Tautiškai gryna valstybė ar grįžimas prie LDK modelio: kaip gyvensime, kai Lietuvoje mūsų liks tik 2 milijonai?

Eurostatas prognozuoja, kad po 20 metų Lietuvoje liks tik 2 milijonai gyventojų. Sprendimo būdų, kaip pagerinti prastėjančią demografinę situaciją, yra įvairių: vieni siūlo išmokomis skatinti šeimas susilaukti daugiau vaikų, kiti ragina ieškoti priemonių, kaip susigrąžinti į užsienį emigravusius tautiečius.

LRT RADIJO kalbinti ekspertai svarsto ir dar kitą būdą – imigracijos skatinimą, darbo jėgos atsivežimą iš užsienio. Kurį variantą pasirinksime, anot jų, priklauso nuo to, kokią Lietuvą norime ateityje matyti.

Neužtikrinama kartų kaita

Prognozės apie ateityje drastiškai sumažėsiantį Lietuvos gyventojų skaičių nėra naujos, tik atgimė darbą baigus specialiai Seimo grupei, sprendusiai darbo rinkos problemas. Parlamentarai konstatuoja, kad demografinė situacija šalyje yra dramatiška: nerimą kelia visuomenės senėjimas, įtampa darbo rinkoje, emigracija, prastas gimstamumas ir aibė kitų problemų.

Visgi Lietuvos socialinių mokslų centro mokslininkas, demografas Daumantas Stumbrys depopuliacijoje didelės problemos nemato – juk gyventojų skaičius dėl įvardintų procesų nuosekliai mažėja jau 30 metų.

Anot demografo, labiausiai gyventojų mažėjimą lemia besikeičiantis šeimos modelis. Šiuo metu išsivysčiusiose šalyse nėra užtikrinama kartų kaita – du tėvai vidutiniškai susilaukia mažiau nei dviejų vaikų, o tai užprogramuoja ir toliau mažėsiantį gyventojų skaičių.

„Iš demografų yra toks lūkestis, kad pasikeitus šeimos modeliui mes vėl nusileisime į tą tikrovę, į tą situaciją, kai kartų kaitos rodikliai bus užtikrinti ir, na, tikėtina, vidutiniškai vienai šeimai (...) teks du vaikai. Tiktai klausimas, kokio dydžio mes tuomet būsime – ar mes Lietuvoje būsime du ar vienas milijonas, kokio dydžio bus visas pasaulis“, – teigia D. Stumbrys.

Ekonomistas, Lietuvos banko (LB) valdybos pirmininko pavaduotojas Raimondas Kuodis įsitikinęs – sumažėjus gyventojų skaičiui Lietuva kaip dykra neliks. „Čia vis tik klimatiškai palankios zonos, esame kad ir pakrašty, bet Europoje. Čia kažkas gyvens, klausimas – tiktai kas?“, – LRT RADIJUI teigia jis.

„Aišku, pramonininkai siūlys greitus sprendimus, jiems visiškai nebūtina laukti kažkokių dalykų, kurie bus po 10 ar 20 metų“, – priduria ekonomistas. Vienas iš tokių siūlomų sprendimų, anot jo, yra imigracija, darbo jėgos atsivežimas iš užsienio.

Ragina atsivežti žmones iš kultūriškai artimų šalių

Su tuo, jog demografines problemas reikėtų spręsti imigracija, Seimo narys, Ateities komiteto vicepirmininkas Matas Maldeikis LRT RADIJUI sako nesutinkantis.

„Klausimas yra labai paprastas – ko mes norime iš mūsų šalies? Ar mes norime tiesiog šalyje akcentuoti kažkokį BVP augimą ir kad tai yra sėkmės receptas šaliai? (...) Pramonininkams, verslui trūksta pigios darbo jėgos ir, suprantama, jie tai sprendžia taip, kaip tai daro Vakarai. (...) Europos Sąjunga yra nuleidusi rankas. Ji yra pasakiusi, kad vienintelis būdas išspręsti tai, su kuo susiduria Europa, yra [pensinio] amžiaus ilginimas ir imigracija. (...) Aš esu įsitikinęs, kad Lietuvai reikia eiti kitu keliu“, – aiškina jis.

