Putino praeitį tyrusio žurnalisto nužudymas: jį mirtinai sumušė itin brutaliu ir žiauriu būdu

Vladimirui Putinui sparčiai kylant politinės karjeros laiptais, žurnalistas Anatolijus Levinas-Utkinas buvo vienas iš žurnalistų, tyrusių šio buvusio KGB pareigūno praeitį ir skelbusių su tuo susijusią informaciją Rusijos žiniasklaidoje. Netrukus jis buvo mirtinai sumuštas.

Ši publikacija yra LRT.lt portalo partnerio „Radio Free Europe / Radio Liberty“ (RFE / RL) originalus kūrinys.

1998 m. vasaros pabaigoje rusų žurnalistas Anatolijus Levinas-Utkinas ėjo namo į savo butą Sankt Peterburge po ilgos darbo dienos naujame laikraštyje, kurį pats padėjo leisti. Prieš užpuolikams suduodant pirmąjį smūgį, jis buvo spėjęs nueiti iki lifto.

Metaliniu strypu užpuolikai sulaužė žurnalistui kaukolę ir pabėgo iš įvykio vietos su A. Levino-Utkino dokumentais, pinigais ir portfeliu, kuriame buvo medžiaga kitam jo laikraščio numeriui.

Šalia lifto be sąmonės gulintį A. Leviną-Utkiną aptiko kaimynas. Žurnalistas buvo nuvežtas į ligoninę. Kaip vėliau rašė jo kolegos, gydytojai, bandę jį išgelbėti, sakė, kad užpuolikai „sąmoningai jį mirtinai sumušė itin brutaliu ir žiauriu būdu“.

A. Levinas-Utkinas mirė po keturių dienų, 1998 m. rugpjūčio 24 d. Prieš savaitę jam buvo suėję 41 metai.

Policija viešai teigė, kad tragiškai pasibaigęs užpuolimas greičiausiai buvo bandymas apiplėšti. Tačiau A. Levino-Utkino kolegos iš laikraščio „Juridičeskij Peterburg sevodnia“ („Teisinis Peterburgas šiandien“) susiejo tai su jo profesine veikla.

Metaliniu strypu užpuolikai sulaužė žurnalistui kaukolę ir pabėgo iš įvykio vietos su A. Levino-Utkino dokumentais, pinigais ir portfeliu, kuriame buvo medžiaga kitam jo laikraščio numeriui.

A. Levinas-Utkinas glaudžiai bendradarbiavo su laikraščio žurnalistais „ir vienas pirmųjų sužinodavo apie visus skandalus“, sakė vyriausiasis redaktorius Aleksejus Domninas po jo pavaduotojo mirties surengtoje spaudos konferencijoje.

Likus vos aštuonioms dienoms iki išpuolio, laikraštis išleido antrąjį numerį, kuriame buvo aprašyti jautrūs regioninės muitinės valdybos ir Rusijos bankininkystės sektoriaus tyrimai.

A. Levino-Utkino kolegos teigia, kad jis buvo fenomenalus ir atkaklus atvirai prieinamos informacijos analizuotojas tais laikais, kai žurnalistams dar nebuvo prieinamos didžiulės internetinės viešųjų duomenų talpyklos ir vartotojų sukurtų vaizdų galerijos.

„Tolia turėjo ryšių (Rusijos nacionalinėje bibliotekoje Sankt Peterburge), – prisiminė A. Domninas, vartojantis mažybinę Anatolijaus Levino-Utkino vardo formą. – Jis buvo bibliofilas, surinkęs didžiulę namų biblioteką.“

Anot A. Domnino, pats A. Levinas-Utkinas prieš mirtį neparašė sensacingesnių straipsnių paskutiniuose laikraščio numeriuose, tačiau prisidėjo prie itin svarbių tyrimų ir pranešimų. Jo teigimu, po publikacijos laikraštis sulaukė piktų skambučių iš muitinės tarnybos ir „ne itin šviesių žmonių“ banko apsaugos skyriuje, bandžiusių išsiaiškinti, iš kur buvo gauta tyrimams panaudota informacija.

Dar vienas straipsnis, prie kurio dirbo A. Levinas-Utkinas, A. Domnino teigimu, buvo paskelbtas paskutiniame iki žurnalisto mirties pasirodžiusiame laikraščio numeryje ir taip pat atkreipė suinteresuotų asmenų dėmesį – tai buvo žvilgsnis į naujai paskirto Rusijos federalinės saugumo tarnybos (FSB) vadovo, funkcionieriumi tapusio buvusio KGB šnipo vardu Vladimiras Putinas praeitį.

