Siaubo filmai, pabėgimo kambariai ir šiurpios gimtadienio šventės: kodėl paaugliai taip nori būti gąsdinami?

Į paauglystę įžengę vaikai vis labiau ima domėtis siaubo filmais, pabėgimo kambariais, nori dalyvauti šiurpiuose vakarėliuose bei gimtadienio šventėse. Tačiau ar gali to siaubo jų gyvenime būti per daug? Kada į tokius vaikų pomėgius derėtų įsikišti tėvams? LRT RADIJO kalbinta paauglių psichologė-psichoterapeutė Sonata Vizgaudienė sako – žiūrėdami siaubo filmus paaugliai nori pasitikrinti savo galimybių ribas, saugioje aplinkoje susipažinti su kitokiais pasauliais. Tėvus specialistė patikina – tokių dalykų vaikams drausti nereikėtų, nebent pačių vaikų elgesys pradėtų akivaizdžiai keistis į neigiamą pusę.

Nori pasitikrinti savo galimybių ribas

„Animatorius su kažkokiu pjūklu priėjo prie manęs ir man prie kojos ir ausies jį įjungė, garsą leido tas aparatas. Labai baisu buvo. Negalvojau, kad mane supjaustys, bet jausmas nelabai malonus buvo. (...) Aš vos neapsiverkiau, buvo labai baisu, bet po šventės toks labai geras jausmas buvo, lyg dar kartą norėčiau, nors tuo momentu visiškai nesmagu buvo, kai gąsdino“, – savo įspūdžiais pabėgimo kambaryje dalinasi Vasarė, šeštos klasės mokinė iš Vilniaus.

Kartu gimtadienį pabėgimo kambaryje šventusi jos draugė Regina prisipažįsta – viena į tokią atrakciją tikrai nebūtų išdrįsusi nueiti, būtų buvę per baisu. Reginos ir Vasarės draugė Aušrinė priduria – būtent tokios emocijos, toks adrenalino jausmas ir traukia paauglius prie siaubo filmų, šiurpių kambarių ir vakarėlių. Paaugliai nori būti specialiai gąsdinami.

LRT RADIJO kalbinta paauglių psichologė-psichoterapeutė S. Vizgaudienė sutinka su Aušrine – paaugliai iš tiesų susidomi tokiais baisumais, nes juos neigiamos emocijos tarsi sužadina, atveria duris į naujas patirtis.

„Paaugliuose vyksta labai daug pokyčių, atsiranda vidiniai impulsai patirti visokias naujoves. Siaubo filmai yra vienos iš jų, nes tos naujovės paaugliams turi būti ir dar su tam tikru adrenalino poskoniu, ne itin malonių emocijų išgyvenimu. Taip paaugliai tikrinasi ir susipažįsta su įvairiomis pasaulio pusėmis.

(...) Siaubo filmai paaugliams suteikia malonumą per tam tikrą neigiamą emociją, kelia tam tikrą sužadinimą. Iš vienos pusės yra ir labai baisu, bet iš kitos pusės kelia ir tam tikrą pasitenkinimą, nes gauni kažkokio papildomo vidinio suaudrinimo“, – dėsto pašnekovė.

Specialistė aiškina – nors žiūrėdami siaubo filmus nepatiriame realios grėsmės, mūsų psichikoje įsijungia „kovok arba bėk“ stresinė reakcija. Padažnėja širdies plakimas ir kvėpavimas, išpila prakaitas, kūnas pradeda drebėti.

„Smegenys išlieka tokioje tarpinėje būsenoje – lyg labiau tiki, kad situacija yra šiurpi ir grėsminga, bet kartu ir ramina, nes suvoki, kad šita situacija yra nereali ir nieko grėsmingo negali atsitikti. Daliai žmonių tokia tarpinė būsena labai patinka, jie ir žiūri siaubo filmus, nes būtent tas nemalonias emocijas ir tą visą kūno sužadinimą mes gauname tokioje saugioje aplinkoje“, – tvirtina S. Vizgaudienė.

Anot psichologės, paaugliai siaubo filmais domisi ir dėl to, nes jiems svarbu pamatuoti savo galimybių ribas – kokius baisumus jie gali pakelti.

„Jie tikrinasi savo emocijų galimybių ribas, pavyzdžiui, baimės, siaubo išgyvenimą, kiek gali toleruoti tam tikras šiurpias scenas neužsidengę rankomis veido, ar apskritai gali pažiūrėti siaubo filmą nuo pradžios iki galo. Jeigu jie tai sugeba padaryti, paaugliui jau yra toks jausmas, kad aš galiu perlipti per save, įveikdamas mažus žingsnelius patikrinti save ir pamatyti save iš kitų pozicijų“, – dėsto moteris.

Žiūrėdamas siaubo filmus paauglys kartu ir mokosi – svarsto, kaip pasielgtų vienoje ar kitoje situacijoje, lyginasi su pagrindiniu herojumi.

