Specialistės: skiepai – audringų diskusijų objektas, gelbstintis nuo pavojingų ligų

Skiepai – vienas svarbiausių žmonijos išradimų, suvaldžiusių ar net išnaikinusių gyvybei pavojingas ligas. Iki šiol kovai su užkrečiamosiomis ligomis už vakcinas efektyvesnių apsaugos priemonių nėra sukurta, rašoma Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų pranešime žiniasklaidai.

Mūsų šalyje pagal vaikų skiepijimų kalendorių arba imunoprofilaktikos programą galima apsisaugoti nuo 14 skirtingų ligų. Skiepų kalendorius yra nuolat atnaujinamas, programos peržiūrimos. Stengiamasi, kad tai būtų šiuolaikiškas kalendorius, kad vaikams būtų suteiktos pačios geriausios galimybės apsaugoti nuo sunkių ligų, todėl jis nuolat papildomas.

Apie užkrečiamąsias ligas ir apsaugą nuo jų – pokalbis su Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų Pediatrijos centro vaikų infekcinių ligų gydytoja doc. dr. Inga Ivaškevičiene. Apie suaugusiųjų skiepus – infekcinių ligų gydytojos Augustės Jelinskaitės informacija.

– Kiek yra infekcinių ligų?

– Suskaičiuoti infekcines ligas teoriškai galbūt įmanoma, bet labai sudėtinga. Kaip pavyzdį galėčiau pateikti pneumokokinę infekciją. Pavadinimas tarsi vienas, sukėlėjas Streptococcus pneumoniae, bet jis turi labai daug skirtingų serotipų, šiuo metu priskaičiuojama apie 100 skirtingų padermių, kurios gali „elgtis“ skirtingai. Arba kitas pavyzdys – rotavirusinė infekcija: šiuo metu vien teoriškai yra skaičiuojama, kad ji gali turėti apie 800 skirtingų padermių, bet nebūtinai visos jos aptinkamos žmogaus organizme ar gali sukelti infekciją žmogui, kai kurios susargdina tik gyvūnus. Taigi teoriškai galbūt ir būtų galima suskaičiuoti, bet jų yra labai labai daug.

– Kodėl už vienas vakcinas sumoka valstybė, o už kitas turi mokėti tėveliai?

– Vakcinos skirstomos į valstybės kompensuojamas ir nekompensuojamas. Biudžetas, kuris skirtas sveikatos apsaugai, nėra beribis, todėl visuomet atsižvelgiama į finansines šalies galimybes. Mes, pediatrai, siekiame, kad skiepijimo programos būtų kiek įmanoma tobulesnės, geresnės. Tačiau negalime į jas įtraukti absoliučiai visko, nes sveikatos apsauga yra ne tiktai imunoprofilaktika, yra ir daug kitų programų, daug kitų išlaidų – ir medikamentams, ir gydymui, ir t.t. Tai dėl to ne visas rinkoje esančias vakcinas gali kompensuoti valstybė. Bet tėvams suteikiama teisė žinoti apie galimybę paskiepyti vaikus nuo ligų ir skiepijimo išlaidas padengti patiems. Taip yra visose šalyse, Lietuva, sakyčiau, Europos kontekste tikrai gerai atrodo.

– Kodėl kai kurios vakcinos yra skiepijamos labai ankstyvame amžiuje?

– Kiekvienos į imunoprofilaktikos programą įtrauktos vakcinos skiepijimo tvarka numatyta ne atsitiktinai. Skiepijimo kalendorius sudaro ekspertai. Programa yra orientuota į visuomenės sveikatą, kad apsaugotume tada, kada reikia, ir tuomet, kada kūdikiai ar vaikai yra patys pažeidžiamiausi ir imliausi ligoms – sirgti gali sunkiausiai ir rizika, kad juos gali pražudyti ta infekcinė liga, yra pati didžiausia. Dėl to ir siekiama apsaugoti kuo anksčiau.

