„Rytą“ parklupdęs suomis kadaise galėjo tapti „Žalgirio“ treneriu: buvau vienas iš paskutinių kandidatų

Trečiadienį Lietuvoje viešėjo Bonos „Telekom Basket“ (3-0) klubas su treneriu Tuomasu Iisalo priešakyje ir FIBA Čempionų lygos rungtynėse 86:79 nugalėjo Vilniaus „Ryto“ (1-2) komandą. Po rungtynių 40-metis specialistas iš Suomijos atskleidė, kad nedaug trūko, jog prieš kelis metus jo pavardė Lietuvos krepšinyje būtų skambėjusi kur kas labiau ir kur kas dažniau.

2020 metų vasarą, kai Kauno „Žalgirio“ ekipą paliko Šarūnas Jasikevičius, T. Iisalo buvo vienas iš kandidatų perimti žalgiriečių vairą.

„Turėjau vaizdo pokalbį su „Žalgirio“ klubu. Mano supratimu, buvau vienas iš paskutinių kandidatų. Jie pasirinko eiti kita kryptimi, tačiau turbūt tai buvo logiškiausia visoms pusėms, nes tuo metu dar turėjau galiojančią sutartį su Krailsheimo „HAKRO Merlins“ klubu. Tai buvo labai maloni patirtis sulaukti dėmesio iš tokios organizacijos“, – jau po rungtynių paklaustas ar pamena kontaktą su „Žalgirio“ ekipa atsakė T. Iisalo.

Tą 2020 metų vasarą „Žalgiris“ vietoje suomio pasirinko austrą Martina Schillerį, tačiau pastarasis stebukladariu Kaune netapo.

Tuo tarpu specialistas iš Suomijos trečiadienį sužavėjo Lietuvos žurnalistus savo iškalba, o į klausimus atsakinėjo itin vaizdžiai.

– Treneri, kokios mintys po pergalės prieš „Rytą“?

– Pirmiausiai, tai mes nugalėjome labai labai kietą komandą labai sunkioje atmosferoje. Esu labai patenkintas dėl pergalės, tai buvo labai svarbi patirtis. Neturėjome daug atkaklių rungtynių, tai maloni bėda, nes daug gerų komandų nugalėjome dideliais skirtumais. Tokios repeticijos yra tai, ką kiekvieną komanda turi išgyventi.

– Kaip jums pavyko sulipdyti tokią sėkmingą komandą Bonos mieste?

– Mes nuo pat pradžių nekėlėme sau kažkokių konkrečių tikslų. Turime puikią grupę žaidėjų, kurie kasdien labai sunkiai dirba. Tai jauni vaikinai, dar mokosi būti profesionalais, bet jie noriai priima viską, jie nori tobulėti. Nuo pat pradžių mūsų tikslas yra kasdien surengti geriausią treniruotę. Kitas tikslas, tai mūsų komandos veidas. Norime, kad komanda, žaidėjai, treneriai, personalas, darbuotojai, Bonos miestas, sirgaliai, visi jie didžiuotųsi kaip mes žaidžiame, varžomės. Kad būtų jausmas, jog visuomet kovojame.

Mes turime būti sąžiningi vieni kitiems, turime gerbti laiką, kuri praleidžiame kartu. Pasirinkęs šią profesiją žinau, kad kai žaidėjai sužaidžia gerai, juos labai sunku išlaikyti. Tad žaidi su jais vienerius metus ir bandai gauti viską, ką tai gali duoti. Su tokiu biudžetu mes turime surinkę ypatingą sudėtį. Mes kiekvienas rungtynes pasitinkame su požiūriu, kad ne tik galime laimėti jas, bet kad laimėsime jas. Stengiamės mėgautis procesu ir kiekvienas kitą gerbiame.

– O kokios jūsų ateities svajonės?

– Žinoma, visi turi svajones. Viena svarbiausių, tai aš turiu žmoną ir tris vaikus. Noriu ir toliau suderinti šeimos gyvenimą su treniravimu. Žinote, kiekvienas treneris pasakys, kad tai sudėtingiausias tikslas. Nėra balanso tarp tavo asmeninio gyvenimo ir darbo krepšinyje. Turime periodus, kai koncentruojamės į vienus dalykus, vėliau į kitus.

Anksčiau turėjau svajones treniruoti tam tikrus klubus, tačiau dabar man yra svajonių darbas, ten kur aš dirbu. Stengiuosi padaryti geriausią darbą. Trenerio kėdėje nuo genijaus iki idioto gali tapti per pusmetį. Tikrai yra daug pavyzdžių. Tad aš stengiuosi tiesiog mėgautis buvime dabartinėje komandoje.