Tvarumo ekspertė apie energetinį skurdą: jei nusprendžiame gamtos naudai, kas nors visuomenėje nukenčia

Lietuvos atsakingo verslo asociacijos (LAVA) tvarumo ekspertė Audronė Alijošiutė-Paulauskienė sako, kad padidėjusi infliacija ir išaugusios energetinių išteklių kainos verslui, norinčiam eiti tvarumo link, padarė milžinišką įtaką. „Nelieka prabangos verslams daryti tai, ką nori, – jie turi daryti tai, ką privalo, kad išlaikytų logiškas kainas ir darbuotojus“, – sako ekspertė. 

– Kas yra tvarus verslas šiandien?

– Visiškai tvaraus verslo nėra – bet kuris daro poveikį aplinkai. Tokio verslo, kuris veiktų visai uždaru ciklu, nenaudotų išteklių ir neišmestų jokių atliekų, neturime.

Tvarus verslas – tai verslas, kuriam rūpi, kaip jis uždirba pinigus: jam rūpi žmonės ir aplinka. Tačiau žmonės rūpi ne tik ten, kur tas verslas veikia, – jam rūpi žmonės ir aplinka visoje tiekimo grandinėje.

Žodis „tvarumas“ tapo labai populiarus – mes jį visur vartojame. Laikytis tvaraus vystymo reiškia tai, kad aš suprantu, kaip veikia gamta, stengiuosi gaminti tokius daiktus, kurie ekosistemoje netampa atliekomis, stengiuosi tausoti išteklius. Tačiau iš esmės tai yra ilgalaikė vizija, kaip aš veikiu pasaulyje.

Jei veiki Lietuvoje ir galvoji apie tai, ar yra paisoma aplinkosaugos ir socialinių dalykų kitame pasaulio kampe, reikia turėti stiprų etinį stuburą ir vertybinę sistemą, galvoti ne tik apie save, bet ir apie visą pasaulį.

– Kokį poveikį karas Ukrainoje turėjo tam, kaip verslai eina tvarumo link?

– Kai kalbame apie tvarumą, dažnai galvojame, kad tai yra vien tik žalumas, tačiau jis yra tik dalis tokio verslo. Karo akivaizdoje labai išryškėjo ne tik žalumo, bet etinės vertybės. Tie verslai, kurie jau 2014 metais galvojo, kad jiems su diktatoriškais režimais, kurie užgrobia teritorijas, yra ne pakeliui, jau tada pradėjo traukti savo verslus iš tokių rinkų. Dabar tokie verslai išlošė, nes jų etiškumas atsipirko.

Per karą verslai pradeda galvoti apie tai, kas jiems svarbiausia. Taip ateina dalykai, išeinantys už tradicinės verslo vadybos ribų, – etiniai momentai. Pavyzdžiui, Ukrainos komunikacija apie gyvūnus ir jų gelbėjimas, kai išgelbėtas katinas, praleidęs du mėnesius daugiabutyje, tampa herojumi.

Man buvo įdomu stebėti verslo įmones, turėjusias tiekėjų Ukrainoje. Karui prasidėjus, jos nebegalėjo gauti žaliavų, bet vėliau jos sugrįžo. Iš dalies dėl to, kad tiko žaliavos, bet iš kitos pusės – grįžo ir dėl savo vertybių sistemos. Jie galbūt galėjo susirasti kitą tiekėją, tačiau grįžo į Ukrainą.

Per karą ateina etiniai, dalijimosi dalykai, pagarba, tą labai sunku sudėti į kokią nors schemą. Koks verslas turi receptą, kaip elgtis karo akivaizdoje? Niekas neturi. Tačiau vertybių sistemą, etikos suvokimą verslas gali parodyti: vienos įmonės iš Rusijos pasitraukė, kitos rado įvairiausių argumentų, kodėl turėtų ten likti, tai rodo jų vertybių stoką.

Tvarus verslas Ukrainos karo akivaizdoje gryninasi, atranda vertybes. O tai, kas neužmuša, turbūt užaugina.

– Kaip vykstant karui keičiasi žmonių požiūris į tvarų verslą ir vertybių laikymąsi?

