„Ten aukštai žmonės nesupranta, kaip galima nepereiti per kambarį“: ar Lietuvai dar reikia provincijos ligoninių?

Šakių miesto ligoninė – viena iš tų, į kurias nusitaikė medicinos įstaigų tinklo pertvarkos reforma. Visoje Lietuvoje siūloma nukreipti pacientų srautus į didžiuosius miestus, tačiau sprendimas sulaukė priekaištų.

Ragino Šakius saugoti nuo ministrų

Nors apie didesnius uždarymus dar neskelbiama, kalbos, kad galbūt bus uždaryti vaikų ligų ir chirurgijos skyrius, kaitina aistras. Prieš metus dėl Šakių ligoninės likimo kilo net protestai.

„Šakių rajono gyventojai, ar jums reikalinga rajone ligoninė? Jei taip, visus neabejingus, kurie nori išsaugoti visus skyrius ir visas darbo vietas Šakių ligoninėje, kviečiame prie savivaldybės pasakyti tai valdžios atstovams“, – feisbuke skelbė akcijos organizatoriai, kvietę politikus „apsaugoti ligoninę“ nuo Sveikatos apsaugos ministerijos.

Šakiečiai baiminosi, kad susirgus teks važiuoti į Vilnių ar Kauną – iki šio 82 kilometrai, o ar ten pas medikus bus galima patekti greitai, nežinia.

LRT.lt apsilankius Šakiuose, aistros čia jau buvo gerokai nurimusios – vieni vietiniai pasakojo norintys ligoninę išsaugoti, kiti svarstė, kad Kaune geresni specialistai.

„Žmonėms kartais padeda tiesiog nuėjimas pas gydytoją. Ar vaikai privežios? Nesaugiai žmonės jaučiasi. Kaip bažnyčia, taip ir gydytojas“, – kalbinta moteris atkreipė dėmesį, kad ligoninės išsaugojimas ramina psichologiškai.

O šakietis Edmundas sako, kad ligoninės pastatas naujas, suremontuotas, gaila tokio nenaudoti.

„Reikia ne ligoninę, o savivaldybę uždaryti. Jei Vyriausybė protingai vadovautų, užtektų dirbti keturias dienas“, – tvirtino jis.

Kita pašnekovė, Adelė, čia gyventi atsikraustė iš Vilniaus po studijų, dažnai lankosi didmiesčiuose, tačiau sako suprantanti ir pagyvenusius žmones, kuriems toli keliauti sunku.

„Kaune konvejeris, paskambini ir registracija po mėnesio. Ten aukštai žmonės nesupranta, kaip galima nepereiti per kambarį, negalėti vaikščioti“, – sako ji.

Šakių rajono meras Edgaras Pilypaitis atkreipė dėmesį, kad neramumus ir protestus prieš metus kurstė ir nevietiniai, kokie jų tikslai skleisti paniką Šakiuose, – neaišku. Kai kurie Šakių ligoninės skyriai nerentabilūs, kitaip sakant, juos išlaikyti neapsimoka.

„Rajonas mažėja, neateina gydytojų, kurie norėtų čia gyventi ir dirbti“, – LRT.lt kalbėjo meras. Jis neslepia, kad su ministerija derėtis ne visada lengva, bet tenka pripažinti, kad Šakių ligoninė nėra vertesnė išlaikymo nei kitos provincijos ligoninės, susiduriančios su panašiomis problemomis.

Savivaldybė, anot jo, bandė prisivilioti jaunus gydytojus ir pinigais, siūlydami paramą būstui įsigyti, tėvų namų remontui. Tuo nepasinaudojo nė vienas specialistas. Tuo metu anksčiau visoje Lietuvoje garsūs šakiečiai sąnarių operacijų specialistai jau išėjo į pensiją.

„Greičiausios ir lengviausios paslaugos turėtų būti suteikiamos kuo arčiau <...> Šiuo metu kartais matome lengvą chaosą, kai gyventojas, nors galima tai išspręsti mūsų rajono ligoninėje, atsiduria eilėje Kauno klinikose ir sudaro dirbtinius kamščius“, – E. Pilypaičio teigimu, greitosios pagalbos atstovai taip pat skundžiasi, kad jiems į ligonines tenka vežti pacientus su lengvomis indikacijomis.

Jis sako nežinantis lengvos išeities.

„Pinigai iš dangaus nekrenta. Mes, kaip valstybė, turime sueiti ir nuspręsti, kiek dar galime mokėti už tokios sveikatos sistemos tinklo išlaikymą“, – sakė meras.