Tačiau šis kalendorius ir vakcinacijos tvarkos diskutuojamos, nuolat tobulinamos. Pavyzdžiui, svarstoma galimybė skiepijimą nuo hepatito B perkelti į šiek tiek vėlesnį laikotarpį naudojant vadinamą šešių komponentų vakciną, kurioje vienas iš komponentų ir būtų būtent hepatito B vakcina. Iki šiol, siekdami išvengti žaibinio hepatito B, skiepijome mažiukus.

Jeigu mes nežinome, pavyzdžiui, kad mama yra infekuota, tai ankstyvas skiepijimas galėtų išgelbėti naujagimio gyvybę. Kadangi keičiasi ligos epidemiologinė situacija, keičiasi mūsų galimybės, tuomet kai kuriuos imunoprofilaktikos programos punktus galima tobulinti. Daugelyje Europos šalių šis skiepas jau yra naudojamas. Diskusijos vyksta ir tai nėra vienos dienos ar 5 minučių sprendimas, bet pokyčiai vyksta.

– Kokios įtakos tolesniame gyvenime, tarkime, studijuojant, gali turėti vaikystėje negauti skiepai?

– Per savo gydytojos karjerą jau turėjau ne vieną atvejį, kai studentai siekia pasivyti visą tai, kas buvo praleista vaikystėje. Ligoninėje matome pačius sunkiausius, sudėtingiausius atvejus ir tikrai ne vieną atvejį esame turėję, kai vėluojama paskiepyti ir kūdikis suserga, tarkime, sunkiu bakteriniu meningitu arba sepsiu. Deja, šias ligas ne visada pavyksta išgydyti. Arba jei ir išgelbstime pacientą, tai jis jaučia varginančius liekamuosius reiškinius.

Tie atvejai vis retesni, jei lygintume su tuo, kas buvo prieš pradedant skiepyti, bet mes vis dar turime meningokokinės infekcijos atvejų, dažniausiai serga nepaskiepyti vaikai. Taip yra dėl to, kad ligos sukėlėjai cirkuliuoja aplinkoje ir pati gamta mums primena, kad viskas yra šalia mūsų ir tol, kol skiepijame ir siekiame apsaugoti – viskas gerai. Nepaskiepytas vaikas yra rizikos grupėje.

Užsienio universitetai dažnai prašo skiepijimo paso, tai yra normali praktika. Manau, kad ir mes judame link to, ypač kalbant apie medicinos studijas. Labai svarbu, kad pats besimokantis studentas ar gydytojas rezidentas būtų saugus, o taip pat nekeltų pavojaus savo pacientams, jei susirgtų. Tad jei medikai studentai nori studijuoti užsienio universitete pagal mainų programą ar išvykti vasaros praktikai, beveik visada jų prašoma pateikti dokumentus apie skiepijimo būklę.

– Diskusijų apie vakcinas metu girdima, kad tėvai baiminasi, jog vakcinos gali pakenkti vaikams dėl jose esančių kenksmingų priedų – kaip galėtumėte tai paaiškinti?

– Vakcinos praeina ilgą ir sudėtingą etapą, kol jos yra registruojamos Lietuvoje ir Europos Sąjungoje. Medicinoje, manau, nėra kito tokio preparato, kuris būtų po didesniu padidinamuoju stiklu, nei vakcina, ypač galvojant apie pediatriją. Turimos vakcinos yra praėjusios visus etapus, visas patikras, klinikinius tyrimus. Tikslas yra padėti, apsaugoti, išvengti, o ne pakenkti.

Šiuo metu Lietuvoje naudojamos vakcinos yra saugios ir efektyvios. Jos gaminamos kad būtų kuo „švaresnės“, kad jose būtų kuo mažiau skirtingų pašalinių antigenų. Vakcinų kūrimą ir išgryninimo istoriją galėtų pademonstruoti kokliušo vakcina. Skiepyti pradėjome visos ląstelės kokliušo vakcina. Įsivaizduojate – visa ląstelė! Ji turi labai daug skirtingų antigenų. Įskiepytos tokios vakcinos sukeldavo pašalinių poveikių. Bet to meto medicinoje nebuvo modernesnių priemonių. Dabar panaudojamos technologijos ir sukuriamos kuo labiau išgrynintos, atrinkus tik tam tikrus antigenus, tam tikrus baltymus, kurie geriausiai, saugiausiai stimuliuotų imuninę sistemą ir sukeltų kuo mažiau reakcijų.

