Ukrainoje sužeisti lietuviai namie už gydymą moka patys: „Tie popieriai Lietuvoje niekam neįdomūs“

Kelios dešimtys lietuvių išvyko kovoti už Ukrainą, dalis jų vėliau buvo sužeisti, o grįžę namo, už gydymą ir reabilitaciją turėjo sumokėti patys. Anot gerai informuoto šaltinio Kyjive, kol kas nėra ženklų, jog Vilniaus pareigūnai norėtų padėti ar megzti artimesnį kontaktą su lietuviais, tarnaujančiais Ukrainoje.

„Ukraina duoda popierius ukrainiečių kalba, kad buvo tokia diagnozė ir buvo suteikta tokia pagalba. Tie popieriai Lietuvoje niekam neįdomūs“, – sakė Ukrainoje sužeistas legionierius Mantas (vardas pakeistas). Kadangi Lietuvoje jis neturėjo sveikatos draudimo, jo šeimai teko apmokėti maždaug 900 eurų sąskaitą už gydymą.

Kai tokie savanoriai kaip jis atvyksta į Ukrainą, jie pasirašo sutartį su Ukrainos ginkluotosiomis pajėgomis. Grįžę namo, jie jau nebėra laikomi Lietuvos gyventojais. Todėl legionieriai kaip Mantas turi iš savų lėšų mokėti už reabilitaciją ar specializuotą gydymą dėl kare patirtų sužeidimų.

„Privalomojo sveikatos draudimo nemokėjau tuo metu, nes mokesčius moki Ukrainoje, tai tau Lietuvoje nieko nepriklauso“, – sako Mantas.

Lietuva siūlo gydymą Ukrainos kariams nuo 2014 m. karo Donbase pradžios. Papildomas programas po vasario 24-osios invazijos privačiai finansavo skirtingos Lietuvos organizacijos. Tačiau nė viena iš šių programų netaikoma išskirtinai Ukrainoje sužeistiems Lietuvos piliečiams.

Krašto apsaugos ministro Arvydo Anušausko atstovai LRT.lt nukreipė į ministeriją. Rašytiniame pranešime ministerija teigė, kad „teisė gydytis Lietuvoje yra užtikrinama kiekvienam Lietuvos piliečiui“.

Pasak ministerijos, Lietuvos piliečiams, pasirašiusiems sutartį su Ukrainos kariuomene, suteikiamos „visos socialinės garantijos, įskaitant atlyginimą, medicininę priežiūrą (gydymas ir reabilitacija), socialinį draudimą, specialiai reguliuojamą pensinį reglamentavimą ir t. t.“

Kyjivas taip pat gali siūlyti reabilitaciją užsienyje, įskaitant ir užsienio piliečiams, tarnaujantiems šalyje, pridūrė ministerija. Tuomet Ukraina per savo ambasadas kreipiasi į tarptautinius partnerius, pateikdama asmenų, kuriems reikia gydymo, sąrašą.

„Taip turėtų būti pranešama ir apie Ukrainoje sužeistus Lietuvos piliečius, nes šie asmenys nėra deleguoti valstybės ar Krašto apsaugos ministerijos, jie taip pat nėra tarptautinės operacijos ar misijos dalis“, – teigė Lietuvos Krašto apsaugos ministerija.

Nuo vasario 24 d. Rusijos invazijos Lietuvoje buvo gydoma daugiau kaip 120 Ukrainos karių. Ši programa vykdoma tarptautinio medicinos koordinacinio centro, joje dalyvauja 18 Europos sąjungos narių, teigė ministerija.

„Todėl yra tikimybė, kad Lietuvos piliečiai gali būti gydomi ir kitose ES valstybėse“, – pridūrė ji.

Tačiau keli Lietuvos savanoriai sakė, kad dėl paplitusios korupcijos Ukrainoje galimybė gauti gydymą ir reabilitaciją tiek šalyje, tiek užsienyje priklauso nuo asmeninių ryšių bei kyšių.

„Jeigu tave išsiųs į užsienį, tau pasisekė. Vieni važiuoja per pažįstamus ir pan. Sužeistų yra tūkstančiai, bet važiuoja po vieną, po du“, – sakė Mantas.

Nors pagalba Ukrainoje prieinama, jos kokybė „visai atskira tema“, sakė Ukrainoje kovojantis lietuvis Rimas Armaitis.

Rusijai toliau niokojant civilinę infrastruktūrą, Ukraina buvo priversta apriboti sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumą, daugiausia dėmesio skirti tik skubiems atvejams.

Tačiau karo metu patirtų sužalojimų gydymas yra ilgas ir brangus. Galvos traumoms, pavyzdžiui, kontuzijoms, gydyti gali prireikti kelių mėnesių lašinių, masažų ir konsultacijų. Kitiems sužalojimams, pavyzdžiui, šrapnelių ir kulkų žaizdoms, prireikia ir ištisų mėnesių intensyvaus gydymo.

Nors du sužeisti Lietuvos savanoriai sakė, kad Ukrainoje gavo visą reikiamą pagalbą, bent vienas kitas lietuvis teigė, kad norėjo neapsunkinti vietos sveikatos priežiūros sistemos ir palikti daugiau išteklių Ukrainai, kad ši galėtų gydyti savo karius.

Kitas lietuvis sakė, kad Ukrainoje jam buvo suteiktas aukštos kokybės, privatus gydymas, finansuotas savanorių surinktomis lėšomis.

„Norėtųsi, kad bent reabilitacija būtų Lietuvoje, visgi gimti namai. Bet kol kas yra taip, kaip yra“, – sakė R. Armaitis.

Klausimas, ar Lietuva turėtų teikti gydymo ir reabilitacijos paslaugas Ukrainoje nukentėjusiems savo piliečiams, iš esmės yra politinis.

Anot gerai informuotų šaltinių Kyjive, nėra „pozityvių signalų“, kad kas nors Vilniuje domėtųsi lietuviais savanoriais, kovojančiais už Ukrainą.

Iki šiol visi kontaktai su politikais ir institucijomis buvo neformalūs.

„Su Santaros klinikomis yra sutarta, kad be jokių eilių priimtų reabilitacijai, jeigu reikės“, – sakė šaltinis, bet „oficialiai niekas pagalbos nekoordinuoja“.

Valstybės lygio paramos teikimas Lietuvos savanoriams gali būti keblus. Savo piliečių finansavimas, apginklavimas ir gydymas gali būti suvokiamas kaip šalies įsitraukimas į karą.

Tačiau kai kurias spragas padėjo užpildyti Lietuvoje gyvenančių žmonių aukos.

„Mus remti po truputį tampa madinga, – sakė R. Armaitis. – Nepasakyčiau, kad ta pagalba labai jau didelė, bet nuoširdžiai pasakysiu, kad tikrai pasijuto. Mes pradėjome jaustis čia ne vieni, pradedam po truputį jausti, kad tikrai turime užnugarį.“

Lietuvos kariuomenės vadas Valdemaras Rupšys taip pat pripažino Ukrainoje kovojančius lietuvius, sakydamas: „Su didžiule pagarba nusiimsiu kepurę prieš juos.“

„[Bet] išskyrus tai, kad mus paminėjo kariuomenės vadas ir po to priėmė ambasada, daugiau nieko tokio ir nebuvo“, – sakė R. Armaitis.