– Kurį laiką žmonės į tai kreipė dėmesį. Tačiau mes turime turbūt labai trumpą atmintį, pavyzdžiui, „Vičiūnų grupės“ atvejis vienu metu buvo labai aktualus, po kurio laiko truputėlį pasimiršo. Jų produktų vis dar yra rinkoje, greičiausiai dėl to, kad žmonės juos perka.

Apskritai, kai kalbame apie tvarumą, nesvarbu, ar karo akivaizdoje, negalime sudėti visų atsakomybių vien tik verslui, vien tik vartotojams arba vien tik valstybei. Visi turime veikti kartu ir rasti bendrą mechanizmą. O karo metu tai yra ypač svarbu.

Dažnai kitose šalyse tai vadina socialiniu kontraktu, ką mes šiandien aukojame dėl to, kad ateityje būtų geriau. Man atrodo, kad čia visuomenė galėtų būti aktyvesnė ir savo pinigine balsuoti už tas įmones, kurios iš Rusijos išėjo ir patyrė gana didelius nuostolius. Tai nebuvo verslo logika pagrįsti įmonių sprendimai, tai buvo etiniai sprendimai.

Tiesiog uždaryti duris, palikti savo visą įrangą ir išeiti dažnai yra neįmanomas dalykas, nes palieki tai šaliai savo patirtį, žinojimą, įrenginius, tačiau, praėjus jau daugiau nei pusmečiui, matyti verslo požiūris į šiuos dalykus, jų vertybinė sistema.

Vartotojai šiandien yra pasiklydę daugybėje etikečių ir įmonių teiginių. Vieni sakosi esą socialiai atsakingi, nes ką nors remia, kiti – nes atsodino mišką, treti tyliai galvoja, kaip sunaudoti mažiau išteklių, kaip ką nors gaminti Ukrainai, tačiau neužsideda gražaus ženkliuko, kaip daro kitos. Todėl vartotojui nėra lengva susigaudyti, kas yra tas tvarus verslas. Turbūt ir nėra vieno atsakymo.

– Ar dažnai vartotojai apsigauna pirkdami, jų manymu, ekologišką produktą su gražia etikete?

– Nemanau, kad visi verslai, turintys žalumą teigiančias etiketes ar gražias pakuotes, kurios atrodo tarsi perdirbtos, turi tikslą apgauti. Kartais jie tiesiog neturi informacijos ir, girdėdami apie žalumą, žiedinę ekonomiką, gamina produktui pakuotę iš perdirbtos medžiagos, kurios kai kuriais atvejais, pavyzdžiui, dantų pastai, net nereikia.

Žaliasis smegenų plovimas (angl. greenwashing) yra pašalinis poveikis einant tvarumo link. Jis yra kaip vaistų pašalinis efektas, kai viena gydai, kažkas kita atsiranda. Dalis verslų tai daro tyčia, dalis iš nežinojimo.

Pavyzdžiui, įmonė rašo, kad kompensuoja savo anglies dvideginio pėdsaką. Negali šiandienėje ekonominėje ir technologinėje sistemoje visiškai išvengti poveikio klimato kaitai, neišmesti šiltnamio efektą sukeliančių dujų. Turbūt yra vienetai verslų, kurie yra labai arti to tikrojo nulio. Klausimas yra ne tik kompensavimas, bet ir kiek tų dujų verslas išmeta.

Žaliojo smegenų plovimo šiandien yra labai daug ir vartotojui yra labai sudėtinga susigaudyti. Aplinkosauginių ženklų yra virš 400, tačiau žmonėms neįmanoma visų jų žinoti.

Dabartinė klimato kaitos situacija diktuoja tai, kad mes iš esmės turime sėsti ir spręsti, kaip eliminuoti poveikį klimato kaitai galvojant ir apie energetikos krizę. Tačiau rasti sprendimus turime kartu: ir valstybės, ir vartotojai, ir verslai.

– Kokią įtaką verslų tvarumui daro tiek padidėjusi infliacija, tiek energetinių išteklių kainos?

– Milžinišką, nes nelieka prabangos daryti tai, ką nori, – turi daryti tai, ką privalai, kad išlaikytum logiškas kainas ir darbuotojus. Keista, bet iki šiol buvo įmonių, kurios neturėjo savo energetinio efektyvumo audito ir net nežinojo, kur pas juos pro pirštus išbėga energija. Dabar įmonės skuba tai atlikti.

