Ukrainiečių Rusijos okupacijos prisiminimai: elektrošokas, išmušti dantys, sulaužyti šonkauliai

Nuo Lipcų kaimo Charkivo srityje iki Rusijos sienos apie 13 kilometrų. Į kaimą atvykome spalio 4 d., lydimi policijos. Nors gyvenvietė buvo išvaduota rugsėjo 13 d., vietiniams gyventojams kol kas neleidžiama iš jos išvykti. Teisėsaugos pareigūnai dar nebaigė teritorijos filtravimo ir valymo.

Okupacijos metu Lipcuose liko daugiausia vyresnio amžiaus žmonės ir tie, kurie negalėjo išvykti iš savo kaimo. Ši istorija apie tris vyrus, kuriuos rusai vieną rytą kovo pradžioje išsivedė iš namų, uždėjo ant galvų maišus, aprišo lipnia juosta ir išvežė tardymams bei kankinimams.

Duona! Kur?!

Lipcų, kaip ir daugelio kitų deokupuotų gyvenviečių, centras apgriautas. Yra gaisrinė, kurioje kareiviai laikė ir tardė vietos gyventojus, susprogdinta ligoninė, kuri jau seniai nepriima pacientų, išdaužytos parduotuvės ir krūvos šiukšlių, kuriose liesas vietinis vyras bando kažką rasti. Tolumoje matosi vairavimo mokykla, kuri buvo tapusi milicijos nuovada ir okupantų vykdytų kankinimų kamera. Tik ryto saulė suteikia miestui gyvybės, užliedama šviesa bombų išmuštus kraterius ir ant žemės pažirusius stiklus.

Pavargę ir sutrikę žmonės klaidžioja iš vienos vietos į kitą, kalbasi tarpusavyje. Kiekvieną dieną jie ateina čia norėdami sužinoti, ar atvyks humanitarinė pagalba.

Jų akyse atsispindi neviltis, o kartais net pyktis – jie gyvena be šviesos, ryšio, maisto ir pinigų. Jie nesupranta, kaip reiks išgyventi žiemą šaltuose namuose su kiaurais stogais.

„Jūs man pasakykit, kodėl mūsų neišleidžia? Duonos nematėme jau keturias dienas! Humanitarinė pagalba pristatoma retai. Sako, kad duos savaitės pabaigoje. Net mūsų vaikams neleidžiama mums atvežti produktų. Buvome išlaisvinti, bet niekam mūsų nereikia...“ – skundžiasi viena iš vietinių moterų.

Per septynis okupacijos mėnesius rusai iš kaimo išvežė daug žmonių. Derhačio apygardos prokuratūros vadovo pavaduotojas Antonas Jevtušenka sako, kad rusai paėmė maždaug pusę kaimo gyventojų, t. y. daugiau nei du tūkstančius žmonių.

Kiekvieną dieną okupantai į kaimo centrą atvarydavo autobusą, sudarydavo sąrašus, iš pasų nukopijuodavo asmeninę informaciją ir išveždavo žmones į Rusiją.

Tačiau ne visi išvykusieji ten pasiliko; vietiniai sako, kad nemažai žmonių išvyko į Europos šalis, daugiausia – į Suomiją.

„Ar rusai jus vertė išvykti?“ – paklausiau vienos moters.

„Ne, niekas nieko nevertė. Jie tik pasiūlė, jei norėtume“, – atsakė ji.

Kuo arčiau pietų metas, tuo daugiau žmonių susirenka centre. Jie nešini maišeliais su plastikiniais ar metaliniais indais karštam maistui, kuris bus dalinamas 15 valandą.

Žmonės vienas per kitą kalba apie savo problemas, kad dabar visam kaimui atvežama tik 15 kepalų duonos, o prieš mėnesį humanitarinė pagalba buvo vežama į kiekvieną gatvę. Vieni pasakoja, kaip pusę metų praleido rūsyje ar sugriautame name, skundžiasi, kad sunku laidoti mirusiuosius, kad niekaip negauna pensijos ar atlyginimo. Eilė nuolat ilgėja, o kiekvienas naujai atėjęs bando išsiaiškinti, kas joje paskutinis. Staiga minioje stovėjęs vyras sušunka:

„DUONA!“

Visi akimirkai nuščiūva ir lyg pagal komandą atsigręžia į kelią.