„Kaip pridera šnipui“

1998 metų liepos 25 dieną Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas naujuoju FSB vadovu paskyrė V. Putiną. V. Putinui, kuris 1996 metais atėjo dirbti į B. Jelcino administraciją po šešerių metų darbo Sankt Peterburgo merijoje, tai buvo savotiškas grįžimas namo.

„Pradėjau karjerą kaip jaunesnysis agentas... Sankt Peterburgo KGB valdyboje. Tai buvo maždaug prieš 23 metus. Pakartosiu dar kartą – šios sienos man yra tarsi namai“, – sakė V. Putinas iš karto po paskyrimo surengtoje spaudos konferencijoje.

Tuo metu eidamas mero Anatolijaus Sobčako vadovaujamos Sankt Peterburgo administracijos tarptautinių santykių komiteto vadovo pareigas, V. Putinas buvo įtakingas vietos pareigūnas, kurio dalyvavimas pelninguose ir miglotuose sandoriuose sulaukė vietos įstatymų leidėjų, vienu metu raginusių jį nušalinti, dėmesio.

Tačiau už carinės Rusijos sostinės ribų V. Putinas buvo praktiškai nežinomas plačiajai visuomenei. Todėl jo paskyrimas į įtakingiausios šalyje saugumo tarnybos vadovo postą privertė žurnalistus ieškoti informacijos apie žmogų, kurio profesinis gyvenimas ilgus metus daugiausia buvo susijęs su klaidinimu ir apgaudinėjimu.

Kaip tik V. Putino gimtajame mieste leidžiamas A. Levino-Utkino laikraštis pasiūlė skaitytojams vieną iš pirmųjų Rusijos spausdintinėje žiniasklaidoje straipsnių, leidžiančių giliau pažvelgti į mažai žinomus V. Putino darbo Sankt Peterburgo merijoje aspektus.

Straipsnyje, pavadintame „Pulkininkas leitenantas Putinas nelegaliai vadovauja FSB“, gilinamasi į V. Putino asmeninius ir profesinius ryšius su regiono ir nacionalinės politikos veikėjais, įskaitant jo mentorių A. Sobčaką, B. Jelcino štabo viršininką bei pirmąjį vicepremjerą Anatolijus Čiubaisą ir buvusį ministrą pirmininką, partijos „Mūsų namai – Rusija“ lyderį Viktorą Černomyrdiną, kurio regioninei kampanijai Sankt Peterburge 1995 m. parlamento rinkimuose vadovavo V. Putinas.

„Nuo pat pastarojo paskyrimo žurnalistai bandė iškapstyti daugiau informacijos apie naujojo Lubiankos (FSB būstinės) boso praeitį. Paaiškėjo, kad V. Putinas nepaliko nei gerų, nei blogų prisiminimų apie save – apie jo karjerą, neskaitant oficialios informacijos, žinoma labai mažai. Kaip ir pridera šnipui, jo biografijoje nėra nė vieno didesnio skandalo. Vis dėlto kai kuriuos faktus apie jo darbą Sankt Peterburge pavyko „išslaptinti“, – teigiama straipsnyje.

Straipsnyje nepateikiama jokių sensacingų žinių apie V. Putiną. Tiesą sakant, dalis jo buvo nuplagijuota nuo trumpesnės apybraižos, kurią prieš dvi savaites buvo paskelbęs Maskvos dienraštis „Kommersant“.

Tačiau A. Levino-Utkino laikraštyje skelbiamoje V. Putino biografijoje kalbama apie tam tikrus dalykus, kurie nebuvo aptarti „Kommersant“ straipsnyje, įskaitant Sankt Peterburgo įstatymų leidėjos Marinos Saljės tyrimą dėl įtartinų V. Putino, kaip Tarptautinių santykių komiteto vadovo, sandorių, paskatinusių M. Salję reikalauti jo nušalinimo.

Straipsnis, pasirašytas slapyvardžiu „A. Kirilenko“, baigiamas retoriniu klausimu, ar V. Putino paskyrimas FSB vadovu nepažeidė agentūros personalo politikos. Jame cituojamas neva tarnybos vidaus statuto reikalavimas, kad į šias pareigas gali būti skiriamas tik generolo laipsnį turintis asmuo, tuo tarpu V. Putinas niekada nebuvo pakilęs aukščiau pulkininko leitenanto (FSB veiklą reglamentuojančiuose Rusijos įstatymuose teigiama, kad direktorių skiria prezidentas; jokie reikalavimai dėl laipsnio juose nenumatyti).

„Juridičeskij Peterburg sevodnia“ vyriausiasis redaktorius A. Domninas RFE / RL sakė, kad šį straipsnį rašė ne A. Levinas-Utkinas; jis prie jo prisidėjo atlikdamas tam tikrus tyrimus.

