U18 treneris V.Stanišauskas: esu beveik įsitikinęs, kad visas starto penketas bus moterų rinktinėje

Prieš 1 mėnesį 7

Aštuoniolikmečių merginų rinktinė iš Europos čempionato grįžo su jau pasiilgtais aukso medaliais.

Rinktinę iki trofėjaus nuvedęs vyriausiasis treneris Vilius Stanišauskas šio pasiekimo vaikėsi ne vienerius metus. Jis treniravo ir 2019 metų šešiolikmečių pirmenybėse sidabrą iškovojusias merginas.

Į Lietuvą grįžęs specialistas neslėpė, kad medalio tikėjosi dar prieš čempionatą bei šviesią ateitį žadėjo ne vienai savo auklėtinei.

„Po 2019 metų sidabro kitokių minčių ir nebuvo. Važiavome medalių, apie pirmą vietą irgi galvojome, jau prieš trejus metus mačiau, ką panelės gali, ypač turint Justę savo komandoje. Pirminis planas buvo pasaulio čempionatas, penketukas, bet mintyse turėjome ir pirmąją vietą“, – teigė strategas.

– Ar buvo nerimo čempionatą pradėjus pralaimėjimu?

– Ne, pasiruošimas vyko gerai, rimtų traumų neturėjome, nors mini traumelių pasitaikė per tą pusantro mėnesio. Viskas gerai.

– Kas dėjosi galvoje, kai visoje arenoje skambėjo himnas?

– Buvo tokia emocijų jūra, kad nežinau... Su treneriais irgi kalbėjome, stovime ant pakylos, šalia prancūzės ir ispanės, o mes lietuviai iškėlę vėliavas himną dainuojame. Emocijos buvo... Nežinau, net nemoku apsakyti. Visi skambina, klausinėja, žurnalistai irgi teiraujasi, ar suvokiame, ką padarėme. Yra nuovargis, tiek emocinis, tiek fizinis, todėl dar reikia šiek tiek laiko suvokti, ką padarėme.

– Prieš trejus metus buvo istorinis sidabras. Dabar daug kas kalba apie moterų krepšinį, ko jam labiausiai trūksta?

– Dėmesio ir trūksta, po tų 2019 metų to dėmesio kažkiek buvo, bet normalu, kad praėjus mėnesiui ar dviems visi tą dalyką pamiršo. Tikiuosi, kad ir kitų metų pasaulio čempionate kažką parodysime. Kalbėjome su merginomis, kad negalima užriesti nosių ir reikės parodyti, jog čia nebuvo kažkoks atsitiktinumas. Mes galime ir pasaulio čempionate parodyti gerą žaidimą ir iškovoti medalius.

– Pastarąjį kartą jaunimo rinktinei triumfavus čempionate ne viena žaidėja persikėlė į moterų rinktinę, kiek žaidėjų iš dabartinės rinktinės gali pasiekti tokias aukštumas?

– Žinote, aš jau kalbėjau apie tai, kad tikrai ne viena ir ne dvi krepšininkės iš šios komandos bus rinktinėje. Justė viena medalių nelaimėjo, laimėjo visa komanda. Starto penketas buvo stiprybė, esu beveik įsitikinęs, kad jos visos bus moterų rinktinėje.

– Justė Jocytė trejus metus praleido Vilerbane, kiek ji pasikeitė?

– Fiziškumas didesnis atsirado, psichologiškai ji irgi tobulėja. Ji buvo mūsų komandos kapitonė, tiek aikštelėje, tiek už jos ribų buvo tikra lyderė.

– Kiek ji atveria kelių kitoms merginoms atsiskleisti?

– Pažiūrėjus į jos statistiką irgi matosi, kiek rezultatyvių perdavimų, ji sutraukia ir kitas žaidėjas, padaro jas geresnes.

– Kokioje pozicijoje įsivaizduojate ją žaidžiančią ateityje?

– Su pačia Juste kalbėjome, kad labiausiai patinka lengvojo krašto pozicija. Ji gal mažiau nori su kamuoliu žaisti, nors šioje rinktinėje tai darė, nes to reikėjo. Matau ją „antru–trečiu numeriu“.

– Nepritariate buvusio rinktinės trenerio Manto Šerniaus idėjai versti ją įžaidėja?

– Ji ir įžaidėja žaidžia, tad nematau didelės problemos.

„Ilgoji pertrauka“: „Wolves“ pirkiniai, skeptiškas žvilgsnis į „Neptūną“, byranti „Labas GAS“, gandai apie „Rytą“, netikėtas Staniulio ėjimas ir „Lietkabelio“ pajėgumas

Visą pranešimą galite skaityti ČIA