Seimui bus siūloma keisti donorystės modelį: dėl to padaugėtų potencialių donorų skaičius

Seimui bus pasiūlyta keisti Lietuvoje šiuo metu galiojantį donorystės modelį, pereinant nuo informuoto sutikimo modelio prie numanomo sutikimo donorystės modelio.

47 parlamentaro vardu tai numatantį Žmogaus audinių, ląstelių, organų donorystės ir transplantacijos įstatymo pakeitimo projektą ketvirtadienį Seimui ketina pateikti Seimo TS-LKD frakcijos narė Jurgita Sejonienė.

„Įteisinus numanomo sutikimo modelį, žmonėms nebereikėtų pildyti ir pasirašyti nustatytos formos sutikimo, norint po mirties tapti organų donoru. Tai reiškia, kad tiems žmonėms, kurie norėjo tapti donorais, bet dėl tam tikrų priežasčių nerado laiko įsigyti Donoro kortelės, reikėtų tik pasikalbėti su savo artimaisiais ir informuoti juos apie savo pasirinkimą. Siūlomu numanomo sutikimo organų donorystės modeliu nustatoma, kad nesant rašytinio asmens nesutikimo būti donoru, po jo mirties visuomet būtų prašoma artimųjų sutikimo. Mirusiojo raštu išreikštas nesutikimas būtų pripažįstamas absoliučia donorystės kontraindikacija ir artimieji šios valios pakeisti negalėtų“, – dokumento aiškinamajame rašte sako J. Sejonienė.

Įtvirtinus siūlomus pakeitimus, visi veiksnūs asmenys, kurie nebus pasirašę nesutikimo, bus laikomi potencialiais donorais (jei nėra išreikštas nesutikimas ir tam pritaria mirusiojo asmens artimieji).

Anot J. Sejonienės, nauju teisiniu reguliavimu būtų įtvirtinta dabar praktiškai susiklosčiusi donorystės ir transplantacijos proceso įgyvendinimo tvarka, būtų efektyviau paskirstomas viešinimui ir administravimui numatytas finansavimas, padidėtų atliekamų transplantacijų skaičius ir sutrumpėtų organų laukimo laikas Lietuvoje.

Numanomo sutikimo modelis taikomas 21 Europos šalyje, tarp jų ir pasaulyje pagal donorystės statistiką pirmaujančiose šalyse – Ispanijoje (nuo 1979 m.) ir Kroatijoje (nuo 1988 m.), taip pat Portugalijoje, Belgijoje, D. Britanijoje, Čekijoje, Suomijoje, Maltoje, Italijoje, Austrijoje, Norvegijoje, Slovėnijoje, Švedijoje, Vengrijoje, Slovakijoje, Bulgarijoje, Nyderlanduose, Lenkijoje, Liuksemburge, Latvijoje ir Graikijoje.

Anot projekto rengėjų, numanomo sutikimo modelis dar yra skirstomas į dvi kategorijas: švelnųjį, kuris taikomas 85 proc. numanomo sutikimo modelį įsivedusių šalių, kai yra atsiklausiama artimųjų valios dėl donorystės ir kietąjį, pagal kurį artimųjų nuomonės neatsiklausiama. Šis modelis taikomas tik Austrijoje, Prancūzijoje ir Portugalijoje.

Šiuo metu Lietuvoje taikomas informuoto sutikimo modelis. Asmuo, norintis tapti organų donoru, raštu išreiškia savo sutikimą. Sutikimas registruojamas Žmogaus audinių, ląstelių ir organų donorų bei recipientų registre. Tuo atveju, jeigu asmuo dėl kokių nors priežasčių nepasirašė sutikimo, kad jo audiniai, ląstelės, organai po jo mirties būtų atiduoti transplantacijai, jam mirus sprendimą dėl mirusiojo audinių, organų atidavimo transplantacijai priima mirusiojo artimieji.

Dėl proceso svarbos ir jautrumo visuomenėje, asmeniui mirus, mirusiojo artimųjų atsiklausiama ir gaunamas jų rašytinis sutikimas paaukoti mirusiojo organus donorystei abiem atvejais – ir kai asmuo yra pasirašęs sutikimą, kad jo audiniai, ląstelės, organai po jo mirties būtų atiduoti transplantacijai, ir kai tokio asmens pasirašyto sutikimo nėra (jei nėra pasirašyto mirusio asmens nesutikimo).