Energetiniu aspektu išryškėjo privalumai tų įmonių, kurios jau anksčiau investavo į tvarią energetiką. Tos įmonės, kurios jau prieš energetinę krizę pasigamindavo trečdalį elektros energijos iš atsinaujinančių energijos šaltinių, jos jau yra sutaupiusios. Tai yra tas pavyzdys, kada tvarus verslas atsiperka.

Dažnai verslai klausia, kada tvarumas atsipirks, ar vartotojai juos pasirinks. Negaliu atsakyti. Žinoma, yra statistika, tačiau ji labai priklauso nuo šalies konteksto. Negalima lyginti verslo Jungtinėse Amerikos Valstijose ir verslo Lietuvoje.

– Kai kurios savivaldybės, pavyzdžiui, Vilniaus, kalba apie mazuto deginimą kaip laikiną sprendimą, leidžiantį sumažinti šildymo kainas. Kaip jūs matote tokius laikinus sprendimus?

– Nėra vieno atsakymo. Jeigu priimame sprendimą gamtos naudai, tai visada būna tarpinė situacija, kai kas nors visuomenėje nukentės. Jei mes šiemet nekūrensime mazuto, kokios bus to pasekmės? Man atrodo, kad kiekvienas gyventojas turėtų tai žinoti.

Pavyzdžiui, Belgijoje išaugus energijos kainoms kelis kartus, didelė žmonių dalis, buvusi vidurinės klasės apačioje, atsidūrė skurde arba ant jo ribos. Todėl pradėjo kurtis savanorių grupės, padedančios tokiems žmonėms, nes visuomenė nenori, kad būtų skurde gyvenančių žmonių.

Norint, kad būtų tvarumas, ir jo siekiant, reikia būti vieningiems. Kai esi aplinkosaugininkų burbule, kuriame visi yra prieš mazuto deginimą, vienaip matai situaciją. Kai atsirandi kitame burbule, kur matai žmones, kuriuos padidėjusios energetinių išteklių kainos paveikė itin neigiamai, į situaciją pradedi žvelgti dar kitaip.

Energetinis skurdas yra lygiai tokia pat svarbi problema, kaip ir aplinkosauga. Tačiau per 30 savo darbo aplinkosaugoje metų taip pat labai dažnai girdžiu argumentą, kad dabar dar truputėlį paterškime, o kai būsime turtingesni, tada atsiras pinigų rūpintis ir aplinkosauga.

Iš vienos pusės – taip, yra didelė nelygybė, kai neturi pinigų, sunku rūpintis aplinkosauga. Tačiau dabartinėje situacijoje, kai esame peržengę daugybę ribų, neturime pasirinkimo. Nebeturime teisės taip mąstyti.

– Ką turėtume daryti ateityje, kad įvyktų teigiami pokyčiai?

– Pirmiausia – kalbėtis. Labai dažnai tarp įvairių interesų grupių yra nesikalbama arba dialogas vyksta tradiciniu būdu, kai visi susėda aplink stalą, kas nors padaro pranešimą, o po jo žmonės užduoda klausimus ir pasako, kad konsultacija įvyko. Tačiau konsultacija yra tada, kai iškeliame problemą ir kartu ieškome sprendimo.

Aš esu bendrakūrystės šalininkė ir manau, kad tik kartu galime rasti sprendimus. Nebūtinai iš karto, nes tai nėra lengvi sprendimai, visada turime kažką aukoti.

Kita vertus, tai yra ir valstybės profesionalumo klausimas. Jeigu valstybė nusprendžia, kad nenaudojame šiltnamio efektą sukeliančio energijos šaltinio tam, kad išspręstume skurdo problemas, tada ji turėtų pasakyti, ką darome su skurdo problema. Tai yra politinės valios aspektas, jis turi būti labai logiškas, pagrįstas ir racionalus, sutartas su visomis interesų grupėmis, jis negali būti deklaratyvus ir neįgyvendinamas.

Trečias dalykas yra etiškumas ir to laikymasis. Tiek valstybei, tiek verslui reikėtų ne gražiomis frazėmis, ne skambiais žodžiais, o iš esmės pasižiūrėti, ką darome, kad įvyktų pokyčiai.