Romanai, pilietinis karas ir karaliaus nukirsdinimas – kas buvo Karolio III bendravardžiai?

Gegužės 6-ąją naujuoju Jungtinės Karalystės monarchu oficialiai bus karūnuotas Karolis III. Charlesas Phipas Arthuras George`as Windsoras pasirinko sekti savo motinos Elžbietos II tradicija ir savo karališkuoju vardu pasiliko pirmąjį jam duotą vardą. Anglijos karalių Karolių vardai siejami su didelėmis permainomis, tad kas buvo jo pirmtakai Karoliai I-asis ir II-asis? 

Nukirsdintas karalius

Būsimasis karalius nuo vaikystės pasižymėjo silpna sveikata, buvo priverstas nešioti specialius kojas tiesinančius įtvarus, visą gyvenimą mikčiojo. Vaikystėje sosto įpėdiniu buvo laikomas liaudies ir aukštuomenės mėgtas jo vyresnysis brolis Henrikas, kuris sulaukęs 18-os netikėtai mirė, kaip įtariama, nuo vidurių šiltinės.

Nuo jaunystės būsimąjį karalių veikė dvaro favoritas George`as Villiersas, kuris buvo nepopuliarus dėl didelės savo įtakos. Tačiau jau 1628 m. jis buvo nužudytas.

Karolis I buvo anglikonas, jo žmona – katalikė, ši santuoka įžeidė daug anglų protestantų. Pats Karolis I palaikė katalikišką idėją, kad monarchas turi būti gerbiamas, tai nepatiko jo pavaldiniams puritonams, protestantai taip pat baiminosi, kad bus sušvelninti ribojimai katalikams.

Tapęs karaliumi Karolis I nesėkmingai kariavo su Ispanija ir Prancūzija, tačiau labiausiai jo valdymą sunkino nesutarimai su parlamentu. 1628 m. parlamentas privertė Karolį I pasirašyti Teisių peticiją, kuri suvaržė karaliaus teises reikalauti mokesčių. Tarp 1625 ir 1629 m. Karolis I buvo tris kartus paleidęs parlamentą, o 1629-aisiais jį vėl paleido ir nusprendė valdyti vienas pats. Tuo pačiu metu buvo vykdomos represijos prieš katalikus ir puritonus, todėl daug jų emigravo į kolonijas Amerikoje. Liaudies palaikymą Karolis I prarado dėl nepopuliarių sprendimų, ypač dėl drėgnų vietovių nusausinimo schemų įvedimo, tai paveikė tūkstančius žmonių.

1637 m. jis Škotijoje įvedė Anglikonų Bažnyčios liturgiją, o kilęs pasipriešinimas virto vadinamuoju Vyskupų karu. Tai privertė Karolį I vėl sušaukti parlamentą ir prašyti pinigų karui prieš škotus. Bet parlamentas atsisakė paremti monarcho politiką, įtampa kilo ir prasidėjo pilietinis karas. Karolį I rėmė konservatyvi aukštuomenė ir dvasininkai, priešinęsi permainoms, jie tapo monarcho atrama kovoje su parlamentu.

Parlamentui susivienijus su škotais ir suformavus Naujojo modelio armiją, jų pajėgos sumušė Karolio I kariuomenę. Monarchas 1646 m. pasidavė škotams, kurie jį išdavė parlamentui, tuomet karalius buvo įkalintas. Kitais metais jam pavyko pabėgti, jis ragino nepatenkintus škotus įsiveržti. Tačiau Oliverio Cromwellio vedamos parlamento pajėgos sumušė naują rojalistų frakciją, suėmė karalių ir paskelbė jo teismą.

Tiek jo tėvas Jokūbas I, tiek Karolis I tikėjo, kad karaliai turi dangišką teisę valdyti ir yra aukščiau už įstatymą, nes buvo pasirinkti Dievo.

Šis teismas buvo nepopuliarus, karaliaus pasmerkimui nepritarę didikai buvo neįleisti arba suimti, o radikalūs parlamentarai, įskaitant ir patį O. Cromwellį, Karolį I pripažino kaltu dėl išdavimo ir paskelbė jam mirties nuosprendį, kuris įvykdytas nukirsdinant.

„Šis teismas nusprendžia, kad minėtasis Karolis Stiuartas yra tironas, išdavikas, žudikas ir priešas šios geros šalies žmonių, (todėl) jam bus įvykdyta mirties bausmė atskiriant jo galvą nuo kūno“, vos po 7 dienas trukusio teismo paskelbė teisėjai. Tai buvo išskirtinis įvykis, nes niekada anksčiau Anglijo karalius nebuvo nuteistas mirties bausme dar eidamas monarcho pareigas.

Kartu Anglijoje buvo panaikinta monarchija, o O. Cromwellis tapo britų salų valdovu.