Vyriausiasis gydytojas: reformos nesibaigia

Pačios Šakių ligoninės pastatas – visos Lietuvos istorijos ir demografijos atspindys. Tarpukariu pastatytame dviaukštyje sovietmečiu pacientai jau nebetilpo, pastatytas didelis priestatas. Tačiau kai Šakiuose lankėsi LRT.lt žurnalistai, ligoninė buvo kone tuščia, pacientų priėmimo skyriuje – vos keli lankytojai.

Vis tik ligoninės direktorius ir vyriausiasis gydytojas Algirdas Klimaitis sakė, kad ligoninės lovos tą dieną buvo užpildytos. Pasakojimą jis pradeda nuo savo pirmtako – pirmojo Šakių ligoninės vyriausiojo gydytojo, Vinco Kudirkos bendramokslio, buvusio Seimo pirmininko Jono Staugaičio.

„Aš ir dabar kartais paimu ir perskaitau – pažiūrėkite metinę atskaitą apie ligoninę. Jei pavartytumėte, ką mes rašome, – po šimto metų niekas neturės kantrybės perskaityti. O čia ir buhalterija, ir ligoninė, ir ūkis, ir net socialinė politika. Už perrišamą medžiagą iš turtingesnių buvo imamas mokestis, o vargšai nemokėjo nieko“, – įrėmintą raštą rodo pašnekovas.

Aiškindamiesi ligoninės istoriją, būtinai sužinosite tai, kad 1971 m. būtent Šakiuose buvo atlikta pirmoji Lietuvoje klubo sąnario endoprotezavimo operacija, dėl tai atlikusių specialistų miestas buvo žinomas kelis dešimtmečius.

„Protezo kūrėjas <...> Maskvoje sakė: matote, mano sukurtas sąnarys toks geras, kad net ir tokiame kaime gali bet kas jį įdėti“, – pasakoja A. Klimaitis.

Gydytojas čia dirba jau 42-ejus metus, atkeliavo iškart po studijų.

„Visi nustebo, kad pasirinkau Šakius <...> Žmona sakė, kad gyvensime, kol vaikai pradės lankyti mokyklą, 7-erius metus“, – pašnekovo teigimu, jis tada nebūtų pagalvojęs, kad Šakiuose liks taip ilgai.

Per tuos metus ligoninė pasikeitė, pavyzdžiui, anksčiau dėl patalpų trūkumo ligoniai būdavo nešiojami į operacinę arba lipdavo ten patys, jei pajėgdavo – pastate lifto nebuvo.

„Dabar pagalvojus, apima siaubas. Jaunystėje sunku gal nebuvo“, – sako A. Klimaitis.

Technologiškai Lietuvos medicina ypač pasikeitė po Nepriklausomybės.

„Sunkiai įsivaizdavome, kad Šakiuose bus ligoninė, kur bus nervų, vidaus ligų profiliai, chirurgija, traumatologija, akušerijos skyrius“, – pasak jo, ligoninėje išliko ir sąnarių protezavimo tradicija. Teko įrodinėti, kad sąlygos mažo miesto ligoninės operacinėje tinkamos operacijoms.

Centralizacijos vajus

Sveikatos apsaugos ministerijos atlikta Lietuvos gydymo įstaigų analizė Šakių ligoninei prognozuoja blogesnius laikus. Statistiškai per dieną čia atliekamos tik dvi planinės operacijos, todėl skaičiuojama, kad srautas bus nukreiptas į Kauną, svarstoma dėl skyrių uždarymo – akušerijos skyrius buvo uždarytas jau prieš 12 metų.

„Per savo praktiką esu matęs kokias 6 reformas. Suprantu, kad jos nesibaigs. Yra du požiūriai: centralizuota ir decentralizuota medicina. Ta kryptis buvo priimta šeštajame atkuriamajame Lietuvos gydytojų sąjungos suvažiavime 1989 metais. Ten buvo tokia strategija: kalbama apie būsimą sveikatos draudimą, šeimos mediciną <...> Tai buvo pats įdomiausias laikas, galėjome ieškoti geriausių sprendimų“, – sako A. Klimaitis.

Pirmoji Nepriklausomos Lietuvos sveikatos koncepcija, remdamasi šiomis gairėmis, kai dar neveikė šiandien dauguma sveikatos politiką nustatančių įstatymų, numatė orientaciją būtent į decentralizuotą mediciną. Tuo metu vyko ekonominė Rusijos blokada, trūko medikamentų ir įrangos.

