Siūloma viešumoje nebevartoti žodžių „narkomanas“, „alkoholikas“: akcentuoti reikėtų žmogų, o ne jo priklausomybę

Lietuviška patarlė sako: „Kaip pavadinti, taip nepagadinsi“, tačiau su žmonėmis, turinčiais priklausomybių, dirbantys specialistai teigia priešingai. Jų nuomone, viešumoje matomi ir girdimi tiesmukiški įvardinimai „alkoholikas“, „narkomanas“ skatina stigmas. 

Pirmadienį Vilniuje organizuotuose spaudos pusryčiuose dalyvavę medikai, žmogaus teisių atstovai pabrėžė, jog šiuo metu dažnai, nors ir netyčia, apie priklausomybę kalbama stigmatizuojančiai – naudojami žodžiai, kurie žmones, turinčius priklausomybės nuo psichoaktyvių medžiagų sutrikimų, vaizduoja menkinančiai bei gėdingai. Tai esą gilina esamas problemas ir tikrai neskatina empatijos, kurios šiuo atveju ir taip mūsų visuomenėje trūksta.

Renginio organizatoriai pabrėžė, jog priklausomybė – lėtinė, tačiau gydoma arba kontroliuojama sveikatos būklė, todėl dabar gajus įsitikinimas, jog priklausomybę turintys asmenys yra pavojingi, patys kalti dėl savo būklės ar nepajėgūs gydytis ir sveikti yra klaidingas.

Taip pat pastebima, kad atigmatizuojami asmenys rečiau kreipiasi pagalbos į sveikatos priežiūros specialistus, nes jaučia baimę dėl galimų socialinių ir teisinių pasekmių kam nors sužinojus apie jų priklausomybę, o neigiami stereotipai jų atžvilgiu kuria gailesčio, baimės ir pykčio jausmus.

„Kai kurie žmonės, reaguodami į socialines, psichologines ir fizines bausmes, kurias patiria visuomenėje ar artimoje aplinkoje, kad sumažintų skausmą, pagalbos ieško pasirinkdami psichoaktyvias medžiagas. Žeminantis atstūmimas, etikečių klijavimas, kurį patiria stigmatizuojami dėl psichoaktyvių medžiagų vartojimo, yra galinga socialinė bausmė, skatinanti juos toliau ir galbūt intensyviau vartoti psichoaktyvias medžiagas. Atsiranda stigma, žmogus ilgainiui įsisavina ir priima neigiamus stereotipus. Tai virsta „visuma“: žmogus jaučiasi „sulaužytas“, nepasitiki savimi ir savęs nevertina“, – sakė Respublikinio priklausomybės ligų centro (RPLC) direktoriaus pavaduotoja dr. Aušra Širvinskienė.

Jai pritarė ir kita renginio dalyvė, nevyriausybinės organizacijos „Psichikos sveikatos perspektyvos“ direktorė, psichikos sveikatos ir žmogaus teisų ekspertė Karilė Levickaitė.

„Mūsų stigmatizuojantys požiūriai ir iš to kylanti stigmatizuojanti kalba padidina žmonių patiriamą gėdą, menkumo jausmą ir tuo pačiu izoliaciją. O tai neskatina kreiptis pagalbos. Deja, net psichikos sveikata gyva vis dar šešėliuose, todėl turime ne tik tinkamai kalbėti, bet apskritai kalbėti. Tyla nepadeda nei reaguoti su empatija, nei suteikti tinkamą pagalbą. Juolab, kad dar egzistuoja ir vadinamoji internalizuota stigma, kai visuomenės požiūris galiausiai tampa net požiūriu į save“, – sakė K. Levickaitė.

Atsakingi esame visi: medikai, žiniasklaida, visuomenė

Anot medikų, svarbu suvokti, kad ne visada psichoaktyvių medžiagų vartojimas turėtų būti siejamas su priklausomybe – asmuo, vartojantis psichoaktyvias medžiagas, nebūtinai jas vartoja žalingai ar turi priklausomybės sindromą. Tai gali nustatyti tik gydytojai psichiatrai. Todėl kalboje svarbu naudoti tik informaciją, kurią žinome. Nepagrįstų diagnozių, kaip ir etikečių klijavimas turi svarbią įtaką stereotipams ir stigmai egzistuoti.

„Vien tai, kad žmogus pasirodo pas gydytoją, jau įrodo, kad jis pripažįsta, jog turi problemą. Gydytojo tikslas yra pacientą motyvuoti, padrąsinti, sudaryti gydymo planą, o ne moralizuoti, teisti, smerkti. Mes esame tie, kurie priklausomiems žmonėms suteikiame viltį rasti sprendimus. Ir teisingi mūsų pačių žodžiai turi labai didelę galią gydymo sėkmei“, – įsitikinęs RPLC Vilniaus filialo ambulatorinio skyriaus vedėjas, gydytojas toksikologas Haris Jakavičius, atkreipęs dėmesį ir į kolegų (medicinos darbuotojų), dirbančių su žmonėmis, turinčiais priklausomybių, atsakymybę.