„Kur?!“

O jis tik nusijuokia. Tai buvo pokštas.

„Čia visada buvo Ukraina. Aš ne veltui 5 metus tarnavau...“

Oleksandras V. (pavardė pašnekovo prašymu neskelbiama – red.) kartu su žmona ir vaikais visą okupaciją praleido Lipcuose. Gal ir būtų išvykę vasario 24-osios rytą, bet kol susiruošė, jau buvo per vėlu.

Kaimas buvo apšaudomas, aplink jų namus zvimbė sviediniai, gatvėmis judėjo rusiška technika, o Charkivo kryptimi niekas neleido. Be to, Oleksandras negalėjo palikti savo močiutės, kuri jam atstojo tėvus.

Priešais vyro namą rusai iš karto įsirengė pozicijas. Tačiau jis į tai nežiūrėjo rimtai.

„Trečia karo diena, o prie mano namo antenos lygyje kaba vėliava. Ant vartų užrašyta „ПТНХ“ (sutrumpintai „Putinai, užsikrušk“). Trečia karo diena, o čia vis dar Ukraina. Čia visada buvo Ukraina. Aš ne veltui 5 metus tarnavau...“

Kovo 4-osios rytą vadinamosios „Luhansko liaudies respublikos“ kovotojai trimis šarvuočiais atvažiavo prie Oleksandro V. namų. Vyras buvo ką tiki pabudęs ir atsikėlęs iš lovos. Jie išsivedę jį į lauką, paguldė veidu į sniegą ir pradėjo mušti.

Kareiviai nukreipė ginklą į Oleksandro žmoną Dašą, išvedė vaikus į skirtingus kambarius ir pradėjo juos tardyti: kur ir kada tarnavo jų tėvas, kada buvo paskutinė mobilizacija, kada grįžo namo. Visų atsakymai turėjo sutapti.

„Jie paklausė, kur laikomi ginklai. Vienas iš jų pasakė, kad tikriausiai užkasti kur nors sniege. Mane apėmė siutas ir aš jam išrėžiau: „Imk kastuvą ir eik kasti“, – pasakoja Daša.

Oleksandro namuose buvo rastas tik pneumatinis ginklas. Iš jo buvo paimta visa ekipuotė, įskaitant uniformą, kurią dėvėjo antiteroristinės operacijos metu, neperšaunamą liemenę, kelių apsaugas, kaukes ir šalmus. Nuo namo buvo nuimtos vėliavos, o ševronai atimti kaip trofėjus.

„Jie rado mano neperšaunamą liemenę, kurios viduje buvo Ukrainos herbas. Vienas metė ją, sakydamas: „Nenešiosiu! Sušiktas tridantis!“ O kitas sako: „Aš galiu jį paslėpti, pakeisim ir galėsi nešioti“. Jie viską iš karto ant savęs užsidėjo. Jiems labai patiko mūsų uniforma. Sakė, geresnė nei jų“, – pasakoja Oleksandras.

Kol Oleksandras gulėjo sniege, kareiviai viską išnešė iš jo namų. Daša į tai nekreipė dėmesio, tik klausėsi, ar dar kvėpuoja mušamas vyras.

„Jį parnešė visą kruviną. Jis ant basų kojų buvo užsimovęs kaliošus, taip, kaip atsikėlė ryte. Jie net neleido jam apsimauti kojinių, tiesiog uždėjo maišą ant galvos ir išsivežė“, – prisimena Daša.

„Neišgyvensi iki ryto, kalės vaike“

Pirmiausia Oleksandras V. buvo nuvežtas į gaisrinę kaimo centre, kur rusų kareiviai buvo įkūrę savo bazę. Vyriškis buvo nuvestas į kabinetą ir prasidėjo pirmas tardymas.

„Mane mušė. Jų pulkininkas paklausė, kur mano ginklas. Liepė išsakyti paskutinį norą, klauptis. Jis grasino mane nužudyti, nušauti“, – pasakoja Oleksandras.

