Sulaikyto Rusijos opozicionieriaus Kara-Murzos žmona: jis prašė nedėti lygybės ženklo tarp saujelės žudikų ir Rusijos

„Volodia visada prašė nedėti lygybės ženklo tarp Kremliaus, šitos saujelės žudikų, valdžią šalyje uzurpavusių vagių ir visos Rusijos. Netapatinti vieno su kitu“, – interviu LRT.lt sakė Rusijos opozicijos politiko ir žurnalisto Vladimiro Kara-Murzos žmona Jevgenija Kara-Murza, Europos Parlamente dalyvavusi diskusijoje apie politinius kalinius.  

Tekstą galite skaityti ir rusų kalba.

Kovo 13–16 dienomis Strasbūre vyko Europos Parlamento plenarinė sesija. Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda antradienį kreipdamasis į Europos Parlamento (EP) narius sakė, kad Europos Sąjunga turėtų griežtinti sankcijas Rusijai.

„Turime stiprinti sankcijas Rusijai tol, kol ši nenutrauks agresijos prieš Ukrainą, ir siekti, kad atsakingi už agresijos nusikaltimus asmenys susilauktų atpildo“, – Strasbūre kreipdamasis į Europos Parlamento narius praėjusį antradienį teigė Lietuvos vadovas.

Jis pabrėžė, kad „efektyviausias būdas plėsti taikos, stabilumo ir klestėjimo erdvę Europoje buvo ir bus ES plėtra“.

„Rusija siekia prievarta ir melu sunaikinti mus visus, kam brangi laisvė, garbė ir žmogiškasis orumas, kas pasikliauja įstatymų viršenybe ir kas gerbia žmogaus teises. Negalime to leisti, jei mums iš tiesų rūpi Europos ateitis“, – kalbėjo G. Nausėda.

Antradienį EP taip pat vyko diskusija apie Rusijos politinius kalinius „Kara-Murza, Gorinovas ir Saakašvilis: politiniai kaliniai, nuteisti mirti“, kurią organizavo europarlamentarai Petras Auštrevičius ir Anna Fotyga.

Konferencijoje dalyvavo Pasaulinės kampanijos už teisingumą Magnickio byloje vadovas ir buvęs Sergejaus Magnickio darbdavys Williamas Browderis, Rusijos opozicionieriaus žmona, Laisvosios Rusijos fondo atstovė Jevgenia Kara-Murza, žmogaus teisių gynėjas, įkalinto miesto tarybos nario Aleksejaus Gorinovo advokatas Denisas Šedovas, Michailo Saakašvilio artimieji.

„Tai, kas vyksta posovietinėje erdvėje, tai, ką matome šiandien Ukrainoje, o matome agresiją prieš nepriklausomą valstybę, neatsitiko netikėtai, tai yra 20 metų nebaudžiamumo, kuriuo mėgavosi Vladimiro Putino režimas, vykdydamas nusikaltimus prieš kitas nepriklausomas valstybes ir slopindamas taikius protestus savo šalyje, išdava“, – diskusijoje sakė J. Kara-Murza, ragindama Europą nenusileisti Rusijos prezidentui, netenkinti jo pretenzijų į nepriklausomą Ukrainą ir nekartoti praeities klaidų.

Vladimiras Kara-Murza yra garsaus Rusijos žurnalisto Vladimiro Kara-Murzos sūnus. 2012 m. jis aktyviai siekė, kad JAV patvirtintų vadinamąjį „Magnickio sąrašą“. 2015-ųjų gegužę politikas vos išgyveno pasikėsinimą nunuodyti. 2017 m. jis vėl pateko į ligoninę su panašiais simptomais. 2022 metais V. Kara-Murzai buvo įteikta Vaclavo Havelo žmogaus teisių premija ir Vokietijos „Axel Springer Stiftung“ fondo drąsos premija.

V. Kara-Murza buvo sulaikytas 2022 metų balandį. Jis kaltinamas vadinamųjų „melagienų“ apie Rusijos kariuomenę platinimu, išdavyste ir dalyvavimu „nepageidaujamos organizacijos“ veikloje.

„Volodia savo veikla jau seniai įrodė, kad neįmanoma jo palaužti ir priversti pakeisti įsitikinimus“, – interviu LRT.lt sakė žmogaus teisių aktyvistė, Laisvosios Rusijos fondo atstovė, V. Kara-Murzos žmona Jevgenija.

– Jevgenija, jūsų vyras jau beveik metus sėdi kalėjime. Praėjusią savaitę teismas suėmimą pratęsė dar šešiems mėnesiams. Kaip reagavote į tokias naujienas?