Taip pat pabrėžiama, jog žiniasklaidos vaidmuo šiame kontekste ypač svarbus, todėl žurnalistams ir kitiems viešojo turinio kūrėjams, rašant apie priklausomybes ir su jomis susidūrusius žmones, rekomenduojama keisti savo žodyną ir rašyti bei kalbėti vadovaujantis šiomis rekomendacijomis:

• Laikytis principo „pirmiausia – žmogus“, t.y. naudoti žodyną, kurio tikslas yra akcentuoti žmogų, o ne jo ligą. Žmogaus neapibrėžia tik vienas požymis, todėl svarbu atskirti, kad asmuo, turintis priklausomybę – nėra jo liga.
• Leisti žmonėms pasirinkti, kaip jie nori būti vadinami. Pasakojant priklausomybę turinčių asmenų ar jų artimųjų istorijas svarbu įgalinti įvairiapuses jų patirtis.
• Vengti dramatiškų, bauginančių, menkinančių išsireiškimų ir juos keisti terminais, kurie yra mediciniškai tikslūs, pagarbūs ir palaikantys.

„Paskutinį dešimtmetį pasaulyje egzistuoja nemažai gerosios praktikos pavyzdžių, kaip pagarbiai kalbėti apie priklausomybes. Kanada, JAV, Naujoji Zelandija yra tos šalys, kurių vyriausybės institucijos pradėjo komunikaciją apie stigmos mažinimą keičiant kalbą ir publikacijomis, mokymais, skirtais sveikatos specialistams bei žurnalistams, dialogu su vartojančių psichoaktyviąsias medžiagas vartojančių asmenų medžiagas bendruomenėmis pasiekė įspūdingų rezultatų“, – sakė Eurazijos žalos mažinimo asociacijos (EHRA) programos vadovė Eliza Kurcevič.

Abejoja pokyčių nauda

LRT.lt paprašė įvertinti specialistų parengtas rekomendacijas žmones, kurie turi priklausomybių, taip pat su jais dirbančių organizacijų atstovus. Dauguma sutiko, jog, siekiant mažinti stigmas, visuomenę reikia šviesti ir ugdyti, mokyti tinkamo žodyno. Vis dėlto buvo ir abejojančių, ar tokie pokyčiai duos naudos.

LRT.lt kalbintas vienos iš 14-os Kaune veikiančių anoniminių alkoholikų grupės (AAA) „Klevas“ atstovas Rimantas (pavardė portalui žinoma – LRT.lt) sakė, jog tokie pokyčiai kai kuriuos gali paveikti priešingai.

„Kas žino AAA veiklos principus, supranta, jog pirmas žingsnis yra pripažinimas, kad tu esi alkoholikas. Nėra jokių kodų (gydymo nuo alkoholizmo kodavimu – LRT.lt), kitų būdų: tu pats turi pripažinti, kad turi priklausomybę ir nori pasveikti. Kiekvienas daiktas turi savo pavadinimą. Taip ir čia: jei tu esi alkoholikas, tai taip ir vadiniesi“, – įsitikinęs AAA grupės „Klevas“ atstovas Rimantas.

23 metus šią grupę lankantis kaunietis pasakojo, kad vien jai priklauso per 300 narių – nuo alkoholio priklausomų asmenų. Iš viso Kaune veikia 14, o Lietuvoje – beveik 150 AAA grupių.

„Alkoholikas, narkomanas – tie žodžiai yra visiems suprantami, jais lengviau skleisti žinią visuomenėje. Juk ir kalbėdami apie sportą, kai norime įvardinti ne bendrai „sportininkas“, sakome futbolininkas, krepšininkas. Pasakai, įvardini ir viskas visiems aišku. [...] Kita vertus, žmogui, kovojančia su priklausomybe, tikrai nereikėtų klijuoti etiketės. Aš visad už tai, kad tokių klijavimų nebūtų. Tačiau nežinau, ar čia svarbiausias dalykas [kas padėtų išspręsti Lietuvoje vis dar egzistuojančią stigmą]. Nemanau, kad tai išspręs problemą iš esmės, reikia kitais dalykais užsiimti“, – savo nuomonę išsakė viešosios įstaigos „Alfa centras“, teikiančios paslaugas žmonėms, sergantiems priklausomybės ligomis, direktorius Vladislovas Pocius.

Likti anonimu panoręs Biržuose veikiančios AAA grupės atstovas prisipažino, jog sunkiai įsivaizduoja susitikimus, kuriuose save turėtų įvardinti ne kaip alkoholiką.

„Man jokia stigma vadinti save buvusiu alkoholiku. Ir priešingai neskamba gerai, kai sakau, kad esu žmogus, priklausomas nuo alkoholio. Dauguma mūsų narių (net ir pradėję lankyti susirinkimus) kartais negalėdavo net sau ištarti, kad yra alkoholikai. Bet būtent tas žingsnis, pirmas įvardinimas, labai svarbus [norint sveikti]. Man kol kas sunku suprasti, kuo naudinga tai bus [viešumoje nebevartojami tiesmukiški įvardinimai]. Bet gal ateitis parodys, kad klydau“, – savo mintimis pasidalino vyriškis.