„Nors iš vienos pusės tarsi ir suvokiama, kad to realybėje negali būti, bet realybėje gali būti kitų šiurpių dalykų. Tada vyksta tam tikras savęs išbandymas ir paruošimas tam tikroms sunkioms situacijoms. (...) Paauglys gali mokytis, kaip valdyti savo nerimą ir su juo susidraugauti, jį įveikti, nes įgyjama patirtis, kad kažkokiu momentu man gali būti labai baisu, man sukyla baimė, nerimas. Bet aš kažkaip moku tą apdoroti, su tuo susitvarkyti ir tai man kasdienybėje nekelia kažkokių papildomų rūpesčių“, – sako S. Vizgaudienė.

Ragina stebėti vaikų elgesį

Vis dėlto, kaip LRT RADIJUI pabrėžia specialistė, siaubo filmai gali turėti ir neigiamų pasekmių. Pasitaiko atvejų, kai jautresnės psichikos asmenys, jų prisižiūrėję, perima tam tikras baimes, pavyzdžiui, ima bijoti maudytis vandens telkiniuose ar likti vieni namuose.

„Ta baimė iš siaubo filmo yra perkeliama į realybę, jautrios psichikos žmonėms tai pakankamai paprastai vyksta. (...) Kiekvienas pagal save turėtų pasitikrinti, kiek gali toleruoti tų šiurpių vaizdų. Vaizdiniai yra linkę ilgiau išlikti mūsų sąmonėje ir kelti didesnę baimę negu, pavyzdžiui, išklausymas kažkokios baisios istorijos“, – pabrėžia S. Vizgaudienė.

Pasak jos, kokį poveikį siaubo filmai turės paaugliui, lemia ir jo aplinka – ar ji saugi, ar kelianti pavojų.

„Jeigu paaugliai yra iš labiau traumuotų aplinkų, kur, pavyzdžiui, patiria smurto, tai (siaubo filmai – LRT.lt) gali išprovokuoti kitus jo asmenybės dalykus, netgi sustiprinti tam tikrą paauglio agresiją. Jis tada iš siaubo filmo nepasiims to teigiamo herojaus savybių, vertybių, o kaip tik labiau koncentruosis į tuos negatyvius herojus ir iš ten kažko mokysis“, – pasakoja psichologė.

Specialistė ragina tėvus nedrausti savo vaikams domėtis įvairiais siaubais, tačiau patikina – reikia būti akyliems ir gebėti nuspręsti, kada tų baisybių vaiko gyvenime jau yra per daug. O tai, anot S. Vizgaudienės, pirmiausia parodo pačių vaikų elgesys.

„Tėvai vis tiek turi tokį jautrumą vaiko elgesio, emocijų pasikeitimui. Tai kol vaiko elgesys yra tipiškas, įprastas, galbūt viskas yra tvarkoje, (...) kažkokios ribos nėra peržengiamos. Bet jeigu mes pastebime, kad vaiko elgesys kažkaip keičiasi, pavyzdžiui, jis daro kažkokius netipiškus dalykus, atsiranda papildomi emociniai sužadinimai, nerimas padidėja, pastebime baimių, kurių anksčiau nebuvo, vaikas darosi dirglesnis, reikėtų vis dėlto labai atkreipti dėmesį į tai“, – dėsto specialistė.

Pašnekovės tikinimu, tokiu atveju, kai vaiko elgesys akivaizdžiai pasikeičia į blogąją pusę, tėvams reikėtų švelniai prie vaiko prieiti, pasidomėti, kas jį neramina ir kodėl jis apskritai žiūri siaubo filmus. Anot S. Vizgaudienės, svarbu nepamiršti, jog vaikas, net ir jausdamas neigiamus siaubo filmų padarinius, gali nenustoti jų žiūrėti dėl jaučiamos draugų įtakos, noro padaryti jiems įspūdį.

„Paaugliui apskritai yra svarbu būti pripažintam savo grupėje. Paauglys gali siekti įsitvirtinti, būti priimtas, draugų grupės, kuri siaubo filmus žiūri, kur vaikai tuo dalinasi. Tokioje grupėje atsidūręs vaikas, kuris nelabai mėgsta siaubo filmus, gali juos žiūrėti dėl to, kad turėtų apie ką kalbėti su savo draugais“, – tikina paauglių psichologė.

Kaip aiškina S. Vizgaudienė, tėvai turi mokyti savo vaikus būti sąmoningiems ir patiems nuspręsti – ar verta jiems dėl to pritapimo prie draugų kompanijos vėliau ilgą laiką būti kamuojamiems baimės ir kitų nemalonių potyrių.

Viso pokalbio klausykitės LRT RADIJO laidos „Sveikata“ įraše.

Parengė Aistė Turčinavičiūtė.