Rusijos ir Kinijos santykiai karo fone: Pekinas išnaudoja Maskvos izoliaciją, tačiau baiminasi Vakarų

Dėl augančio apetito pigiai parduodamai rusiškai naftai Kinija tapo pagrindine Kremliaus karo Ukrainoje finansuotoja, suteikusia Maskvai patikimą pajamų šaltinį, amortizuojantį griežtų Vakarų sankcijų poveikį šalies ekonomikai.

Praėjus keturiems mėnesiams nuo Maskvos invazijos į Ukrainą, Kinija aplenkė Vokietiją ir tapo didžiausia Rusijos energijos pirkėja, o naftos pardavimai Kinijai ir Indijai – dar vienai energijos ištroškusiai Azijos valstybei – padėjo užpildyti Europos paliktą spragą.

Gegužę Kinija ir Indija kartu per dieną nupirkdavo apie 2,4 mln. barelių žalios rusiškos naftos, t. y. pusę viso Rusijos eksporto.

Nepaisant to, kad nafta buvo parduodama su didele nuolaida, kylančios šios žaliavos kainos leido Rusijos pajamoms augti Vakarų spaudimo akivaizdoje ir tapo Maskvai pagrindiniu finansiniu gelbėjimosi ratu, padėjusiu toliau finansuoti karą Ukrainoje.

Pigi rusiška nafta leido Kinijai diversifikuoti savo atsargas ir suteikė Indijai pelningą pajamų šaltinį, kurį užtikrina iš Rusijos žalios naftos pagamintų rafinuotus produktų, kaip antai benzino ir dyzelino, reeksportas. Kol Europos Sąjungos taikomas naftos importo draudimas išlieka dalinis, dėl tokių veiksmų šioms šalims negresia antrinės sankcijos, tačiau Pekino ir Delio ryžtas pirkti rusišką naftą gali kiek sumenkti antroje šių metų pusėje, kai įsigalios griežtesnės priemonės.

Kinijos prezidentas Xi Jinpingas birželio 22–23 d. surengtame virtualiame aukščiausiojo lygio susitikime, kuriame dalyvavo Brazilijos, Rusijos, Indijos, Kinijos ir Pietų Afrikos – vadinamojo BRICS – lyderiai, pasmerkė Vakarų sankcijas kaip verčiančias pasaulio ekonomiką ginklu ir paragino organizacijos nares glaudžiau bendradarbiauti.

Savo pasisakymuose aukščiausiojo lygio susitikime Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pareiškė, kad BRICS šalys „kuria patikimus alternatyvius tarptautinių atsiskaitymų mechanizmus“ ir „tiria galimybę sukurti tarptautinę rezervinę valiutą, paremtą BRICS valiutų krepšeliu“.

Tačiau kiek ilgai Maskva galės kliautis ne Vakarų rinkomis ir partneriais, tokiais kaip Kinija ir Indija, padedančiais jai susidoroti su sankcijų pasekmėmis?

Norėdami daugiau apie tai sužinoti, RFE / RL žurnalistai pakalbino Tarptautinio strateginių studijų instituto (IISS) bendradarbę Marią Shaginą.

– Karo Ukrainoje metu Kinija tapo didžiausia Rusijos naftos pirkėja. Ką tai reiškia Kinijos ir Rusijos santykiams, ir ar tai galima laikyti jų stiprėjančios partnerystės ženklu, ar Pekinas tiesiog priėmė oportunistinį sprendimą pirkti energiją su nuolaida?

– Ne kartą girdėjome, kad Rusija ir Kinija užmezgė partnerystę „be apribojimų“, o visai neseniai (birželio 15 d.) Xi Jinpingas pakartojo remiantis abipusį bendradarbiavimą su Rusija.

Tačiau žinome, kad Kinijos retorika ir veiksmai labai skiriasi – tai labai aiškiai buvo matyti 2014 m. (kai Pekinas ir Maskva ėmė sparčiau glaudinti ryšius). Kinija trokšta pasinaudoti Rusijos izoliacija, įskaitant ir pigios rusiškos žalios naftos pirkimą. Tačiau kai kalba pasisuka apie Vakarų sankcijų pažeidimą, Kinijos privatus sektorius dažniausiai yra gana atsargus.

Šiuo atveju Vakarų sankcijos rusiškai naftai vis dar neįvestos, Europos Sąjungos naftos embargas įsigalios gruodžio 5 d. Taigi šiuo metu turime pereinamąjį laikotarpį, kol bus pradėtos taikyti sankcijos, ir tai yra geriausiais metas Kinijai ir Indijai išnaudoti galimybę labai pigiai įsigyti naftos iš Rusijos.

– Kinija ne tik perka naftą, bet ir pasirodė esanti labai atsargi, vengdama antrinių Vakarų sankcijų Rusijai. Ar turėtume tikėtis, kad Pekinas ateityje labiau palaikys Rusiją, ypač kalbant apie pažangias technologijas, pavyzdžiui, puslaidininkius?

– Kinija labai subtiliai balansuoja, tačiau karui tęsiantis, Pekinui bus vis sunkiau išlaikyti šią vadinamojo „prorusiško neutralumo“, kai Kinija oficialiai yra tarsi neutrali, tačiau linksta link Rusijos, poziciją.