„Tą koncepciją būtų įdomu paskaityti šiandien ir ateities reformatoriams <...> Kai atsirado sveikatos draudimas, nuo 2000 metų centralizacija pradėjo jaustis stipriau. Mes periferijoje pradėjome jausti, kad ji vis labiau slegia, mums kažkas neleidžiama, tikintis, kad tai atsvers šeimos medicina. Bet šeimos medicina gal dabar atsiranda, nors aš matau, kad šeimos gydytojai piketuoja“, – sako gydytojas.

Jis atkreipia dėmesį, kad šiandien medikai dažnai jau nebegali padėti tiems pacientams, kurie per pandemiją delsė lankytis medicinos įstaigose. Būtent tai, anot jo, rodo, kad šeimos medicinos sistema Lietuvoje neveikia tinkamai.

„Pagrindiniai krūviai buvo rajonuose, skubaus priėmimo pagalbos skyriuose“, – apie popandeminę situaciją sako pašnekovas.

Tačiau ar problema nėra ta, kad šeimos gydytojams tiesiog tenka per didelė biurokratinė našta?

„Kaip čia jums pasakius, po 4-os valandos, nedarbo dienomis visas krūvis tenka mūsų skubios pagalbos skyriui“, – sako pašnekovas.

Kita vertus, pripažįsta ligoninės vadovas, sprendimus diktuoja pati demografija, mažėjantis gyventojų regionuose skaičius. Pavyzdys – buvusio akušerijos skyriaus rodikliai, vaikų skyriai.

„Per šią dieną vaikų priėmimo skyriuje buvo 2 vaikai. Kai aš pradėjau dirbti, vaikų rajone buvo apie 9 tūkstančius, dabar – apie 3 tūkstančius“, – sako jis.

Tačiau Lietuvoje yra itin gerai vertinamų akušerijos skyrių ir už didmiesčių ribų. Pavyzdžiui, pavasarį buvo piktinamasi Trakų ligoninės Akušerijos skyriaus uždarymu, nors patalpos buvo neseniai renovuotos, o paslaugas gyventojai vertino ir keliaudavo čia net iš kitų miestų. A. Klimaitis sako, kad vien gerų ketinimų nepakanka.

„Manau, tai dvidešimties metų senumo klausimas <...> Ekonominės pusės ignoruoti irgi negalima. Akušerijos skyrius, prieš jį uždarant, mums generuodavo minusą ligoninės biudžete, jame būdavo priimama 200 gimdymų per metus. Reikėjo 300 gimdymų, kad pajamos būtų lygios išlaidoms“, – skaičiuoja jis. Šiandien ligoninėje nedaug ir garsiųjų sąnarių operacijų – apie 60 per metus.

Jis pritaria ir neseniai vykusiam Šakių greitosios pagalbos stoties reorganizavimui – administracija nuo šiol bus Kaune. Ligoninės vadovo teigimu, šiek tiek skaudu girdėti požiūrį, kad ligoninėje operacijų mažai, todėl kokybė prasta.

Jis sako siūlantis SAM kompromisą – planuojama, kad net jei ir nebus visą parą dirbančio chirurgijos skyriaus, skubios pagalbos skyriuje galėtų būti budintis chirurgas, vaikų gydytojas, suteikiantys pirmą pagalbą, o stabilizavus būklę vežti į Kauną.

Beje, didmiesčių medicinos infrastuktūrai gydytojas irgi turi pastabų.

„Dabar pradėtas statyti traumų centras Kaune, Vilijampolėje. Labai gera vieta, seniai galvojau, kodėl ten nieko nestato, visi grūdasi į didžiąsias klinikas? Greitosios pagalbos automobiliui tenka važiuoti per gyventojų kiemus. Jei kokia ekstremali situacija, karas, kaip ten privažiuoti? Ligoninės turi būti kaip „Mega“ prekybos centras, prie autostradų, ne kalne prie Soboro“, – sako gydytojas.

Net ir Šakių ligoninėje buvo svarstoma ruošiantis ekstremalioms situacijoms įrengti sraigtasparnių nusileidimo aikštelę.

„Bet atvažiavo projektuotojai pažiūrėti, sako, blogi kaimynų stogai, nukels juos“, – šypsosi A. Klimaitis.

Kokio ligoninių tinklo reikia Lietuvai?

