Su Dauno sindromą turinčiais vaikais dirbanti trenerė: vienintelis skirtumas tai, kad jie nemoka meluoti

„Jie yra kuo tikriausi vaikai ir jie niekuo nesiskiria nuo įprastos raidos vaikų. Jie taip pat verkia, taip pat džiaugiasi. Vienintelis skirtumas tai, kad jie nemoka meluoti“, – apie ypatingą pasirinktą savo gyvenimo kelią LRT.lt teigė sportinės gimnastikos trenerė Irina Katinienė.

61-erių specialistė jau ne vienerius metus Vilniuje dirba su specialiųjų poreikių vaikais, tarp kurių yra ir su Dauno sindromu, autizmo spektro sutrikimais. Kaip LRT.lt sakė pati trenerė, visas sunkus darbas atsiperka, pamačius vaikų padarytą progresą. Ir tebūnie tas progresas tik 20 centimetrų, bet tiems vaikams tai yra galimybė save integruoti, galimybė save realizuoti.

Tema jautri ir pačiai treneriai, kuri šią savaitę atsiimdama LTOK įsteigtą kilnaus sportinio elgesio apdovanojimą „Už gyvenimo nuopelnus“ nesulaikė ašarų.

„Tikrai vaikučiai ateina, net sunku kalbėti apie tai, kokie jie pradžioje būna. Vėliau, po trejų, ketverių metų matome, kad tas vaikas pradeda šokinėti ir net 20 centimetrų į priekį, nors anksčiau vos žingsnį į priekį žengdavo. Kai pas tave ateina jaunas vaikas ir sako, kad tave myliu, tai yra jautru“, – apie savo darbą komentavo I. Katinienė.

Trenerė atskleidė, kad viskas prasidėjo nuo varžybų Prancūzijoje prieš aštuonerius metus, kuriose pamatė į salę atvestus vaikučius su Dauno sindromu. O dabar trenerė su savo auklėtinėmis gali pasigirti ir skambiais laimėjimais. Praėjusių metų gruodžio mėnesį I. Katinienės auklėtinės iš žmonių su Dauno sindromu sportinės gimnastikos pasaulio čempionato parsivežė ne vieną medalį.

Trenerė su LRT.lt pasidalino mintimis apie vis dar gyvuojančius stereotipus, pagalbą specialiųjų poreikių vaikams ir jų integraciją.

– Kiek yra svarbu ir jums, ir jūsų vaikams, kad šis darbas yra pastebimas?

– Aš manau, kad tai yra labai svarbu. Ir ne tik mums, bet ir visai Lietuvai. Ta vaikų integracija į visuomenę turi plisti kuo plačiau.

– O koks yra valstybės požiūris? Ar užtenka dėmesio?

– Nesu kompetentinga apie tai kalbėti. Tačiau noriu pasakyti, kad mūsų klube tas darbas su specialių poreikių vaikais vyksta labai gerai. Manau, kad bėgant laikui, ir pas mus, ir kitose mokyklose bus dar geresnis darbas. Mes turime dabar 76 vaikus su specialiaisiais poreikiais, tarp jų ir vaikai su Dauno sindromu, autizmo spektro sutrikimais. Darbas labai mielas ir jautrus. Net nežinau, kaip išsireikšti, bet vertingas darbas. Kai pas tave ateina jaunas vaikas ir sako, kad tave myliu, tai yra jautru. Arba pavyzdžiui, atėjo kažkada berniukas, irgi sakė, kad myliu, bet juokavo, kad tuo pačiu ir varginu su pratimais.

– O nuo ko viskas prasidėjo?

– Prasidėjo viskas, kai viešėjome Prancūzijoje su sportininkais. Paryžiuje aš pamačiau, kaip viena po kitos grupės vaikų su Dauno sindromu buvo atvestos į salę. Pamačiau, kaip dirbo treneriai su jais, tad nuo to laiko ir kilo idėja. Tam reikėjo pasiruošti, reikėjo pasisemti labai daug žinių. Daug teko literatūros perskaityti, tiek apie Dauno sindromą, tiek apie autizmo spektro sutrikimus. Dalyvavau visokiose paskaitose, konferencijose tam, kad galėčiau padėti tiems vaikams ne tik fiziškai, bet ir morališkai. Tikrai vaikučiai ateina, net sunku kalbėti apie tai, kokie jie pradžioje būna. Vėliau, po trejų, ketverių metų matome, kad tas vaikas pradeda šokinėti ir net 20 centimetrų į priekį, nors anksčiau vos žingsnį į priekį žengdavo.

Treniruoti pradėjome nuo dviejų mergaičių ir viena jau aštuonerius metus pas mus sportuoja. Dauguma pas mus vaikų yra su labai dideliais specialiaisiais poreikiais. Tačiau jie yra kuo tikriausi vaikai ir jie niekuo nesiskiria nuo įprastos raidos vaikų. Jie taip pat verkia, taip pat džiaugiasi. Vienintelis skirtumas tai, kad jie nemoka meluoti. Jie, ką turi širdyje, tą ir sako. Labai džiugu dėl to.

– Kiek iš viso jau pas jus galėjo apsilankyti tokių vaikų?

– Mes nesame pajėgus priimti tūkstančiais. Mus riboja tai, kad turime nuomotis patalpas, šiais metais šildymo mokestis didelis. Dirba penki treneriai ir turime 267 vaikus, iš kurių 76 yra su specialiais poreikiais. Šeštadieniais dar dirbame su tokiais vaikais, kurie negali pasilikti be tėvų. Tie vaikai, kurie jau praėję bendrą etapą, integruojame į bendras grupes.

Aišku, galėtume ir daugiau priimti, bet tam reikėtų ir daugiau trenerių. Mano didžiausia svajonė ir noras yra, kad jaunimas pradėtų sekti mano pėdomis. Nesinori, kad mano pradėtas darbas būtų paliktas, norėtųsi tęstinumo.

– O dar tenka susidurti su kažkokiais stereotipais? Gal vieni tėveliai, pavyzdžiui, priešinasi specialiųjų poreikių vaikų integravimui ar panašiai?

– Yra tokių įprastos raidos vaikų tėvų, bet aš pasakau, kad mes vaikų su specialiaisiais poreikiais neatsisakysime, nes tai yra mūsų misija. Tokiems pasakau, kad gali rinktis kitą vietą sportuoti. Nėra daug tokių pavyzdžių, bet apie 5 procentus pasitaiko. Tačiau įprastai, tai tėvai būna nepaprastai geri ir jie džiaugiasi, kad jų įprastos raidos vaikai mato, bendrauja su tais, kurie turi negalia. Jiems padeda, mokosi to gerumo ir gauna grąžą atgal. Pavyzdžiui, viena mergaitė sakydavo, kad sportuoti nori tik su Kamile ir kad jos svajonė kartu su ja nuvažiuoti į varžybas.

– Darbas nėra iš pačių lengviausiųjų. Iš kur semiatės energijos, noro ir kantrybės?

– Va ir negaliu į šitą klausimą atsakyti. Tikriausiai iš meilės vaikams. Galbūt aš pati tokia buvau praeitame gyvenime? Nežinau, bet surandu priėjimą prie vaikų. Ir ne tik aš, bet ir kiekvienas pas mus dirbantis treneris.