Ukrainiečiams psichologinę pagalbą teikianti Halyna: dauguma jų, palikę Ukrainą, jaučia „išgyvenusiojo kaltę“

Lietuvoje jau 9 mėnesius veikia emocinės pagalbos projektas, teikiantis galimybę tiek iš Ukrainos išvykusiems, tiek ir ten likusiems žmonėms gauti nemokamas nuotolines psichologo konsultacijas. Neseniai prie lietuvių specialistų komandos prisijungė ir dvi ukrainietės psichologės. Viena iš jų – Lietuvoje apsistojusi Halyna Tatsiak.

Kaip LRT RADIJUI pasakoja moteris, į Lietuvą su dviem dukromis ji atvyko vos prasidėjus karui. Pašnekovė atvirauja – su ukrainiečiais kalbėti apie karą yra labai sudėtinga ir, regis, tik dabar žmonės pradeda suvokti, kokią emocinę naštą jie patyrė prasidėjus skaudiems įvykiams.

– Kaip Jūs pati atsidūrėte Lietuvoje ir kodėl atvykote būtent čia?

– Aš atvykau iš Mykolajivo, miesto Ukrainos pietuose, su dviem dukterimis. Kodėl į Lietuvą – turbūt taip pajaučiau, nesvarsčiau kitų variantų, greičiausiai buvau labai pasimetusi ir tiesiog priėmiau sprendimą atvykti į Lietuvą. Kai atvažiavome čia, pirmiausia dvi savaites gyvenome Šalčininkų rajone, kiek vėliau persikėlėme į Vilnių. Mums labai pagelbėjo kolegos, taip pat dirbantys su Jungo psichoterapijos kryptimi. Jie padėjo adaptuotis, rasti, kur gyventi, ir čia įsikurti.

– Pati padedate ukrainiečiams, teikiate psichologo konsultacijas. Ar daug žmonių į Jus kreipiasi?

– Domisi daug žmonių, tačiau tik nedidelė dalis išdrįsta užsiregistruoti nuotoliniam vizitui ir pasikalbėti. Žinoma, mes, ukrainiečiai, atsidūrėme tokioje situacijoje, kai pajutome staigų, o vėliau ilgalaikį stresą. Pirmiausia visiems rūpėjo fizinis išgyvenimas – turbūt pavasarį ir vasarą žmonės daugiausia rūpinosi, kaip išgyventi. Rudenį jau daugiau žmonių pradėjo kreipti dėmesį į savo emocinę būklę, ieškoti pagalbos.

– Apie ką dažniausiai kalbate su tais, kurie į Jus kreipiasi? Ar jiems sunku kalbėti apie savo išgyvenimus?

– Taip, neapsakomai sunku. Mūsų psichika bando mus apsaugoti ir kartais galime tiesiog neprisiminti kai kurių trauminių patirčių. Žmonės dažnai kalba apie kitokias traumines patirtis, kurios nėra susijusios su karu, atrodo, tai atmeta. Bet apie karą labai sunku kalbėti – tai gyva žaizda. Su žmonėmis kalbame apie daug ką: šeimos santykius, namų praradimą, kaltę. Išgyvenusiojo kaltė yra vienas iš potrauminio streso sindromo požymių. Ukrainiečiai, ypač moterys, susidūrė su nelengvu sprendimu, kai reikėjo pasirinkti tarp savo tėvų ir vaikų. Dauguma sako, kad tėvai nenorėjo išvažiuoti iš Ukrainos, tačiau vaikus apsaugoti buvo būtina, taigi daugeliui teko priimti labai sunkų sprendimą ir išvežti savo vaikus, bet palikti tėvus.

Vis dėlto terapijų metu vis grįžtame prie karo temos, prisimename pirmąją karo dieną, jausmus, kuriuos tada išgyvenome, kas vyko po to, kas liko Ukrainoje, kaip prie karo baisumų prisitaikė tie žmonės. Labai svarbu tuos jausmus išreikšti.

– Tai yra labai sunkūs pokalbiai – kas Jums pačiai suteikia vilties?

– Vilties, žinoma, suteikia tikėjimas pergale, tikėjimas, kad ukrainiečiai žino, už ką kovoja – už laisvę, nepriklausomybę. Tai suteikia tokią kolektyvinę vidinę jėgą. Labai svarbu tapo kalbėti apie tautinę tapatybę, vertybes. Tai tokie gilūs ir sunkūs klausimai, tai mus telkia. Tikėjimas, kad bus toks atgimimas, teikia jėgų.

Viso pokalbio su ukrainiečių psichologe Halyna klausykitės LRT RADIJO laidos „Lietuvos diena“ įraše.

Parengė Aistė Turčinavičiūtė.