Neišgavę iš Oleksandro jokios informacijos, tą pačią dieną rusai nuvežė jį į gretimą Čerkaskų Tiškų kaimą, į įmonę „Slavutyč“, kur kadaise buvo gaminamos tvoros.

Kovo 5 d. iš savo namų buvo paimtas dar vienas Lipcų gyventojas Oleksandras Teslenka, o kitą dieną okupantai pasibeldė ir į Vitalijaus Ilčenkos namus. Abu jie skirtingais metais kovojo ATO (antiteroristinės operacijos) zonoje.

„Jie atvažiavo 8 valandą ryto, aš stovėjau prieangyje, rūkiau. Sakau seseriai: „Užplikyk arbatos, turime svečių“. Trys „Ural“ sunkvežimiai ir vienas „Tigras“, snaiperiai palei visą perimetrą. Visi buvo apsirengę juodomis uniformomis su skydais. Tikriausiai Federalinė saugumo tarnyba. Mane paguldė prie įėjimo veidu į grindis, ant galvos užmovė maišą, apvyniojo lipnia juosta, rankas surišo laidais, – prisimena V. Ilčenka. – Iš pradžių mane laikė „Charkivoblenergo“ gamybos bazėje, o paskui buvau perkeltas į Čerkaskų Tiškus.“

Vasario 23 d. jis ketino vykti į karinį komisariatą, tačiau pakeliui atsirado kitų reikalų. O kai 24 dieną kaime prasidėjo apšaudymai ir įžengė rusų kariuomenė, V. Ilčenkai teko greitai bėgti namo, persirengti ir paslėpti uniformą bei dokumentus.

Ginti savo kaimą ruošėsi ir Oleksandras Teslenka. Vasario 24 dieną, 9 valandą ryto, su šaukimu jis prisistatė į kaimo tarybą, tačiau ji jau buvo uždaryta. O tada pas jį atėjo rusai.

„Privažiavo automobilis, išlipo 8 žmonės su automatais, visi dėvėjo kaukes ir turėjo atspausdintus sąrašus su pavardėmis, adresais ir telefonais. Jie man ant galvos uždėjo polietileninį maišą, surišo rankas ir išsivežė“, – pasakoja vyras.

Į garažą Čerkasų Tiškuose Rusijos kareiviai suvežė visus tuos, kuriuos laikė pavojingais: buvusius ATO karius, paprastus gyventojus, ėjusius gatve su telefonais rankose, ir tuos, kuriuos manė esant šauliais.

Vienoje patalpoje ant medinių padėklų sėdėjo 20 žmonių. O. Teslenka rodo pajuodusius rankų ir kojų nagus – jie nušalo, nes naktimis temperatūra nukrisdavo iki -15 laipsnių.

Kiekvieną dieną vyrai po vieną buvo išvežami tardyti. Okupantus domino antiteroristinės operacijos dalyvių, policijos pareigūnų, kontrabandą per sieną gabenusių vietos gyventojų pavardės. Jie tikrino, ar vyrai nemeluoja ir ar jų pasakojimas sutampa su jų jau turima informacija.

„Jie klausė, kada aš dalyvavau ATO, kokios buvo mano pareigos, kur buvau dislokuotas, kokiame skyriuje tarnavau, kur buvau sužeistas ir kada buvau demobilizuotas, ką pažįstu iš ATO. Aš jiems sakiau: „Jie visi jau čia“. Jie taip pat klausė, kas yra aršus nacionalistas. Bet tokių žmonių tarp mūsų nėra. Jie manęs smarkiai nemušė, nes nešioju protezą – 2014 m. kare tapau neįgalus“, – pasakoja V. Ilčenka.

Tačiau kiti buvo mušami lazdomis per kulnus.

Rusai sulaužė Oleksandrui V. šonkaulius, sakė: „Neišgyvensi iki ryto, kalės vaike“.

„Jie man į rankas įdavė granatą ir kankino elektrošoku“

Oleksandras V. netikėjo, kad išgyvens kankinimus ir dar kada nors pamatys žmoną ir vaikus.