Demografas D. Stumbrys taip pat nepalaiko gyventojų mažėjimo problemos sprendimo imigracija – tai esą tik trumpalaikė priemonė, mat daugiausiai į Lietuvą dirbti atvažiuoja užsieniečiai vyrai, o tai gimstamumo neskatina.

LB atstovas R. Kuodis priduria, jog „lengviausias kelias atsivežti kokį nors kultūriškai niekaip su mumis nesusijusį uzbeką netgi nepalengvina socialinės sistemos, nes tas uzbekas gali atsivežti savo visą šeimą pensininkų ir panašiai, tada socialinei sistemai bus iš to ne nauda, o papildoma našta“.

Lietuvos pramonininkų konfederacijos viceprezidentas Mantas Gudas savo ruožtu tvirtina, jog pramonininkai į šį klausimą žiūri ne tik iš verslo perspektyvos – jiems tai ir vertybinis klausimas, nes atspindi požiūrį, „kokią mes tą Lietuvą norime po 10 metų matyti“.

Pramonininkų atstovas ragina kitus pašnekovus ne baimintis galimų imigrantų primestų sunkumų, o žiūrėti į jų sėkmės istorijas. Vis dėlto, kad iššūkių dėl imigracijos Lietuvai būtų kuo mažiau, M. Gudas siūlo skatinti imigraciją iš tų šalių, kurios yra kultūriškai artimos Lietuvai.

„Turime tokių pavyzdžių, kaip prieš 5 metus atvažiavęs ukrainietis, galbūt pradėjęs dirbti suvirintoju, paskui tampa konstruktoriumi, nes, pasirodo, turėjo aukštąjį išsilavinimą, yra puikiai išmokęs, praktiškai be akcento, lietuvių kalbą, turi lietuvaitę žmoną ir kuria šeimą. Tai orientuokimės į tokius pavyzdžius.

(...) Apsibrėžkime valstybes, kurios yra draugiškos Lietuvai ir panašios savo mentalitetu ir kultūra, pavyzdžiui, tie patys baltarusiai, selektyviai, aiškiai atrinkti pagal tam tikrą tvarką, profesinį sąrašą. (...) Baltarusiai, ukrainiečiai, armėnai, kartvelai yra tikrai draugiškos, daugiau mažiau artimos tautos. Galbūt mes galime kurti ne tik tą gryną tautiniu požiūriu Lietuvą, bet, pavyzdžiui, ir LDK modelis kažkoks tarpinis galėtų būti, prie kurio mes galėtume grįžti“, – LRT RADIJUI siūlo M. Gudas.

Visgi Seimo narys M. Maldeikis įžvelgia, jog tai ateityje gali sukelti dar didesnių problemų. Nors Vakarų šalių patirtis rodo, jog imigrantai visuomenėje integruojasi išties neblogai, tačiau iššūkių vėliau kyla jų vaikams.

„Problema yra kaip jų vaikas jausis mūsų visuomenėje, ar mes jį priimsime, kaip jis integruosis į mūsų visuomenę ir kokie paskui bus socialiniai nesantaikos židiniai su jais. Tame yra didysis klausimas, nes tai iš tikrųjų griauna tam tikrą visuomenės pamušalą ir tada mes turėsime labai daug ilgalaikių problemų“, – įsitikinęs parlamentaras.

„Aš nelabai suprantu, kodėl mes turime tokią situaciją, kai žmonės emigruoja ir mums reikia juos pakeisti ne tais pačiais lietuviais, kurie priversti emigruoti dėl vienų ar kitų priežasčių, o kitais. Kodėl mes nežiūrime tų pačių lietuvių, kurie yra ten? (...) Jeigu nebūtų tų didelių skaičių emigravusių lietuvių, mes turėtume galbūt visai kitą situaciją“, – priduria jis.

Kyla klausimų, kas išlaikys Lietuvą

Lietuvos socialinių mokslų centro mokslininko D. Stumbrio teigimu, nepaisant mažėjančio gyventojų skaičiaus, Lietuva išliks ir gyvens, kaip iki šiol. Juk tai puikiai pavyksta tokioms mažoms šalims, kaip Liuksemburgas, Malta, Kipras ar Islandija.

