Televizijos laidų vedėja Siparė prisiminė pirmąją savo avariją: „Galvojau, Dieve mano, kas dabar bus?“

LRT TELEVIZIJOS laidų vedėja Ugnė Siparė pasakojo, kad teko keletą kartų mokytis vairuoti padedant instruktoriams – pirmąjį kartą, kai tik laikė vairavimo egzaminus, o kitą kartą, kai po studijų pirko automobilį. Pašnekovė portalo rubrikai LRT VAIRAS pasakojo, kad reikia nebijoti ilgiau statyti automobilį, taip pat pasiūlė, kaip nurimti, jei atrodo, kad kiti vairuotojai spaudžia greičiau atsistoti aikštelėje.

– Kuo kasdienybėje Jums yra svarbus automobilis?

– Man ypatingos reikšmės automobilis niekada neturėjo ir neturi. Automobilis man reikalingas nuo taško A nuvažiuoti iki taško B, o šiaip niekada gyvenime nesuteikiau jam didesnės prasmės – tik patogumas.

– O prieš kiek laiko gavote vairuotojo pažymėjimą?

– 2008 m., tai jau 14 metų.

– Kaip sekėsi mokytis vairuoti?

– Iš karto mokiausi Marijampolėje, atsimenu, kad instruktorius buvo labai nustebęs, kaip galėjau nė karto gyvenime nebūti sėdėjusi prie vairo.

Mokiausi vairuoti tokiu senu trantu, būkime biedni, bet teisingi. Egzistavo toks mitas, kad vis tiek reikia laikyti teises su mechanine pavarų dėže, nes neva įgysi geresnių įgūdžių, nors mano ir pirmasis, ir kiti automobiliai – su automatine pavarų dėže. Dabar turbūt nebemokėčiau su mechanine pavarų dėže vairuoti, nes taip nė karto ir nevairavau nuo tų 2008 metų.

Kadangi mokiausi vairuoti ta sena mašina, besimokydama kelis kartus užgesdavau. Vieną kartą užgesau ir atsisukau piktai į instruktorių, nes jis buvo isteriškas ir visada rėkdavo ant manęs. Sakiau: „Dabar tikrai padariau viską gerai ir nesuprantu, kodėl tas automobilis užgeso.“ Jis man sako: „Tu nepergyvenk, jam jau buvo laikas.“ Išsikvietė tarnybą, kad jį nutemptų, nes automobilis paprasčiausiai sugedo.

Kai jau norėjau laikyti egzaminą, kaip tik tada „Regitra“ buvo nusipirkusi naujų, patogių automobilių. Tuomet supratau, kad aš tikrai moku vairuoti, tik tuo senu trantu buvo sudėtinga važiuoti. Išsilaikiau teises ir 4 m. apskritai pamiršau vairavimą, nes važiavau į Vilnių studijuoti ir važinėjau troleibusais.

– Kaip sekėsi grįžti prie vairo po to, kai keletą metų nevairavote?

– Pasisamdžiau moterį instruktorę, nes man atrodė, kad moteris bus ne tokia pikta, kaip tas vyras Marijampolėje, kuris ant manęs nuolat rėkdavo. Tada supratau, kad viskas yra požiūrio reikalas – nejaučiau jokio streso, kad laukia egzaminas.

Atsimenu labai gerą patarimą, kurį visiems sakau, jei kas nors nervinasi. Žmonėms kyla sunkumų, sako: labai prastai parkuojuosi. Aš lygiai to paties bijojau, sakiau savo instruktorei: „Aš taip ilgai statau automobilį, atrodo, iš paskos stovi, o aš užtrunku, kol atsistoju į vietą, ypač jei šonu parkuoju.“ Ji man sakė: jeigu maisto parduotuvėje perki daug produktų, ar nerviniesi, kad žmogus už tavęs turi laukti, kol susimokėsi? Sakiau: ne. Sako: lygiai taip pat statant automobilį – visi vairuoja, visi parkuoja ir visiems reikia palaukti, nėra čia ko nervintis. Kai atsikratai streso, ir vairavimas sekasi lengvut lengviausiai.

– Gal kada skaičiavote, kiek laiko užtrunkate per dieną važiuodama automobiliu?

– Turbūt užtrunku neilgai. Kur galiu nevairuoti – nevairuoju. Pavyzdžiui, jei važiuoju su vyru, tai jis visada vairuoja. Aš važiuoju 10 minučių iki darbo, 5 minutes iki parduotuvės. Be to, dėl savo grafiko išvengiu kamščių. Per dieną daugiausia valandą važiuoju.

– Kokių smagių situacijų prisimenate iš kelionių automobiliu – ko yra nutikę?

