Švedijos ministras: mylime taiką, bet iškart atpažįstame karus, kuriuos būtina laimėti

Švedija ir Suomija, kurių stojimą į NATO jau pusę metų blokuoja Turkija, šią savaitę staigmenos sulaukė ir iš Vengrijos. Premjeras Viktoras Orbanas pranešė, kad stojimo protokolus ratifikuos ne gruodį, kaip žadėjo, o tik kitais metais. 

Tai padarė, vos tik pareiškimas nuskambėjo po to kai Europos Komisija žengė va bank ir pasiūlė neskirti Vengrijai milijardų iš ekonomikos gaivinimo ir sanglaudos fondų. Bet Švedijos diplomatijos vadovas sako tikintis, kad stojimo protokolus Vengrija turėtų ratifikuoti, nes jai – kitaip negu Turkijai – Stokholmas nėra davęs jokių pažadų, kuriuos turėtų vykdyti.

Neseniai į valdžią atėjusių dešiniųjų ministras Tobiasas Billströmas interviu „Savaitei“ teigė, kad tapusi NATO nare, Švedija tikriausiai atsisakytų dislokuoti branduolinį ginklą. Tai ilgametė nuostata ir ji lieka, net kai visa kita per metus pasikeitė. Neprisijungusi šalis, kuri Švedija dešimtmečius buvo pasaulinių taikos iniciatyvų pionierė ir derybų tarpininkė, o dabar ginkluoja Ukrainą ir sako, kad saugumą Europai atneš tik Rusijos nugalėjimas.

„Žinoma, daug dalykų pasikeitė tą gruodžio dieną prieš beveik metus, kai Rusija pateikė ultimatumą Švedijai, Suomijai ir kitoms šalims, pasakė, kad jums neleidžiama rinktis saugumo užtikrinimo priemonių, kurioms mes nepritariame. Tai, manau, mums buvo labai labai aiškus signalas, kad reikalai keisis. Įsiveržimas į Ukrainą šių metų vasarį tik tam tikra prasme labai aiškiai parodė, kokiomis ambicijomis Rusija remsis ir kokiais metodais naudosis bandydama įgyvendinti tikslus. Tai atvedė prie to, kad Švedija ir Suomija drauge nusprendė siekti NATO narystės, ir, mano nuomone, tai buvo labai natūralus rezultatas. Kai kas nors keičiasi – prie šių pokyčių reikia ir prisitaikyti“ – interviu sakė T. Billströmas.

– Jūsų partija visada buvo labiau už NATO negu kai kurios kitos Švedijos partijos. Ar dabar jaučiatės, kad tai pasiteisino?

– Klausimas, ne ar pasiteisino – ir panašiai. Klausimas labai praktiškas. Galų gale šiame regione visi – išskyrus Rusiją – taps NATO nariais. Visos šalys, kurios dalijasi bendrą Baltijos jūros pakrantę, taps NATO narėmis. O tai bus milžiniškas pranašumas didinant saugumą ir visų šioje pasaulio dalyje gyvenančių žmonių apsaugą. Tai labai gerai, bet mes tikrai nepulsime didžiuotis, kad kas nors pasiteisino. Šia galimybe pasinaudosime, kiek tik galime. Kai sulauksime narystės NATO, prisidėsime gerai apginkluotais ir gerai išmokytais kariais, kurie bendradarbiaus su kitų NATO narių kariais. Prisidėsime laivais, prisidėsime lėktuvais. Prisidėsime daugeliu dalykų, kurie padės didinti mūsų bendrą saugumą.

– Ar įžvelgiate, koks būtų grafikas iki jūsų narystės NATO anksčiau ar vėliau? Ar matote, kad Turkija atlyžtų prieš savo prezidento rinkimus, dar iki viršūnių susitikimo Vilniuje? Ar turėsime laukti ilgiau?

– Pirmiausia, manau, šiuo metu man nederėtų leistis į spėliones apie grafiką. Jau vien todėl, kad tebevyksta dialogas tarp Švedijos, Suomijos ir Turkijos apie trišalį memorandumą, pasirašytą per Madrido viršūnių susitikimą šią vasarą. Dabar tas memorandumas vykdomas, punktas po punkto. Šį memorandumą vertiname glaudžiai bendradarbiaudami su savo partneriais Turkijoje. Ir, turiu pasakyti, matau pažangą.