– Kodėl vieniems vaikams pasireiškia alerginės reakcijos po vakcinos suleidimo, o kitiems – ne?

– Nes mes visi skirtingi. Tačiau labai svarbu pabrėžti, kad sveikiems vaikams sunkios alerginės reakcijos yra ypač retos. JAV pateikiami duomenys, kad anafilaksinės reakcijos dažnis siekia 0,3 atvejų 2,9 milijono įskiepytų vakcinos dozių. Be to, vakcinos yra tik viena iš daugybės kitų galimų anafilaksinės reakcijos priežasčių, gyvenime galime susidurti su skirtingomis situacijomis, kai tokias reakcijas sukelia maisto produktai, vabzdžių įgėlimai, vaistai.

– Kitas aspektas yra alergiškų vaikų skiepijimas, kuriems apsauga nuo infekcinių ligų taip pat yra labai svarbi.

– Tokiais atvejais labai svarbu išsiaiškinti, kokia yra vaiko ligos anamnezė, kam jis alergiškas, kokia konkreti jo situacija. Santaros klinikose konsultuojame alergiškus pacientus įvairiais skiepijimo klausimais. Jeigu vaikas yra ypatingai alergiškas, galime jį paskiepyti, teikdami stebėjimo paslaugą po skiepijimo, taip sudaromos maksimaliai saugios sąlygos konkretų pacientą paskiepyti.

– Keletas klausimų apie konkrečias vakcinas. Kokia jūsų nuomonė apie vadinamuosius „vėjaraupių vakarėlius”, kurių metu pas vėjaraupiais sergantį vaiką sukviečiami kiti vaikai, kad kontaktuotų, kad užsikrėstų, persirgtų ir nebereikėtų vakcinų?

– Labai gaila, bet susiduriame su tokių vakarėlių dalyviais ligoninėje. Lietuvoje maždaug 90–95 proc. vaikų vėjaraupiais perserga gana lengvai ir todėl visuomenėje formuojasi požiūris, kad vėjaraupiai tai nerimta liga – išbėrė, pakarščiavo ir viskas tuo baigėsi. Priklausomai nuo sezono, nuo vaiko amžiaus ir kitų aplinkybių komplikuoti vėjaraupiai yra labai realūs ir galimi, pastaruoju metu jaučiamas sunkių komplikuotų vėjaraupių atvejų padaugėjimas, kai tenka skirti ne vieną antibiotiką ir ne vieną vaistą apskritai, o nemaža dalis jų netgi patenka į intensyviosios terapijos skyrių.

Pastaraisiais mėnesiais turbūt nerasčiau dienos, kad ligoninėje neturėtume sunkiai vėjaraupiais sergančio paciento. Didžioji jų dalis dabar gydomi dviem antibakteriniais preparatais ir dar kai kurie gauna priešvirusinių vaistų. Taigi įsivaizduokite – trys antimikrobiniai preparatai, lašinės infuzijos, gydymas intensyviosios terapijos skyriuje, kartais prireikia net chirurginės intervencijos. Ar yra tėvų, kurie to linkėtų savo vaikui? Apsilankiusieji „vėjaraupių vakarėlyje“, tikriausiai, norėtų laiką atsukti atgal. Specialiai sargdinti vaiką nevalia, nes nežinia, kaip tas vaikas sirgs. Visada rekomenduojame rinktis saugų kelią, tai yra pasiskiepyti ir užbėgti ligai už akių.

Bendraujant su tėvais labai stebina tai, kad neretai jie net nežinojo, jog yra skiepai nuo vėjaraupių. Atrodo, jog informaciją skelbiame, platiname, tačiau, matyti, jog ji visų tėvų nepasiekia. Kviestume šeimos gydytojus supažindinti tėvelius arba priminti, kad yra galimybė apsaugoti vaikus nuo įvairių ligų, o pačius tėvus – aktyviai domėtis.

