„Turėtum džiaugtis, o verki“: pogimdyminė melancholija ir depresija – ką svarbiausia žinoti ir moterims, ir vyrams?

Specialistai ir pačios vaikų sulaukusios moterys bei tėvais tapę vyrai Lietuvoje vis atviriau kalba: gimus kūdikiui gali apimti ne tik šviesios emocijos. Pogimdyminė melancholija, depresija ar dar sunkesnės būklės – visa tai egzistuoja, apie jas žinoti verta. LRT RADIJO kalbintos ekspertės aiškina – naujagimių tėvams svarbu suremti pečius ir padėti vienas kitam visa tai pakelti, tačiau pagalbos ieškoti reikėtų ir iš aplinkos.

Manoma, kad depresija serga kas dešimtas tėtis

„Mamos, ypač susilaukusios pirmo vaiko, jaučia kažkokį socialinį spaudimą, tarsi [turi] būti laimingos savaime, nes juk stebuklo susilaukė“, – sako akušerė Agnė Škudienė ir patikina – viskas nėra taip paprasta.

Ta didžiulė atsakomybė už kito žmogaus gyvenimą, antrina psichologė-psichoterapeutė Sigita Valevičienė, neretai tą džiaugsmą aptemdo, o nuolatinė įtampa tėvus be galo vargina, todėl nenuostabu, jog realybė nėra tokia šviesi, kaip įsivaizduoja visuomenė.

„Kai jie (vaikai – LRT.lt) yra maži, prarandi netgi galimybę reguliuoti savo laiką ir energiją, jauti, kad visą laiką duodi ir tai niekada nesibaigia. Tai nėra darbas, iš kurio grįžti, atsigeri arbatos, pasiilsi ir paskui vėl eini. Tai yra 24 valandos darbo, kurio nesimato.

(...) Mūsų visuomenė labai tai nuvertina: na, kas čia, motinystės atostogos, mes netgi taip vadiname, nors iš tikrųjų tai nėra atostogos, tai yra tikrai sunkus darbas. (...) Netgi jeigu vaikas miega, net jeigu naktis gera ir vaikus ramus, mūsų smegenys visą laiką budi“, – teigia S. Valevičienė.

Nenuostabu, jog taip drastiškai pasikeitus moters ir vyro gyvenimui, neretą užpuola emociniai sunkumai, pavyzdžiui, pogimdyminė melancholija ar net depresija. Pirmoji liga, tyrimų duomenimis, gali pasireikšti net iki 80 proc. gimdžiusių moterų ir jų vyrų.

Anot psichologės-psichoterapeutės S. Valevičienės, šiai ligai būdingas liūdesys ir ilgesys, dažnai neturintis aiškios priežasties. Visgi tokia būsena yra epizodinė, netrunka daugiau 2 savaičių.

„Melancholijai būdinga tai, kad ji, taip liaudiškai sakant, neiškerta moters iš esmės: aš vis dar jaučiuosi, kad susitvarkau ir su vaikeliu, ir su buitimi, (...) nėra jausmo, kad tas pagrindas išslydo. (...) Tai dažniausiai nesutrikdo santykio su vaiku – tas žmogeliukas vis dar būna mielas“, – LRT RADIJUI sako specialistė.

Pasak jos, jeigu toks nepaaiškinamas liūdesys trunka ilgiau nei 2 savaites, jau reikėtų sunerimti, kreiptis pagalbos į specialistus, nes tai gali įspėti apie užsimezgusią pogimdyminę depresiją. Ja, anot S. Valevičienės, serga nuo 15 iki 25 proc. naujųjų tėvų. Manoma, kad depresiją turi kas dešimtas tėtis.

„Kai jau prasideda depresija, tikrai būna daug gilesnis tas liūdesys ir tikrai būna daug kaltės, kad aš esu bloga mama (ar tėtis), ir jausmas, kad aš nelabai tvarkausi su visa situacija: darosi sunku keltis ryte, aš nelabai noriu būti su vaiku.