Po penkių dienų tardymo Čerkaskų Tyškuose jis buvo pasodintas į automobilį su mėsos šaldikliu ir išvežtas. Skaičiuodamas posūkius kelyje, Oleksandras akimirką pagalvojo, kad jie grįžo į Lipcus, tačiau automobilis du kartus apsisuko 180 laipsnių kampu.

Paaiškėjo, kad Oleksandras V., V. Ilčenka ir O. Teslenka buvo atvežti į Hoptivką, į pasienio su Rusija kontrolės punktą. Vėl prasidėjo tardymai ir mušimai.

Nepalūžti buvusiems kariams padėjo tik mintys apie šeimas. Vitalijus galvojo apie savo dukrą, kuri po kelių mėnesių turėjo baigti vidurinę mokyklą. O. Teslenka taip pat mąstė apie dukrą, kuri, laimei, spėjo su šeima išvykti ankstų vasario 24 dienos rytą, ir apie anūkus, kurie auga Ukrainos patriotais.

O Oleksandras V. vis nerimavo dėl savo žmonos Dašos.

„Viskas buvo taip tikroviška. Jaučiausi it kine. Maniau, kad gyvenu paskutines dienas, – prisipažįsta jis. – Pirmą dieną buvau tikras, kad mane nori nušauti. Tada pradėjau galvoti, kad galbūt po šešių mėnesių būsime iškeisti į jų karo belaisvius. Bet mes nebuvome aktyvūs kariškiai.“

„Labai nerimavau dėl savo žmonos, nes mane išsivežė, o ji liko“, – priduria vyras.

Oleksandro nuogąstavimai nebuvo be pagrindo. Kol jis buvo laikomas Hoptivkoje, rusai vėl įsiveržė į jo namus ir atliko kratą. Buvo rastas tuščias prieštankinės raketos vamzdis.

„Federalinės saugumo tarnybos pareigūnai atvežė jį į Hoptivką ir „padarė“ mane granatsvaidininku. Jie manė, kad buvau mobilizuotas ir turėjau tarnauti vairuotoju. Jie man į rankas įdavė granatą ir kankino elektrošoku. Turėjo specialų įrenginį“, – pasakoja Oleksandras V.

Elektrošoku rusai kankino ir O. Teslenką. „Elektrošoko įrenginys buvo toks didelis, baltas. Pirmą kartą neparkritau, bet antrą kartą buvo šiek tiek blogiau. Tada jie užpylė man ant nugaros vandens ir pradėjo iš naujo. Man ėmė drebėti koja“, – pasakoja jis.

„Šiandien tavęs nesulaikysim“

Kovo viduryje rusai pradėjo paleidinėti vyrus. Pirmus paleido V. Ilčenką ir Oleksandrą V.; O. Teslenka namo grįžo kiek vėliau.

„Mus išvežė iš ryto ir išleido netoli kapinių. Manėme, kad sušaudys. Paprašėme, kad duotų parūkyti. Mums davė 7-8 cigaretes ir liepė neišsipakuoti [nenuimti maišų nuo galvos] 5 minutes. Jie išvažiavo, ir tik tada supratome, kad mus paleido“, – pasakoja V. Ilčenka.

„Buvo kovo 14-oji. Mano žmonos Dašos gimtadienis. Sutikau ją pakeliui namo. Ji ėjo humanitarinės pagalbos. Ji iškart apsipylė ašaromis. Buvau sulaužytas, apiplyšęs ir purvinas. O žmona švari ir graži“, – prisimena Oleksandras V.

Tačiau rusai nepaliko jo šeimos ramybėje. Kasdien 6-8 valandą ryto jie ateidavo pas juos į namus, viską patikrindavo, pažiūrėdavo, ar vyras namie. „Šiandien tavęs nesulaikysim“, – po dar vieno patikrinimo vienas iš rusų karių pareiškė Oleksandrui.

Oleksandras V. nebeturėjo jėgų priešintis. Jam buvo baisu. Sulaužyti šonkauliai ir pūliuojančios žaizdos ant kojų, kurioms gydyti Oleksandras neturėjo jokių priemonių, vis primindavo apie save. Priešais Oleksandro namą rusai pastatė minosvaidžius ir nukreipė juos į kiemą, kur už tvoros vaikams buvo įrengtas batutas.