2014 m. Rusija labai daug tikėjosi, manė, kad Pekinas padės išspręsti Maskvai itin sudėtingą finansinę situaciją. Nuo to laiko Kremlius pradėjo blaiviau vertinti, kiek pagalbos realiai galima tikėtis iš Kinijos, tačiau ir šiuo metu Rusija, galima sakyti, yra nusivylusi menka Kinijos parama.

Žinome, kad iš Rusijos pusės buvo tam tikro nepasitenkinimo nepakankama Kinijos pagalba finansų ir technologijų perdavimo srityje po to, kai jai buvo įvestos sankcijos [dėl vasario 24 d. pradėtos invazijos]. Tai dvi sritys, kuriose Rusija šiuo metu yra labai priklausoma nuo Kinijos ir kitų prie remiančiųjų Ukrainą bloko neprisijungusių šalių paramos, be to, Kinija bus viena iš pagrindinių šalių, kurią reikėtų stebėti, kai Rusija ims ieškoti, kas jai galėtų padėti sušvelninti sankcijų poveikį. Kalba eina ne tik apie galimą Pekino finansinę pagalbą, bet ir apie įvairių technologijų, kurioms taikomos sankcijos, įskaitant lustus ir puslaidininkius, perdavimą.

2014 m. pamokos rodo, kad Kinijos privatus sektorius labai bijo rizikuoti, nes sandoriuose yra itin priklausomas nuo JAV dolerio; jis yra linkęs laikytis atokiau nuo Rusijos subjektų, kuriems taikomos sankcijos, ir, stengdamasis būti ypač atsargus, kartais net pernelyg griežtai laikosi ribojimų. Taigi dabartinėje situacijoje, kai turime beprecedentes pagal mastą ir griežtumą sankcijas, sakyčiau, kad Kinijos privatus sektorius dar labiau vengs rizikuoti.

Tačiau turėtume nepamiršti, kad Vyriausybės remiamos institucijos elgiasi kitaip. 2014 m. Kinijos bankai, tokie kaip Kinijos eksporto ir importo bankas ir Kinijos plėtros bankas, finansuodami projektus bendradarbiavo su tokiomis [Rusijos] įmonėmis kaip „Novatek“, kuri yra antra pagal dydį gamtinių dujų gamintoja Rusijoje. Taigi yra galimybių paremti subjektus ir asmenis, kuriems taikomos sankcijos, tačiau galime tikėtis pakankamai riboto tokios paramos masto.

– Xi Jinpingas surengė BRICS šalių aukščiausiojo lygio susitikimą ir kalbėjo apie jų svarbą pasaulio ekonomikai, o Rusijos apžvalgininkai ne kartą yra sakę, kad ši organizacija yra kritiškai svarbi švelninant Vakarų sankcijas. Ar karas Ukrainoje suteikia jai galimybę pagaliau išnaudoti savo potencialą ir atlikti svarbesnį vaidmenį?

– Manau, kad retoriškai yra labai stiprus naratyvas, skatinantis atsilaikyti prieš Vakarų, ypač JAV ir ES, spaudimą dėl jų taikomų vienašališkų sankcijų, kurių nepalaikė JT.

Indija yra dar vienas (BRICS šalies) pavyzdys – Rusija siekia plėsti su ja bendradarbiavimą, tačiau didesnės pažangos, išskyrus naftos pirkimą, kol kas nepastebėjome. Pavyzdžiui, Rusija iškėlė idėją naudoti skirtingus mokėjimo sistemų mechanizmus ir SWIFT, nuo kurio ji buvo atjungta, pritaikius sankcijas, alternatyvas. Tačiau nė viena iš tų iniciatyvų neįgijo pagreičio ir iš esmės neveikia.

Retoriškai manau, kad aukščiausiojo lygio susitikimas [buvo] galimybė atsispirti JAV hegemonijai, bet ar visos tos kalbos materializuosis į kažkokius apčiuopiamus rezultatus, dar pamatysime.

– Ar yra kažkokie Kinijos ir Rusijos bendradarbiavimo aspektai, kuriuos, jūsų nuomone, vertėtų atidžiau stebėti ar kurie ateityje galėtų būti intensyviau plėtojami?

– Viena sritis yra puslaidininkiai ir platesnis technologijų perdavimas. Į tai verta atkreipti dėmesį ir atidžiau stebėti, ar Kinija padės. Iki šiol, kaip sakė JAV pareigūnai, sistemingos Kinijos paramos nebuvo, tačiau gali būti, kad Kinija nuspręs tiekti technologijas, kad sumažintų Rusijai taikomų sankcijų spaudimą technologijų srityje, turint omenyje abiejų šalių partnerystės lygį.

Kita sritis, į kurią vertėtų atkreipti dėmesį, yra tai, ar Kinijos įmonės teiks energetikos įrangą suskystintoms gamtinės dujoms (SGD), kuriai ES pritaikė sankcijas ir kurios Rusija neturi kuo pakeisti. Nuo 2014 m. Kinijos inžinerijos įmonės tiekė iki 80 procentų šios įrangos, todėl Kinija turi galimybių dar labiau sustiprinti savo pozicijas ir galbūt suteikti papildomą finansavimą Kinijos remiamiems [energetikos] projektams Arktyje.