– Rusijoje teismas jau seniai nebėra teisingumo įrankis; jis yra tapęs represijų įrankiu, kurį Kremlius naudoja į dešinę ir į kairę prieš visus, nesutinkančius su tuo, kas vyksta šalyje.

Todėl, žinoma, nebesistebiu tuo, kas vyksta Volodios byloje. Akivaizdu, kad nesitikiu, jog vadinamasis teismas išteisins žmogų, kuris, kad ir kaip žiūrėtum, nepadarė jokių nusikaltimų. Taigi, nieko netikėto čia nebuvo.

– V. Kara-Murzai iškeltos jau trys baudžiamosios bylos. Kaip galima būtų apibūdinti tokį žmogėdrišką Rusijos valdžios ir teismų sistemos elgesį?

– Pirma, Volodios atvejis man atrodo labai iliustratyvus, nes jis puikiai atspindi žmogaus teisių padėtį šalyje.

Jo atžvilgiu vykdomas baudžiamasis persekiojimas pagal straipsnius, kurie naudojami prieš daugybę žmonių šalies viduje, prieš protestuojančius prieš karą, besipriešinančius V. Putino politikai, reiškiančius bet kokį nepritarimą valdžiai, tiek skleidžiant informaciją, tiek protestuojant, tiek bet kokiomis kitomis formomis. Jie atsiduria po baisios represinės mašinos ratais.

Iš tiesų Volodiai iškeltos trys baudžiamosios bylos.

Pirmoji – už vadinamųjų „melagienų“ apie Rusijos kariuomenės veiklą Ukrainos teritorijoje skleidimą. Šis kaltinimas grįstas vieša kalba, kurią jis pasakė Arizonos valstijos parlamente.

Prasidėjus plataus masto invazijai jis kalbėjo apie Rusijos kariuomenės įvykdytus karo nusikaltimus Ukrainos teritorijoje ir apie būtinybę suformuoti tarptautinį tribunolą, kuris patrauktų baudžiamojon atsakomybėn už agresiją atsakingus asmenis.

Tai buvo pirma byla, iškelta pagal straipsnius, priimtus praėjus vos devynioms dienoms, po plataus masto invazijos pradžios. Kitaip tariant, tai aiškiai rodo sąsajas tarp vidinių represijų ir išorinės agresijos.

Valdžiai buvo būtina užgniaužti bet kokį nepritarimą karui, bet kokius protestus prieš karą šalies viduje, kad būtų sukurtas absoliučiai tikrovės neatitinkantis paveikslas – nacionalinės vienybės paveikslas.

– Tuo pačiu tikslu buvo sunaikinta šalyje vis dar veikusi nepriklausoma žiniasklaida, Sacharovo centras ir „Memorialas“...

– To siekiant, žinoma, reikėjo užgniaužti visą nepriklausomą žiniasklaidą Rusijoje, reikėjo užblokuoti Rusijos gyventojų prieigą prie nepriklausomų žiniasklaidos šaltinių ir užslopinti bet kokį pasipriešinimą.

Todėl buvo priimti straipsniai apie kariuomenės diskreditavimą ir melagienų skleidimą. Ir bet kuris asmuo, kuris, pavyzdžiui, socialiniuose tinkluose pasidalina tam tikra informacija apie karą, patenka į šių straipsnių veikimo sritį, kaip kad nutiko žurnalistei Marijai Ponomarenko, savo „Telegram“ kanale pasidalinusiai žinia apie teatro Mariupolyje subombardavimą. Už tai ji buvo nuteista aštuonerius metus kalėti. Bandau sekti protestuojantiems prieš karą keliamas bylas, bet jos dygsta it grybai po lietaus.

Arba, pavyzdžiui, byla Iljai Jašinui, kuris paskelbė vaizdo įrašą apie kariuomenės veiksmus Ukrainoje, apie Bučą, apie Mariupolį ir taip pat buvo nuteistas kalėti 8,5 metų.

Vėlgi, tai gali būti bet kas. Tai gali būti protestas, gali būti gatvės protestas, gali būti informacijos sklaida, gali būti įrašas feisbuke ar patiktukas socialiniuose tinkluose. Už tai žmonės sėda ilgam, nes laisvės atėmimo bausmės mūsų šalyje jau tapo stalinistinėmis.

Antra baudžiamoji byla Volodiai buvo iškelta vasaros viduryje, liepos mėnesį, ir ji yra grįsta kaltinimais bendradarbiavimu su nepageidaujama organizacija, rengiant politinius kalinius remiančius renginius Maskvos Sacharovo centre 2021 metų spalį.

O ta nepageidaujama organizacija, bendradarbiavimu su kuria jis yra kaltinamas, yra Laisvosios Rusijos fondas, kuriam aš taip pat atstovauju. Volodia tikrai daug metų bendradarbiavo su fondu, nes tai yra nevyriausybinė organizacija, remianti pilietinę visuomenę Rusijoje ir skatinanti demokratinius pokyčius.