Bendraujant su tėvais labai stebina tai, kad neretai jie net nežinojo, jog yra skiepai nuo vėjaraupių.

– Kokio amžiaus vaikai skiepijami žmogaus papilomos viruso vakcina?

– Pagal šiuo metu galiojantį imunoprofilaktikos kalendorių Lietuvoje vaikai – ir mergaitės, ir berniukai – skiepijami nuo 11 metų amžiaus. Toks amžius pasirinktas ne atsitiktinai. Tyrimai rodo, kad labai svarbu paskiepyti prieš susiduriant su infekcija, be to, būtent tokio amžiaus vaikų imuninis atsakas yra labai geras, jie gamina labai daug antikūnų. Jų kiekis itin svarbus kalbant apie ŽPV infekcijos profilaktiką.

Suaugusiųjų skiepai: ypač svarbus vaikystėje sukurtas imunitetas

Su vaikų nuo pat gimimo skiepijimu susijusios ir suaugusiųjų ligos – be skiepų apsaugos jos būtų žymiai sunkesnės. Pasak VUL Santaros klinikų Infekcinių ligų centro gydytojos Augustės Jelinskaitės, liūdina kai kurių tėvelių požiūris į skiepus ir atsisakymas skiepyti savo atžalas nuo pavojingų ligų: „Vaikų skiepų kalendorių sudaro specialistai po išsamių diskusijų ir tyrimų, todėl būtų išmintinga šios tvarkos laikytis, kad suaugusiųjų gyvenime, kai reikalinga gydyti lėtines ligas, nebeliktų vietos toms, nuo kurių apsaugo skiepai.“

Gydytojai vis susiduria su klausimu dėl klaidingo įsitikinimo – „pasiskiepijau ir susirgau“. Gydytoja paaiškina, kad toks mitas dažniausiai lydi gripo vakciną. Tačiau jis neturi jokio medicininio paaiškinimo: „Vakcinos klasifikuojamos į gyvas ir negyvas, pastarosios dėl savo sudėties negali sukelti ligos požymių. Žmonės klaidingai susirgimo faktą sieja su tokios vakcinos įskiepijimu. Greičiausiai, žmogus jau buvo užsikrėtęs gripo ar kitu virusu, sukėlusiu į gripą panašius simptomus ir tai tik sutapimas, kad požymiai pasireiškė po skiepo,“ – sako infekcinių ligų gydytoja A. Jelinskaitė.

Į vadinamųjų negyvų vakcinų sudėtį įeina viruso komponento dalis (baltymo dalis, antigenas), o gyvoje vakcinoje yra paties viruso susilpninta dalis. Gyvos vakcinos, kurios gali sukelti ligai būdingų požymių, yra nuo vėjaraupių, tymų-raudonukės-parotito, geltonojo drugio.

Gyvos vakcinos įprastai skiepijamos į paodį, kad ilgiau išliktų toje vietoje ir organizme gamintųsi antikūnai. Negyvos vakcinos švirkščiamos į raumenį. Vakcinos dėl paciento saugumo sušvirkščiamos mediko – kad būtų laiku pastebėta alerginė reakcija ir suteikta reikalinga pagalba.

Skiepai sukuria apsaugą nuo ligos, imunitetas sustiprėja ir persirgus kai kuriomis ligomis, pavyzdžiui, erkiniu encefalitu, hepatitu A. Tačiau yra ligų, kuriomis persirgus imunitetas nesusidaro ir jomis sergama ne po vieną kartą: „Persirgus gripu, COVID-19 liga imunitetas nesusidaro. Šias ligas sukeliantys virusai mutuoja, todėl kasmet pagal mokslininkų prognozes kuriamos naujos vakcinos, kuriomis rekomenduojama pasiskiepyti prieš naują šių virusų plitimo sezoną“, – pataria gydytoja A. Jelinskaitė.