„Jie mane labai išgąsdino. Bijojau išeiti iš kiemo. Gatve pravažiuos šarvuotas transporteris ir aš jau visas drebu“, – prisipažįsta jis.

Dėl nepakeliamos įtampos Oleksandras ir Daša nusprendė palikti kaimą. Vos tik šeima susikrovė daiktus į automobilį, į kiemą įsiveržė kareiviai. Rusai išmušė Oleksandrui dantis ir išsivarė automobilį.

„Įvyko kareivių rotacija ir mane vėl išsivežė. Nežinau kur tiksliai. Prisimenu, kad jie pasuko į kairę. Tikriausiai tai buvo Hlybokė arba Strilečė. Ten išbuvau tris dienas. Tik prisimenu, kad tai buvo kažkoks prašmatnus vasarnamis, labai didelis. Vienoje iš jo salių, kambaryje su židiniu, buvau laikomas su dar dviem vyrais. Kartas nuo karto kuris nors būdavo iškviečiamas pasikalbėti. O tada paleidžiamas“, – pasakoja jis.

Netrukus istorija pasikartojo: du sunkvežimiai „Ural“, du šarvuočiai ir juodomis uniformomis vilkinčių kareivių būrys privažiavo prie namo, kad vėl išsivežtų iškankintą Oleksandrą.

„Priešais kiemą stovėjo šarvuotas transporteris su į mus nukreiptu kulkosvaidžiu, sėdėjo snaiperis, jie įėjo iš sodo, per kaimynų kiemus, sėdėjo po krūmais palei visą perimetrą“, – prisimena jis.

Jie 5 valandas laikė Oleksandrą su maišu ant galvos ir surištomis rankomis, o tada paleido. Jis stovėjo kažkur prie tvoros ar sienos – buvo neįmanoma suprasti, kur jie jį atvežė.

„Jei mes su vaikais būtume išvykę, mano vyras tikrai būtų nužudytas“

Rugsėjo 10 dieną rusai paskutinį kartą atėjo į Oleksandro V. namus. Jie vėl ieškojo ginklų, bet rado tik uniformą ir jo dėdės meškeres.

„Gerai, šį kartą mes tavęs neišvešime“, – tąkart išgirdo Oleksandras.

„O 11 dieną einame su žmona pas vietinį vyrą sutaisyti vaikams batus ir aš matau kareivius su mūsų skiriamaisiais ženklais – mėlyna juosta, pikselinė uniforma. Neišlaikiau ir apsiverkiau. Pakeliui nesutikome nė vieno orko, – prisimena jis. – Paklausiau žmonos, ar kartais neišsikrausčiau iš proto.“

Oleksandras dar ilgai negalėjo atsigauti. Po 200 okupacijos dienų buvo sunku patikėti, kad kaimas išvaduotas ir kad rusai daugiau nesiverš į namus. Jį užplūdo džiaugsmas, tačiau tuo pat metu apėmė ir pyktis. Jei ne šeima, vyras sako, grįžtų į pėstininkų kovos mašiną ir važiuotų į karą. Ir jis negalvodamas šaudytų į Rusijos pusę, nepaisant to, kad ten gyvena jo sesuo.

„Jie palaužė mane psichologiškai. Mano sesuo gyvena Šebekine, ten gyveno, bet išvažiavo. Aš nekenčiu jos. Noriu, kad jie pajustų tą patį“, – neslepia pykčio Oleksandras.

Panašu, kad Oleksandras ir Daša tik dabar pradėjo susigyventi su savo sielvartu. Jiems sunku gyventi namuose, kur rusai kasdien darė kratą. Neapleidžia baimė, kad siena arti ir priešas gali vėl ateiti.

„Pasakykit man, kur šiuo metu Ukrainoje saugu, kur turėtume vykti su vaikais? Jūs geriau žinote, nes mes išgirstame tik nuotrupas naujienų iš artimųjų, kai pavyksta jiems prisiskambinti, – sako Daša. – Antrą kartą to nebeištversiu. Labai neramu dėl vyro. Jei tai pasikartos, nesu tikra, kad mano vyrą paleis. Bijau, kad nebepavyks išsisukti vien išmuštais dantimis ir lūžusiais šonkauliais...“