(...) Dažniausiai moterys, kurios mano terapiniame kabinete šneka apie tą patirtį, sako, kad jausmas yra kaip roboto: aš žinau, ką reikia daryti, bet aš nejaučiu. Aš keičiu sauskelnes, vežu į lauką, bet nėra (...) to džiaugsmo žiūrint į savo mažutį žmogeliuką. Dažniausiai tokios mamos nieko nejaučia, nežino, ką daryti. Tada būna visokios kompensacijos – bandymas skaityti labai daug knygų ir viską padaryti labai idealiai. Tada, aišku, ir vėl nesigauna ir tai tik gilina depresiją“, – pasakoja LRT RADIJO pašnekovė.

Specialistė patikina – depresiją sukelia įvairūs hormonų pokyčiai, vykstantys moters organizme, todėl su šia būkle susidurti gali praktiškai kiekviena mama, „tai nereiškia, kad su manimi kažkas netvarkoje“. Visgi labai svarbu į šią ligą nenumoti ranka – negydoma ji gali turėti rimtų pasekmių.

„Kuo mes ilgiau laukiame, tuo yra sunkiau, nes depresija yra linkusi gilėti ir tada yra sunkiau padėti mamai. Ką mes matome iš mokslinių tyrimų, kurie yra longitudiniai, t.y., daromi ilgą laiką, yra tai, kad mamoms, kurioms depresija po gimdymo buvo negydyta, ji anksčiau ar veliau praeina, bet paskui gyvenime ta moteris yra labiau linkusi vėl kristi į depresiją, kai yra kažkokie sudėtingi gyvenimo atvejai“, – dėsto S. Valevičienė.

Svarbu, jog pora veiktų kaip komanda

Viena iš projekto „Mama mums rūpi“ autorių Nida Vildžiūnaitė LRT RADIJUI džiaugiasi, jog dėmesio naujųjų tėvų psichinei sveikatai pastaruoju metu skiriama vis daugiau. Vis dėlto spragų, ypač medicinos lauke, tikrai netrūksta – neretai tėvai, ypač mamos, patiriančios emocinių sunkumų, laikomos ištižusiomis, o medikai nežino, kokių priemonių imtis, kad joms padėtų.

„Aš tą moters menkinimą ir jai priklausančių galių nesuteikimą vadinčiau viena iš tokių svarbių problemų apskritai požiūryje į moterį, mamą, į jos vaidmens svarbą. Tikrai jaučiasi nusivylimas jaunų moterų, kurios savo gyvenimuose jau žino savo teises, savo poreikius, jais rūpinasi, yra įpratusios sau skirti dėmesį, pagarbą savo poreikiams, o atėjusios į motinystę susiduria su tokia nepagarba ir sumenkinimu.

(...) Medikai neturi tų gairių, neturi kažkokių aiškių algoritmų, kaip jiems veikti. Net ir psichikos sveikatos specialistams trūksta žinių apie pogimdyminę depresiją, apie moters būsenas, apie emocinius pokyčius motinystės laikotarpiu. Tikrai yra didelis trūkumas pradedant nuo aukštųjų mokyklų, universitetų programų arba kažkokių kitų mokymo programų, nėra ta informacija teikiama. Tai normalu, kad medikai atėję į tą sistemą ir dirbantys darbus taip, kaip yra įpratę, tų emocinių aspektų dažnai nevertina arba vertina tiek, kiek jie patys kaip specialistai, kaip žmonės nori, gali, geba, yra save patobulinę ir galvoja, kad tai yra teisinga“, – tvirtina N. Vildžiūnaitė.

Neretai naujiesiems tėvams kritikos pažeria ir kiti jiems artimi žmonės – tėvai, seneliai, tetos, dėdės ar kaimynai, manantys, jog viską supranta geriau, pirštu baksnojantys į naujųjų tėvų daromas klaidas. Kaip aiškina psichologė-psichoterapeutė S. Valevičienė, tai tėvų emocinę būklę gali tik dar labiau pabloginti.