Suaugusiesiems skirtos vakcinos, pakartotinas skiepijimas (revakcinacija)

„Kalbėdami apie suaugusiųjų skiepus visada siekiame išsiaiškinti paciento sveikatos būklę, gretutines ligas ir galimus užkrečiamųjų ligų pavojus, – sako gydytoja A. Jelinskaitė. – Išskirtinė yra nėščiųjų grupė, įvertinama nėščiosios rizika susirgti užkrečiamosiomis ligomis ir skiepų apsauga. Svarbi žinia šioms moterims – jų negalima skiepyti gyvosiomis vakcinomis.“

Dažnai žmonėms kyla klausimų dėl skiepų nuo erkinio encefalito, kuriuo dėl mūsų šalies endeminio lygio rekomenduojama pasiskiepyti ir pas mus atvykstantiems užsieniečiams. Nuo erkinio encefalito skiepijama pagal atskirą schemą, kartais žmonės pamiršta, kada reikėtų skiepą kartoti – kiek tai svarbu? „Jei praleidote skiepą, nereikia pradėti skiepytis iš naujo, svarbiausia pirmas dvi dozes gauti numatytu periodiškumu – pirma vakcina, po mėnesio antra. Sustiprinanti dozė – po 6–12 mėn. Prasidėjus šiltajam sezonui galima skiepytis ir pagreitinta schema – skiepijama pirma vakcina, o po 2 savaičių – antra doze. Jei šis tarpas susidaro didesnis, vertėtų pasidaryti antikūnų testą ir įvertinti imuninį atsaką,“ – aiškina gydytoja A. Jelinskaitė.

Atskira pacientų grupė – vyresni nei 65 metų. Įprastai jie vartoja daug vaistų, dėl to vengia skiepytis. Tačiau visada kviečiama atsižvelgti į gretutines jų patologijas ir įvertinti užkrečiamųjų ligų riziką. Šiems asmenims valstybės kompensuojama gripo vakcina, rekomenduojama vakcinacija nuo pneumokokinės infekcijos, o turintiems gretutinių ligų ši vakcina kompensuojama pagal nurodytą ligų sąrašą. Vaikystėje persirgus vėjaraupiais vėliau vyresniame amžiuje silpstant imunitetui gali kartotis herpes zoster infekcija, nuo kurios taip pat galima pasiskiepyti. Visiems suaugusiems žmonėms nuo 25 m. amžiaus kompensuojama difterijos ir stabligės vakcina, kartojama kas 10 metų.

Skiepai keliautojams – atsivėrus sienoms tarp šalių vėl itin aktuali tema. Skiepų sąraše dažniausiai minimas rekomenduojamų vakcinų sąrašas – tad ar verta skiepytis?

„Keliautojams būtų reikalinga įvertinti šalį, į kurią planuojama kelionė: keliavimo būdas, gyvenamoji vieta bei sąlygos ir priklausomai nuo šalies ypatybių įvertinti skiepų būtinybę. Jei keliaujama į Afrikos, Pietų Amerikos, Azijos šalis, būtinybę skiepytis reikėtų rimtai svarstyti, jei keliaujama po Europą – skiepai išlieka rekomendacinio pobūdžio. Reikėtų atkreipti dėmesį, kad yra ir privalomieji skiepai, be kurių keliautojai negali vykti į šalį, pavyzdžiui, be skiepo nuo gyvybei pavojingo geltonojo drugio,“ – aiškina infekcinių ligų gydytoja A. Jelinskaitė.

Kalbėdami apie skiepus dažnai girdime kolektyvinio imuniteto sąvoką. „Ji reiškia, kad svarbu paskiepyti kuo daugiau žmonių, kad infekcija neplistų. Geriausias pavyzdys – tymai: dėl sumažėjusių skiepijimo apimčių sumažėjo kolektyvinis imunitetas ir turėjome protrūkį. Yra žmonių, kurie dėl sveikatos būklės negali skiepytis, todėl sveikieji raginami pasiskiepyti, kad būtų apsaugoti ir tie, kuriems skiepų teikiama apsauga negalima,“ – sako infekcinių ligų gydytoja A. Jelinskaitė.