Švedija ir Suomija neteiks jokios paramos organizacijoms, kurios kelia grėsmę Turkijos saugumui. Tasai punktas įrašytas ir mes jį įvykdysime. O kalbant apie ekstradiciją – norėčiau priminti, kad Švedija, kaip ir Suomija, pasirašė Europos konvenciją. Tai labai svarbus dokumentas, į kurį būtina lygiuotis, kai kalbame apie šiuos dalykus. Bet svarbu ir kas kita: Švedija turi nepriklausomus teismus ir nepriklausomą teisinio saugumo sistemą. Ji veikia be jokio Vyriausybės įsikišimo. Ir, bendraujant su mūsų partneriais Ankaroje, tai buvo paaiškinta ir dėl to vyksta dialogas.

– Atidėjimas Vengrijoje – ar tai matote kaip simptomą, ar kaip atsitiktinį sutapimą?

– Norėčiau pabrėžti, kad nėra pasirašyto ar sudaryto memorandumo tarp Švedijos, Suomijos ir Vengrijos. Budapeštas nėra pateikęs jokių reikalavimų Stokholmui ar Helsinkiui. O kol taip yra, nematau jokių priežasčių, kodėl Vengrijos parlamentas neturėtų ratifikuoti prisijungimo.

– Dėl branduolinio ginklo. Neseniai jūsų kariuomenės vadas leido suprasti, kad neturėtumėte iš anksto sakyti, jog neleisite dislokuoti branduolinio ginklo. Žinoma, tai ilgalaikė jūsų politika – bet ar išmintinga taip iškart sakyti „ne“?

– Mes dabar – stojimo procese. Manau, visos šios diskusijos per ankstyvos. Švedijos stojimo prašymas įteiktas be jokių išlygų. Ir įvykdytas Švedijos stojimo prašymas bus be išlygų. O kai jau būsime nariai, galėsime apie ką nors diskutuoti. Bet, to dar nepasiekėme.

– Na, tai neskamba kaip „ne“.

– Tai labai aiški žinia iš Švedijos Vyriausybės, kaip atrodo procesas. Štai Danija ir Norvegija pasielgė vienaip, ir aiškiai sakome, Švedijos premjeras ponas Kristerssonas labai aiškiai pasakė, kad Daniją ir Norvegiją šiuo atveju laikome pavyzdžiu – su jų vienašališkomis deklaracijomis. Taip ir vykdysime savo politiką.

– Švedija ką tik paskelbė, kad siųs didžiausią pagalbos paketą, karinės pagalbos paketą Ukrainai. Ką dar galite padaryti?

– Taip, dabar siunčiame didžiausią paketą iš visų. Šis – didesnis už visus kitus jau nusiųstus kartu. Taigi siųsime žieminės įrangos, kuri leis žiemą aprūpinti 10 tūkstančių Ukrainos karių. Siųsime medžiagų oro gynybai. Siųsime ginklų, kurie galės būti panaudoti Rusijos karinei galiai atremti.

Esame pasirengę daryti daugiau ir dar daugiau – nes galų gale mes padedame Ukrainai, o Ukraina padeda mums visiems įveikti Rusiją. Tik nugalėdami ją kare užtikrinsime, kad ateityje bus taika ir stabilumas. Ukrainos teritorinis vientisumas turi būti atkurtas. Ir dėl viso šito galutinį žodį turi tarti Ukrainos Vyriausybė. Bet galiausiai vienintelis dalykas, kuris išspręs šį konfliktą, yra karinis Rusijos nugalėjimas.

– Ir, baigiant, dėl Amerikos pozicijos. Ar jums kelia nerimą permainos Jungtinėse Valstijose, posūkis į izoliacionizmą, kai respublikonai laimėjo rinkimus į Atstovų rūmus, ar nerimaujate, kad amerikiečiai anksčiau ar vėliau liausis rėmę Ukrainą tokiais mastais kaip dabar?

– Nors Jungtinėse Valstijose vyksta diskusijos, vis dar tiesa ta, kad Baltieji rūmai aiškiai remia Ukrainą ir visai nesiblaško. Manau, to pakanka – bent jau dabar. O dėl ateities – manau, visiems pasaulinėje arenoje turime paaiškinti, ką tai reikštų, jei Ukraina patirtų pralaimėjimą. Koks tai būtų signalas, jei Rusija sugebėtų įgyvendinti savo ambicijas. Kaip tada su Kinija, kaip su Iranu? Kaip su kitomis autoritarinėmis šalimis, kurios tada, ko gero, galėtų nuspręsti, kad kariavimas – kad ir koks pasenęs – yra tinkamas būdas politiniams tikslams pasiekti.

Tai būtų visiškai nepriimtina. Švedija, jei jau minite mūsų jausmus, tikrai yra šalis, mylinti taiką. Bet – iškart atpažįstame karus, kuriuos būtina laimėti.