50 proc. Šakių savivaldybės gyventojų keliauja į Kauno ligonines, ir tik 33 proc. renkasi operacijas čia, rodo SAM tyrimas.

„Medicina stipriai specializavosi. Mes nedarome kardiochirurginių operacijų, sudėtingų pilvo operacijų, onkologinių operacijų, neurochirurgijos“, – ligoninės vadovo teigimu, daugiausiai ligoninėje operuojami pilvo organai: tulžies pūslės akmenligė, apendicitas, gydomi nesunkūs kasos uždegimo atvejai, kiti atvejai ištiriami ir pacientai nukreipiami kitur.

A. Klimaitis sako tik sveikinantis medicinos klasterių atsiradimą, kai kuriami specializuoti centrai.

„Reikia tik pasistengti sprendžiant diagnostikos ir logistikos klausimus. Insultai gal sunkesnis atvejis, nes reikalinga kompiuterinė tomografija, tai užima laiko. Senstančius žmones labiau ištinka išeminiai insultai, kai pagalba būna pavėluota, nes žmogus užsiguli pusę paros, parą. Realiai lieka slauga“, – sako gydytojas.

Kita sritis, kur svarbus pagalbos suteikimo greitis – ūmi galvos kraujagyslių trombozė.

„Jei aš gyvenu kur nors Žaliakalnyje, yra Kauno klinikos, specialistai laisvi, atvežė, trombą pašalino – tikimybė, kad sveikata pasitaisys, gerokai didesnė nei gyvenant kaime prie Šešupės. Laikas, vieta – nelabai galima pasiginčyti“, – svarsto Šakių ligoninės vadovas.

Pasiryžę sumokėti už mokslą

Šakiuose bandyta jaunus specialistus pritraukti ir skatinant finansiškai, tačiau nesėkmingai. Šakių ligoninėje medicinos rezidentai dirba priėmime gydytojais be specialisto kvalifikacijos, tačiau A. Klimaitis sako neturintis atsakymo, kaip pritraukti jaunus gydytojus.

Nusiskundimų, kad gydytojai vyresni, todėl jais nepasitikima, LRT.lt žurnalistams teko girdėti ir iš vietinių gyventojų. A. Klimaitis sako, kad tai nepagrįsti mitai, pavyzdžiui, neseniai Šakių ligoninėje būtent vyresnio amžiaus gydytojas neurologas galimai išgelbėjo namuose sumuštos moters gyvybę – kitiems specialistams panorus ją išrašyti namo, jis atliko papildomus tyrimus ir nustatė kraujo išsiliejimą į smegenis.

Tačiau jis sako, kad medikai šiandien ruošiami nepalyginamai geriau nei sovietmečiu.

„Jei jau reikėtų rinktis, aš vis tiek būčiau už jauną žmogų <...> Bet manau, čia jau net ne medicininis klausimas, o demografinis ir strateginis. Naujojoje Akmenėje ateina nauji investuotojai, darbo vietos. Natūralu, kad paskui juos keliauja ir visa socialinė infrastruktūra“, – sako jis.

O Šakiai, anot pašnekovo, yra žemės ūkio kraštas, jame darbo vietų mažėja dėl technologijų. Ūkininkai užaugintas žaliavas parduoda, gamyba čia nevyksta.

„Net ir pinigais, neįsivaizduoju, kaip“, – apie jaunų medikų pritraukimą svarsto pašnekovas.

Vienas kelias, pasak jo, galėtų būti atsirinkti Šakių rajono abiturientus, mokėti už jų mokslą universitete tam, kad jie grįžtų čia dirbti. Tačiau A. Klimaitis įžvelgia ir kitą problemą – universitete Šakių rajono moksleiviams sunku prilygti geriausiai vertinamų Lietuvos mokyklų absolventams.

„Aš prieš prievartinį atidirbimą, žinoma, mes pasakome, kad sumokėsime už rezidentūrą, mokėsime stipendiją. Bet kiek metų už jus mokame, tiek metų įsipareigojate Šakiuose dirbti. Taip ir vyksta kai kur – ir pas mus pernai pradėjo dirbti jaunas urologas, ketverius metus mokėjome už mokslą. Sukirtome rankomis, ir dabar jis laikosi žodžio, ketverius metus dirbs“, – sako A. Klimaitis, nors priduria, kad gydytojas čia sukūrė ir šeimą.