Trečioje byloje, remiantis trimis viešomis kalbomis, pasakytomis įvairiose tarptautinėse platformose, Volodia yra kaltinamas valstybės išdavyste. Jis kalbėjo apie politines represijas Rusijoje ir augantį politinių kalinių skaičių šalyje. Jis kalbėjo apie neteisėtą vadinamąjį konstitucinį referendumą, kuris visiškai iškraipė Rusijos konstituciją ir pavertė V. Putiną caru visiems laikams.

Oficialiame kaltinime teigiama, kad šios trys kalbos kelia grėsmę Rusijos Federacijos nacionaliniam saugumui ir kenkia Rusijos Federacijos įvaizdžiui tarptautinėje arenoje. Šias kalbas Volodia pasakė NATO, Norvegijos Helsinkio komitete ir JAV Kongrese.

Kitaip tariant, dabartinė valdžia tiek tapatina save, savo interesus su visos šalies interesais, kad bet kokia kalba, kurioje užsimenama apie valdžios vykdomas represijas, apie cenzūrą, apie tai, kad V. Putino valdymas yra antikonstitucinis ir absoliučiai neteisėtas, bet kokia tokio pobūdžio kalba yra suvokiama kaip išdavystė.

Nes valdžią šalyje užgrobusi žudikų ir vagių grupelė visiškai tapatina savo interesus su visos didžiulės šalies interesais.

– Ar turite galimybę bendrauti su vyru, palaikyti su juo ryšį? Pasigirsta pranešimų apie prastėjančią Vladimiro sveikatą. Ar tiesiogiai iš jo gaunate kokių nors žinių apie jo būklę?

– Visas žinias Volodia man perduoda per savo advokatą. Nei aš, nei mūsų trys vaikai su Volodia nesikalbėjome jau daugelį mėnesių, nuo praėjusių metų balandžio. Po sulaikymo Volodia per advokatą bandė išsireikalauti teisę į telefono skambučius vaikams. Apie mane niekas net nekalba.

Gruodį, turbūt kaip kalėdinę dovaną nuo valdžios gavo oficialų atsakymą, nesuteikiantį teisės bendrauti su vaikais. Rašte buvo teigiama, kad pokalbiai su vaikais telefonu pakenktų jo baudžiamajam procesui.

Juk akivaizdu, kad tai – absoliutus absurdas. Ir akivaizdu, kad valdžia tai naudoja kaip psichologinį kankinimą.

Nes Volodia savo veikla jau seniai įrodė, kad neįmanoma jo palaužti ir priversti pakeisti įsitikinimus. Bet jis labai myli savo šeimą ir, žinoma, labai kenčia dėl to, kad negali su mumis bent kiek normaliau bendrauti.

– 2015 ir 2017 metais buvo bandyta Vladimirą Kara-Murzą nunuodyti. Kai Ukrainoje prasidėjo plataus masto karas ir jis aktyviai pasisakė šia tema, buvo aišku, kad jis vėl taps taikiniu. Kodėl jis vis grįždavo į Rusiją? Kodėl neišvažiavo, jei ne visam laikui, bet bent jau aktyvių karo veiksmų laikotarpiui?

– Kaip teisingai pastebėjote, Volodia, jau kurį laiką buvo taikinys. O mūsų šeima viena koja šiame pragare stovi jau daug metų, nuo 2015-ųjų.

O kodėl jis vis grįždavo į Rusiją? Žinote, atsakysiu jums, papasakodama tokią trumpą istoriją.

Volodiai labai pasisekė, nes jis visą laiką dirbo su nuostabiais žmonėmis ir visada sakydavo, kad į politiką jį atvedė Borisas Nemcovas. Tai tikras Rusijos patriotas, kuris net ir dešimtojo praėjusio amžiaus dešimtmečio fone buvo vienas iš nedaugelio, gebėjusių daryti politiką švariomis rankomis. Žmogus, apie kurį valdžia vis bandė iškasti kažkokio purvo, bet jai niekaip nesisekė, nes purvo tiesiog nebuvo. Jis net juokėsi, kad visi pas jį ieško žvakių fabrikėlio, bet rasti negali.

Volodia pažinojo ir visą virtinę sovietų disidentų. Jis buvo pažįstamas su Jelena Georgijevna Bonner. Jis pažinojo Vladimirą Bukovskį, Pavelą Litvinovą, Viktorą Fainbergą, Nataliją Gorbanevskają ir kitus. Aš manau, kad visi šie žmonės turėjo tam tikros įtakos jo pažiūroms ir tam, kaip jos formavosi.

