachmuto gynybos sėkmę? Miestas laikosi jau daugiau nei pusę metų, o prieš keletą dienų „Wagner“ vadovas pareiškė, kad jo samdiniai gali pasitraukti iš šios krypties, nes akivaizdžiai nesėkmingi bandymai užimti Bachmutą išsekino Rusijos kariuomenę. Kokių pranašumų šioje vietoje turi besiginanti Ukrainos kariuomenė, ar galima šio miesto gynybą vadinti sėkminga ir kodėl?

– Deja, šiuo metu didžiąją miesto dalį kontroliuoja „Wagner“. Ukrainos kariuomenė intensyviai kovoja vakariniame miesto pakraštyje. Ukrainos kariuomenei tenka nuolat gintis Gyvybės kelio, vedančio per Chromovoje link Bachmuto, rajone. Iš tiesų, tai yra jau daugiau nei pusę metų besitęsianti sunki miesto gynyba.

Galima sakyti, jog tokia ilga gynyba buvo sėkminga dėl to, kad Ukrainos kariuomenė ten pirmiausia pasiuntė geriausiai parengtus dalinius, pavyzdžiui, 93-iąją brigadą. Kaip žinoma, ji Bamchute praleido rudens kampaniją, labai ilgai ir sėkmingai gynėsi iki lapkričio mėnesio, paskui išvyko persigrupuoti, tačiau jau sausio mėnesį grįžo atgal į Bachmutą ir toliau ginasi nuo rusų užpuolikų.

Apskritai, jei žiūrėsime pagal tuos rezultatus, įskaitant ir klaidas, kurios buvo padarytos „Wagner“ puolimo gruodžio pradžioje metu, kitaip tariant, jei nebūtų buvę tų smulkių ir ne visada akivaizdžių klaidų, Bachmuto gynyba galėjo išsilaikyti daug ilgiau, ties Soledaru buvo galima juos sulaikyti daug ilgiau, jei, sakykime, nebūtų buvę taktinių klaidų.

– Didžiosios Britanijos žvalgyba pranešė, kad Rusija, baimindamasi Ukrainos ginkluotųjų pajėgų kontrpuolimo, okupuotose teritorijose pastatė rekordinį skaičių įtvirtinimų. Ką žinote apie šį apkasų ir gynybinių įtvirtinimų tinklą ir su kokiais sunkumais gali susidurti Ukraina, bandydama juos įveikti?

– Šiandien yra žinoma, kad įtvirtinimai buvo įrengti ne tik palei fronto liniją, bet ir nuo Ukrainos sienos ties Černihivu, Černihivo sritimi iki pat Chersono, per Belgorodą, dalį Charkivo srities – tai viena didžiulė, ištisinė gynybos linija. Tačiau ji nėra tokia grėsminga, kaip apie ją kalbama žiniasklaidoje. Taip, kai kur yra minų laukų, yra įrengtų apkasų, bet apskritai gynybos linijoje, sprendžiant iš gaunamos informacijos ir stebėjus, kaip ji buvo statoma, yra nemažai vietų, kur buvo padaryta klaidų projektuojant, klaidų statant įtvirtinimus. Todėl, žinoma, yra vietų, kur šią gynybinę liniją galima ramiai įveikti. Manau, kad artimiausiu metu, kai Ukrainos ginkluotosios pajėgos pradės puolimą, pamatysime prasiveržimą per išliaupsintąją gynybos liniją.

– Pastarosiomis dienomis Vakarų lyderiai daug kalba apie tai, kad Ukraina turi viską, ko reikia kontrpuolimui. Ar tikrai visko pakanka? O gal kažko trūksta?

– Kalbant apie įrangą, reikia pasakyti, kad jos niekada nebūna pakankamai. Ypač atsižvelgiant į Ukrainoje mobilizuojamų ir kuriamų dalinių skaičių.

Matyti, kad šiuolaikinės šalys, šiuolaikinės kariuomenės nesiruošė dideliems karams su mobilizuota kariuomene. Tai turi įtakos ir technikos parengimui, ir sutartims. Šiandien, žinoma, visa tai aktyviai persvarstoma, tai akivaizdu iš Kinijoje, JAV ir kai kur Europoje priimtų įstatymų, verčiančių peržiūrėti bendrą rezervistų, mobilizacijos koncepciją.

Tačiau dėl banalaus ginkluotųjų pajėgų dydžio įrangos visada trūksta. Jei atskirai vertinsime kontrpuolimus, visada norėsis daugiau, kad užnugaris būtų kuo patikimesnis. Todėl puikiai suprantu mūsų valdžios, Generalinio štabo ir vyriausiojo kariuomenės vado elgesį – mes norime gauti kuo daugiau, kad galėtume ne tik išlaisvinti tas okupuotas teritorijas, kurios buvo užimtos po vasario 24 d., bet ir įžengti į Krymą. O tam reikia turėti daug ginkluotės, nes pakeliui iki jo, iki Perekopo sąsmaukos, gali būti sunaikinta daug technikos. Iš principo Vakarų šalys ir visuomenė turėtų būti morališkai pasirengusios tam, kad rusai savo propagandoje naudos sunaikintos NATO technikos nuotraukas ir vaizdo įrašus. Tačiau reikėtų žinoti, kad bet kokio karo metu, kad ir kokia puiki būtų įranga, ji gali būti sunaikinta, todėl į tai taip pat reikėtų atsižvelgti.

– Ar nėra tokio pojūčio Ukrainoje, kad Vakarai per daug skubina šalį į kontrpuolimą, ir ar tai negali jai pakenkti? Nes akivaizdu, kad Vakarų lyderiai taip pat siekia savų tikslų, – jiems reikia parodyti savo šalių gyventojams, kad jų parama Ukrainai nenuėjo perniek.

– Žinoma, galbūt Vakarų šalys kiek skubina Ukrainą pradėti kontrpuolimą, nes kyla problemų dėl grūdų koridoriaus, dėl žemės ūkio produktų tranzito, o kontrpuolimas kaip tik galėtų padėti atblokuoti uostus ir bent iš dalies išspręsti žemės ūkio produktų pristatymo į Afriką ir Aziją problemą, nes matome, kad ši problema yra labai svarbi.

Taip pat turėtume žinoti, kad laukia [NATO] aukščiausiojo lygio susitikimas Vilniuje ir mums reikia turėti rezultatų, padėsiančių suprasti tolesnės pagalbos Ukrainai koncepciją, nes nežinome, kaip Rusija elgsis po kontrpuolimo. Ar ji bus pasiruošusi derėtis, ar surengs dar vieną mobilizacijos bangą? Tai nėra aišku. Mano nuomone, tikėtina, kad Rusija tęs kovą iki galo. Jei ji praras sausumos koridorių į Krymą, atrodytų, neliks nieko kito, kaip tik derėtis, tačiau Rusijos visuomenė ir jos valdžia dabar yra tokioje būsenoje, kad neturi ko prarasti ir gali eiti iki galo.

Kitaip tariant, tikėtina, kad Ukraina neapsiribos kelių regionų išlaisvinimu, ir visai įmanoma, kad net ir išlaisvinus kelis regionus Ukrainos kariuomenė gali kirsti sieną su Rusija, kad priverstų ją užimti, sakykime, rimtesnę derybinę poziciją, kad priverstų pradėti derybas. Kaip tai vyks, kur tai vyks, pamatysime jau puolimo metu. Nes akivaizdu, kad negalime žinoti, kur tai vyks.