Jis primena, kad po Antrojo pasaulinio karo Lietuvoje vyko panaši praktika – lietuviai specialistai buvo siunčiami į atgautą Vilniaus kraštą dėl to, kad ten norėta daugiau Lietuvos įtakos. Pašnekovas turi priekaištų ir universitetams: prisimena atvejį, kai ligoninė buvo pasirengusi apmokėti inkstų specialisto rezidentūros studijas, tačiau universitetas jo į rezidentūrą nepriėmė išvis, studentas iškeliavo mokytis į Vokietiją.

„Kalbant apie medikus, gal ir mokytojus – nors su pedagogika situacija dar sudėtingesnė – mes bendraujame su gimnazija, mokytoja, kuri atsakinga už profesinį orientavimą. Mokiniai ateina į ligoninę, domisi, vasarą priimame ir savanorius. Įsivaizduoju, kad tokiu būdu ir universitetuose turime turėti tam tikras kvotas, už kurias periferija, suvalkiečiai, tikrai susimokėtų. Ir žmonės, kurie augę šiame krašte, tikrai turi polinkį čia grįžti <...> Regionus gali atgaivinti tik regionų žmonės, neatvažiuos iš kitur“, – sakė jis.

O vyresnius medikus patirtis kartais ir stabdo nuo progreso, rizikingesnių sprendimų, svarsto pašnekovas. Jis prisimena pažįstamo lietuvio, dirbančio skyriaus vadovu Danijos ligoninėje, patirtį.

„Jis sako, jei aš dirbu ir negaunu nė vieno skundo per metus, administracija į mane ima žiūrėti kreivai. Sako, tu nesiimi sudėtingesnių atvejų, važiuoji su mažiau rizikingais. Bet jei gauni daugiau nei tris, irgi ima kreivai žiūrėti“, – šypsosi pašnekovas.

Ligoninėje trūksta anesteziologo reanimatologo – šiuo metu yra tik vienas, reikėtų vidaus ligų gydytojo. Pasak A. Klimaičio, tai labai universali specialybė – todėl mediko reikia netgi labiau nei širdies ligų specialisto.

Paklaustas apie vykusius protestus dėl ligoninės skyrių uždarymo, pašnekovas svarsto, kad medicinos politiką ir įstaigas supa pernelyg daug skandalų, kurie nėra pagrįsti.

„Kaip sakoma, savame krašte pranašu nebūsi. Kartais atėjo, pasakė iš šalies ir visiems nušvito... Aišku, labai jautru. Kartais būna kokia nesėkmė, apsipina gandais, po to proceso išvis negali valdyti. Manau, ir žurnalistai į sveikatos apsaugos sritį turi reaguoti santūriau, neieškoti ypatingų įvykių“, – sako jis.

Nepatenkintiems ligoninių darbu gydytojas turi atsakymą ir dėl Lietuvoje kartais pasigirstančio lyginimo su Sovietų Sąjunga – neva anksčiau gydymo sistema veikė geriau, buvo labiau prieinama. LRT.lt pašnekovas sako, kad greičiausiai žmonės ilgisi ne geresnio gyvenimo, o savo jaunystės.

„1990-aisiais išlindome pro rakto skylutę. Aš pagalvoju: Dieve, jei mes būtume neprašokę... <...> Prieinamumas – tai juokai. Esmė yra technologijos lygis, man jokių abejonių nekyla. Skaudžiausios turbūt yra socialinės problemos, turtinė diferenciacija. Bet tada ji irgi buvo, tik to nesimatė, tai buvo paslėpta – parduotuvės, bazės partijos nariams.

Kai galvoju apie savo kartą, turiu vieną viltį: gal mes ko nors labai nesugadinome. Man įdomiau su jaunais žmonėmis pakalbėti, kurie turi ateities vizijas, o ten – neįdomu, geriau pasėdžiu pušyne, pažiūriu į Nemuną, paskaitau“, – apie sovietmečio ilgesį kalbėjo pašnekovas.

Pabaigoje gydytojo paklausiame, ar neliūdna dirbti mažo miestelio ligoninėje, kur vis mažiau vaikų ir vis daugiau socialinių realijų atspindžių: smurtas šeimoje, piktnaudžiavimas alkoholiu, visuomenės senėjimas.

„Nepasakyčiau, kad mane tai trikdytų. Matau, kokie Šakiai buvo prieš šimtą metų. Vis tiek yra tokia sinusoidė. Manau, bus ir liks žmonių, kurie turės idėjų. Ir vis tiek šiame krašte negali būti apokalipsės, negali būti, kad nieko nebeliktų“, – pokalbį baigia gydytojas.