Istorija, kurią noriu papasakoti, įvyko 2007 m. Daugelį metų politikoje nedalyvavęs Vladimiras Bukovskis netikėtai pasidavė įkalbinėjimams, sutiko grįžti į Rusiją ir bandyti kandidatuoti į prezidentus. Bet, kaip žinome, laisvų ir sąžiningų rinkimų Rusijoje nebuvo nuo 2003 metų, todėl rezultatas buvo iš anksto aiškus.

Bet istorija ne apie tai; istorija apie tai, kad paklaustas, kodėl po tiek metų nusprendė grįžti ir aktyviai dalyvauti politikoje, jis atsakė: „Pradėjome bijoti. Todėl aš turėjau atvažiuoti, atsistoti šalia ir pasakyti: štai aš, aš nebijau“. Man atrodo, kad Volodiai šis momentas visada buvo labai svarbus.

Volodia yra sukūręs tris dokumentinius filmus, iš kurių pirmasis buvo apie sovietų disidentus. Jis vadinamas „Jie rinkosi laisvę“. Duodama interviu šiam filmui N. Gorbanevskaja prisiminė protestą Raudonojoje aikštėje prieš sovietų invaziją į Čekoslovakiją 1968 m., kai aštuoni žmonės išėjo į Raudonąją aikštę, o vėliau atsidūrė kalėjime ir psichiatrinėse ligoninėse.

N. Gorbanevskaja prisiminė savo dalyvavimą šiame proteste ir sakė, kad sovietų valdžia stengėsi padaryti viską, idant pademonstruotų, kaip vieningai sovietų liaudis palaikė įsiveržimą į Čekoslovakiją. Ir ji teigė, kad jiems įėjus į aikštę niekas nebegalėjo pasakyti, kad visa sovietų liaudis palaikė šią invaziją. Iš tiesų, vienas Prahos laikraštis vėliau rašė, kad yra aštuonios priežastys, kodėl niekada negalėsime nekęsti rusų.

Volodia taip pat visada prašė nedėti lygybės ženklo tarp Kremliaus, šitos saujelės žudikų, valdžią šalyje uzurpavusių vagių ir visos Rusijos. Netapatinti vieno su kitu.

Beje, tai labai stengiasi daryti V. Putinas – dėti lygybės ženklą tarp savęs ir visos šalies. Ir tai dažnai daroma Vakaruose, sakant, kad Rusija tą ar Rusija aną. O Volodia visada ragino atskirti, pamatyti skirtumus ir negrūsti visų į vieną krepšį. Nes yra labai daug rusų, kurie pasiruošę daug kuo rizikuoti, kad išreikštų savo poziciją režimo atžvilgiu.

Būdamas Rusijos politiku, jis jautė pareigą stovėti šalia aktyviai besipriešinančių žmonių.

– Kovo 14 dieną EP surengė diskusiją, skirtą trims politiniams kaliniams, tarp jų ir jūsų vyrui. Ar jums tai svarbu?

– Aš stengiuosi tęsti Volodios pradėtą darbą ir kalbėti apie visus politinius kalinius. Bet man buvo pasakyta, kad šis renginys bus skirtas konkrečiai trims atvejams, įskaitant ir Volodios. Ir kaip žmona bei dviejų vaikų mama, žinoma, visiškai palaikau šią iniciatyvą, tačiau norėčiau, kad ši problema būtų pristatoma plačiau.

Žmogaus teisių gynimu užsiimu nuo pat Volodios sulaikymo ir dar anksčiau. Tiesiog anksčiau aš dažniau dirbdavau iš namų, nes Volodia daug skraidė. Nuo tada, kai jis buvo suimtas, aš užsiimu tuo viešai ir, pavyzdžiui, glaudžiai bendrauju su PACE pranešėja politinių kalinių klausimais Sunna Aevarsdottir. Praėjusiais metais, kai ji pristatė savo pranešimą apie politinius kalinius, surengėme specialų renginį PACE, Strasbūre.

Deja, EP diskutuojama konkrečiai tik apie tris atvejus. Bet iš principo aš visada stengiuosi sakyti, kad Volodios atvejis yra labai iliustratyvus. O iliustratyvus jis todėl, kad visa tai vyksta nuolat ir yra nukreipta prieš daugybę žmonių. Ši represinė mašina bando sutraiškyti bet kokį protestą šalyje. Todėl man atrodo, kad labai svarbu apie tai kalbėti.

LRT.lt žurnalistė Strasbūre lankėsi kovo 13-16 d., jos kelionės ir apgyvendinimo išlaidas finansavo Europos Parlamentas. Tai neturi įtakos pranešimo turiniui.