– Smagiausia, kai vairuojant nieko nenutinka, važiuoji ir tiek žinių (juokiasi). Aišku, turbūt įsimintiniausias pirmas nedidelis eismo įvykis. Ačiū Dievui, didelių eismo įvykių nesu turėjusi, bet pora mažų yra buvę. Stovėjau spūstyje prie raudono šviesoforo, pačiame centre, kur mašinos ne važiuoja, o rieda 5 km/val. greičiu. Net ne riedėjau, o stovėjau, už manęs irgi eilė stovėjo. Man iš paskos važiavo didelis, prabangus džipas, net nesusivokiau, kad jis gali nesustoti, tiesiog įvažiavo į mano automobilį. Mano mašina, aišku, trenkėsi į priekinę mašiną.

Kadangi buvau jauna vairuotoja, galvojau: Dieve mano, pirmoji avarija, kas dabar bus? Išlipau iš automobilio, net rankos drebėjo, nes taip susijaudinau, bandžiau prisiminti, ar kviesti policiją. Man iškart pirmoji mintis – Kelių eismo taisyklėse parašyta: jeigu įvykyje dalyvauja daugiau negu du dalyviai, vadinasi, būtina kviesti policiją. Paskambinau policijai, o jie ir sakė: tai jeigu jums viskas aišku, kas kaltas ir kas nutiko, tai mūsų nė nereikia. Sakau: bet knygutėje parašyta... (juokiasi) Klausė, ar yra sužeistų, sakau: nėra.

Atsimenu, išlipo iš to prabangaus džipo mergina, sakau: nežinau, nuo ko pradėti pildyti eismo įvykio deklaraciją. Mirsiu, nepamiršiu, ji man sako: aš tai jau mintinai tuos visus dokumentus žinau, vis trankausi ir trankausi. Man tik akys išsipūtė, galvojau, kaip gali tai priimti kaip normalų faktą, kad visur trankaisi, gal tau laikas pasimokyti vairuoti arba būti atidesnei. Iš esmės niekas nenukentėjo, tik automobiliai buvo nubrozdinti.

– Kada paskutinį kartą gavote baudą už Kelių eismo taisyklių pažeidimą? Kokia tai buvo situacija?

– Įsivertinu savo galimybes ir esu atsakinga vairuotoja. Tikrai nelakstau ar dar ko nedarau. Kalbant apie telefonus, man išvis atrodo, jog šiais laikais automobiliuose viskas pritaikyta – ant vairo paspaudi vieną mygtuką ir gali kalbėti telefonu, net nereikia atskirai laisvų rankų įrangos, viskas automobilyje paruošta, integruota ir padaryta. Tokius nusižengimus, man atrodo, net sudėtinga padaryti, žinučių nerašau prie vairo.

Esu dėl greičio viršijimo kažkada gavusi baudą. Atsimenu, nusipirkau savo pirmąjį automobilį tik baigusi universitetą. Tai buvo Šiauliuose. Važiavome aš, tėtis ir mano pusbrolis. Kadangi 4 metus buvau nevairavusi, tikrai neketinau iš tų Šiaulių vairuoti. Galvojau, pusbrolis parvairuos mašiną ir kažkur Šiaulių pakraštyje sakiau duoti man šiek tiek pavairuoti. Aš tik išvažiavau iš Šiaulių, vairavau kokias 5 minutes, privažiavau kažkokį miestelį ar buvo kelio ženklas, kurio nemačiau. Pravažiavau ir iš karto mane nufotografavo – viršijau greitį nedaug, bet užfiksavo tas aparatas.

Pamenu, tėtis juokėsi: duok žmogui pavairuoti 10 minučių – iš karto įsiamžino, reikėjo paprašyti, kad nori nuotraukos, būčiau nufotografavęs, būtų buvę pigiau. Čia toks dalykas gal iš nepatyrimo ar nepastebėjimo. Tada daviau pusbroliui vairuoti. Man tai buvo aiški pamoka: susikaupk, atidžiau žiūrėk į ženklus.

– Galbūt atpažįsta ir Kelių policija per kokį reidą?

– Yra kažkada sustabdę pakeliui į „Labą rytą“. Pamenu, vėlavau, bet mano vėlavimas buvo toks, kad buvo šiek tiek po penktos valandos ryto, o laida prasideda šeštą. Paprastai anksčiau atvažiuoju, man atrodo, tiesiog tikrino dokumentus. Sakiau: žinokite, aš labai vėluoju. Man sakė: oi, iki šeštos valandos dar yra laiko. Patikrino, viskas buvo gerai, dokumentai tvarkingi.

– Ar ko nors klausotės, kai vykstate automobiliu, ar labiau susikoncentruojate į patį važiavimą?

– Visada klausausi muzikos, dainuoju. Paskutinį kartą kolegė man sakė: aš girdžiu, kai tu atvažiuoji, nes visada atvažiuoji su muzika. Man smagu vairuoti, kai groja gera kokia nors daina.