„Kai mama pradeda lauktis, pagrindinis hormonas, kuris skiriasi smegenyse, yra oksitocinas. Tai yra santykio, ryšio, meilės hormonas, bet jis yra labai jautrus aplinkai. Tai reiškia, kad kai mūsų smegenys išskiria daug oksitocino, iš esmės mes naikiname gynybą nuo aplinkos.

(...) Ką mes žinome iš tyrimų, apskritai depresijos po gimdymo pagrindinis faktorius yra aplinka. (...) Iš vienos pusės, tai yra gražus dalykas dėl to, kad mes galime sukurti aplinką tokią, kad moteris motinystėje galėtų būti švelniau ir saugiau, bet iš kitos pusės aplinka gali labai sužeisti. Tikrai mes visos žinome – kai pagimdai tą mažą žmogeliuką, atrodo, anksčiau tikrai nebuvo taip svarbu, kad (...) kokia močiutė sugalvoja pakomentuoti, kad be kepurytės bus ausų uždegimas. Grįžus namo supranti, kad čia yra nesąmonė, bet viduje yra jausmas, ta frazė nuolat sukasi ir tikrini tą temperatūrą“, – teigia specialistė.

Dėl to, jog aplinka jos taip stipriai nepaveiktų, pasak N. Vildžiūnaitės, mama turi apsupti save saugumo jausmą žadinančia bendruomene, kuri neleistų kritikos strėlėms jos sužeisti. Be to, kaip priduria akušerė A. Škudienė, reikia nepamiršti kartu su savo partneriu veikti kaip komanda, atsiremti ir į jį.

„Ne tik vaikas atėjo į šį pasaulį – ir šitiems dviems jauniems žmonėms pasaulis staiga pasikeitė visiškai. (...) Dažniausiai jie vis tiek turi rasti būdą, kaip vienas kitą papildyti. Turbūt su tuo galima susieti ir tą didžiulį skyrybų skaičių, ypač pirmaisiais metais gimus vaikui, nes abu žmonės pasikeičia ir nebetinka vienas kitam, ne tokie lūkesčiai būna, kaip jie įsivaizdavo“, – tvirtina akušerė.

Šioms idėjoms antrina ir psichologė S. Valevičienė. „Tėčio dalyvavimas pasiruošime gimdymui ir laikotarpiui po gimdymo mažina emocinius sunkumus mamai. (...) Tai yra tikrai tokio pokyčio laikotarpis: keičiasi tėtis, keičiasi mama ir keičiasi jų santykis. Tai šitame visame laikotarpyje labai svarbu, kad vyras irgi tame dalyvautų, susigaudytų, kas vyksta, ir jie išlaikytų tą tarpusavio santykį, nes namai yra ta vieta, kur mes jaučiamės saugiausiai“, – sako ji.

Visgi, anot S. Valevičienės, visos emocinės naštos užkrauti vien ant vyro pečių nereikėtų. Svarbu turėti ir draugių mamų, su kuriomis naujoji mama galėtų pasidalinti savo patirtimi ir išgyvenimais.

„Mes turime tyrimus, kurie rodo, kad vien vyro negana – moterims, kurios turi draugių ratą, yra lengviau po gimdymo ir vėlgi mažiau yra depresijos. Vyras tikrai visko nesupras, nes jis nėra mama, jam yra truputį kitaip. Kitas dalykas, čia yra tiek daug emocijų, kad vienam vyrui (...) tą visą srautą atlaikyti ir dar su savo emocijomis susitvarkyti reikėtų būti labai patyrusiu psichoterapeutu“, – pabrėžia pašnekovė.

Su tuo, jog paguodos reikėtų ieškoti ir kitų mamų gretose, sutinka ir akušerė A. Škudienė. Ji pastebi, jog pastaruoju metu, ypač po karantino, vis populiaresni tampa mamų klubai, kur moterys noriai vienos su kitomis dalinasi tiek savo džiaugsmais, tiek vargais ir kartu bando susigaudyti iššūkių kupinoje motinystėje.

Visos diskusijos klausykitės LRT RADIJO laidos „Čia ir dabar“ įraše.

Parengė Aistė Turčinavičiūtė.