„Mes dabar netekome 0,9 milijono – nuo 3,7 mln. iki 2,8 mln. Jeigu neteksime dar vieno milijono, bus tas, kas Lietuvoje dėjosi pastaruosius 30 metų. (...) Na taip, gyventojų skaičius mažės, tą problemą reikia spręsti, bet kad čia kažkokie kataklizmai ar dar kažkas atsitiks, tai ne“, – tvirtina jis.

Kad valstybė gali klestėti ir su dviem milijonais gyventojų, įsitikinęs ir M. Maldeikis.

„Mes gyvename 21 amžiuje ir tai nebus vien apie skaičių gyventojų. Tai, visų pirma, apie to skaičiaus išsilavinimą ir tai, kokį produktą jie kuria, ką jie siūlo pasauliui, kokie jie yra ir ar jie gyvena iš tikrųjų laimingą gyvenimą.

(...) Mes, aišku, turime tokį fetišą, tie 3 milijonai M. Mikutavičiaus dainos mums yra labai svarbu – mes turime tą tokį, kad mūsų – 3 milijonai, mūsų negali būti mažiau ir mes turime tą skaičių būtinai, trūks plyš, pasiekti. (...) Dabar mes turime realybę tokią, kokią turime, ir mes turime ją priimti“, – aiškina jis.

Visgi LB ekonomistas R. Kuodis nėra nusiteikęs taip optimistiškai. Anot jo, didelių problemų ateityje gali kelti nepakankami pajėgumai išlaikyti didesniam gyventojų skaičiui pritaikytą infrastruktūrą.

„Matot, gyventojų skaičiaus mažėjimas turi vieną tokią rimtą ekonominę problemą – tai masto ekonomijos dingimas. Kai daugiau žmonių, kažkaip lengviau išlaikyti infrastruktūrą. Dabar matome, kokios nelengvos diskusijos vyksta, ką daryti su regionais, su ligoninėmis, su mokyklomis. Kažką tai daryti reikia, mes tikrai negalime ignoruoti šito demografinio dramblio kambaryje.

(...) Kai kuriuose rajonuose, nebijokime sau to pripažinti, liks po vieną gimnaziją, bet jeigu ji bus stipri ir mes turėsime sistemą pavežti tuos vaikus 8 ar 12 kilometrų iki tos gimnazijos, tai tiems vaikams tai bus geriau, negu sėdėti kažkokiose jungtinėse klasėse, mokytis velnias žino ką, neturėti tų pilnavertiškų mokytojų.

(...) Žmonės mėgsta kraustytis į miestus, miestai yra ekonominis variklis. (...) Natūralu, kad vyksta tie procesai, nereikia jų ignoruoti, bet politikai bijo pripažinti šituos dalykus, vis žaidžia tokia populistine regionų korta, kuri paprastai pas mus ateina iš Rytų, todėl mes stabdome bereikalingai reformas, kurias seniai turėjome padaryti“, – pabrėžia R. Kuodis.

Kad galimai kils iššūkių dėl masto ekonomijos ir dėl to gyvenimas taps brangesnis, sutinka ir M. Gudas.

„Visiškai pritariu, kad problema yra vis dėlto turbūt ne tame pačiame bendrajame gyventojų skaičiaus mažėjime, bet struktūrų kokybėje. Norėčiau akcentuoti, kad visa Lietuva yra statyta gyventi 4 milijonams gyventojų: ligoninės, keliai, geležinkeliai, uostai, viskas. (...) Visą šitą reikės išlaikyti ir kažkaip mes ne tik kad to dalyko nestabdėme, bet su Europos Sąjungos priemonėmis dar tą dalyką ir plėtėme. (...) Kyla klausimas, kas visą šitą infrastruktūrą išlaikys?“, – tvirtina M. Gudas.

Visos diskusijos klausykitės LRT RADIJO laidos „LRT Aktualijų studija“ įraše.

Parengė Aistė Turčinavičiūtė.