Kai praėjus 11 metų buvo atkurta monarchija, daug prie Karolio I nukirsdinimo prisidėjusių asmenų buvo teisiami, dešimt iš jų buvo nuteisti mirties bausme. Svarbiausių prie nuosprendžio prisidėjusių didikų – Oliverio Cromwellio, Johno Bradshawo, Henry`io Iretono – kūnai buvo ekshumuoti, jų galvos pamautos ant baslių prie Bakingamo salės bokšto. O. Cromwellio galva ten buvo laikoma daugiau nei 20 metų.

Linksmasis Karolis II

Karolio II valdymas padėjo pamatus konstitucinei monarchijai, kuri įtvirtinta ir šiandienos Jungtinėje Karalystėje. Jis neturėjo laisvės kurti įstatymus be parlamento pritarimo, jo galios buvo suvaržytos ir kitose srityse.

Liudininkai pasakoja, kad Karolis II buvo aukštas, išvaizdus, protingas ir šmaikštus, tad dėl savo aktyvumo, garsių ir viešai aptarinėtų romanų ir audringų pasilinksminimų buvo pramintas Linksmuoju monarchu.

Karoliui II buvo pagamintos naujos karališkosios regalijos, nes po Karolio I egzekucijos karūna buvo išlydyta. Vedęs Portugalijos karaliaus dukrą Kotryną Braganzietę, su ja palikuonių nesusilaukė ir gana greitai ėmė viešumoje rodytis su meiluže Barbara Villiers. Karolis II manė, kad Dievas „neleistų žmogui kankintis už tai, kad šis leidžiasi į kiek malonumų pašalėje“, ir turėjo ne vieną romaną bei paliko mažiausiai 14 nesantuokinių vaikų. Tai, kaip ir Karolio II brolio santuoka su nekilminga moterimi, greitai tapo skandalu, tačiau jaunasis karalius buvo mėgstamas. Jo laikais suklestėjo ir menai, tai itin kontrastavo su puritonišku O. Cromwelio režimu.

Vidinius neramumus kurstė religinė nesantaika – Anglijoje ir Škotijoje itin įtakingi tebebuvo puritonai, pats karalius buvo gana artimas katalikams, o ir valstybinę Anglikonų Bažnyčią draskė vidinės įtampos. Todėl Karolis II turėjo laviruoti ir nerodyti prielankumo nė vienai pusei, kad išvengtų atviro maišto, o nesantaika reiškėsi ir susiskaldžiusiame parlamente. Buvo paplitusi baimė, kad sostą gali paveldėti jo brolis katalikas Jokūbas. Jam teko derinti ir savo įtakingų meilužių bei konkuruojančių ministrų interesus.

Pirmuosius į sostą grįžusio Karolio II metus temdė 1665 m. maras ir didysis Londono gaisras, nusiaubę kraštą. Išsigelbėjimą siūlė mokslas – Karolis II įkūrė pirmąją šalies mokslinę instituciją – Karališkąją bendruomenę, jo suinteresuotumas vystyti anglų laivyną, navigaciją istorikų yra laikomi vienu svarbiausių šio monarcho nuopelnų. Tačiau dalis mokslininkų tuo abejoja, kaip ir jo pagarsėjimu šmaikštumu bei protu.

Karolis II su Prancūzijos karaliumi Liudviku XIV pasirašė slaptą sutartį, kuria pasiūlė pagalbą kare prieš olandus, mainais į prancūzų įsipareigojimus nebeplėsti laivyno. Kartu jis pasisiūlė mainais į pinigus pasiskelbti kataliku ir, nors lėšos ėmė plaukti, o tai leido jam išsivaduoti iš parlamento įtakos, viešai jis to taip ir nepadarė.

Kai paaiškėjo, kad katalikas yra jo brolis ir įpėdinis Jokūbas, kilo dar vienas skandalas, jis buvo priverstas atsistatydinti iš Lordo admirolo posto. Karolis II buvo įtrauktas į kovas tarp jo brolio rėmėjų ir bijančiųjų „popiežistų sąmokslo“. Parlamentas bandė atkirsti Jokūbą nuo tapimo karaliumi, tačiau Karoliui II pavyko išlaikyti savo valdžią, kurią jis telkė iki pat mirties.

Vis dėlto, 1685 m. mirties patale Karolis II atsivertė į katalikybę, o sostą paveldėjęs Jokūbas valdė tik trejus metus, kol buvo priverstas bėgti iš šalies ir užleisti sostą Viljamui Oranžiečiui.

Sulaukęs 55-erių monarchas mirė 1684 m. (pagal dabartinį kalendorių) Karolis II mirė ir buvo palaidotas Vestminsterio abatijoje, ant jo karsto pritaisyta lentelė, kuri lotynų kalba skelbė „Palaikai kilniausio ir ramiausio princo Karolio II, Anglijos, Škotijos, Prancūzijos ir Airijos karaliaus, Tikėjimo gynėjo ir t. t.“ Jo vardu pavadinta ir šunų veislė – karaliaus Karolio spanielis.