„Visus laikraščio darbuotojus išsiunčiau į bibliotekas“ ieškoti informacijos, pokalbyje telefonu prisiminė A. Domninas.

Jis taip pat tvirtino, kad paskelbus šį straipsnį, su juo susisiekė V. Putino bendražygis ir pasiteiravo, kokiu būdu laikraštis finansuoja savo veiklą.

A. Domninas nurodė šio tariamo tarpininko – Sankt Peterburgo politinio stratego, dirbusio su organizacijos „Mūsų namai – Rusija“, kurios regioninei kampanijai 1995 m. vadovavo V. Putinas, padaliniu Sankt Peterburge – pavardę. Jis teigė, kad jiedu susitiko „McDonald`s“ restorane Sankt Peterburgo centre esančioje Senos aikštėje.

„Pirmieji jo žodžiai buvo: „Kodėl išspausdinai tokią nevykusią Putino nuotrauką? Jei būtum paskambinęs man, būčiau davęs geresnę“, – apie tariamą susitikimą pasakojo A. Domninas.

Politinis strategas, su kuriuo RFE / RL pavyko susisiekti, neigė pažinojęs A. Domniną ar skaitęs straipsnį apie V. Putiną, prie kurio dirbo A. Levinas-Utkinas.

RFE / RL neatskleidžia šio žmogaus pavardės, nes neturėjo galimybės savarankiškai patvirtinti A. Domnino pasakojimą apie tariamą susitikimą su politiniu strategu, kuris, panašu, šiuo metu nepalaiko jokių ryšių su V. Putinu ar Kremliumi.

„Enciklopedinės žinios“

Internete praktiškai neįmanoma rasti jokios informacijos apie A. Leviną-Utkiną, neskaitant kelių tų laikų straipsnių apie išpuolį, pasibaigusį jo mirtimi, ir kelių nuotraukų žiniasklaidos priežiūros organizacijų skelbiamuose Rusijos žurnalistų, kurie buvo nužudyti po Sovietų Sąjungos žlugimo 1991 m., sąrašuose.

Tačiau buvę kolegos A. Leviną-Utkiną apibūdina kaip apsiskaičiusį, malonų ir atsargų žmogų, Sankt Peterburgo inteligento archetipą.

„Jis visada ieškojo racionalaus grūdo. Jis buvo labai švelnaus balso išsilavinęs žmogus. Man dažnai atrodė, kad jis turi sukaupęs enciklopedinių žinių“, – RFE / RL sakė Sankt Peterburgo žiniasklaidos holdingo, kuriame dirbo A. Levinas-Utkinas, savininkas Aleksejus Lušnikovas.

Jo teigimu, prieš tapdamas žurnalistu, A. Levinas-Utkinas dirbo odinių sofų gamykloje.

„Iki šiol prisimenu jo pasakojimus apie odines sofas – kaip jos gaminamos, kokių yra odos tipų. Tolia apie tai žinojo praktiškai viską. Tolia beveik neišlįsdavo iš knygynų“, – pasakojo A. Lušnikovas.

A. Domnino teigimu, A. Levinas-Utkinas žiniasklaidoje pradėjo dirbti 1993 metais. „Jie nužudė profesionalų žurnalistą“, – sakė jis RFE / RL.

Nekrologe, paskelbtame praėjus mėnesiui po A. Levino-Utkino mirties, jo bendradarbiai rašė, kad žuvęs jų kolega „per 41-erius gyvenimo metus neįgijo nė vieno priešo“.

„Esame įsitikinę, kad jis jų tiesiog neturėjo, – rašė jie. – Jam pavyko išsaugoti vaikišką spontaniškumą santykiuose su žmonėmis ir gyvenimu apskritai. Mes jį mylėjome taip, kaip galima mylėti tik labai gerus, nepaprastus žmones“.

„Tyčia nužudytas“

Praėjus beveik ketvirčiui amžiaus po to, kai A. Levinas-Utkinas buvo mirtinai sumuštas, nusikaltimas lieka neišaiškintas, kaip ir daugelis kitų mirtinų išpuolių prieš žurnalistus posovietinėje Rusijoje.

„Man tai sunkiai suvokiama, nes Tolia buvo labai atsargus žmogus, – RFE / RL sakė A. Leviną-Utkiną įdarbinęs žiniasklaidos holdingo vadovas A. Lušnikovas. – Kaip jis galėjo tapti auka?“

Informaciniame biuletenyje, kurį netrukus po A. Levino-Utkino mirties išplatino Rusijos žiniasklaidos priežiūros organizacija „Glasnost gynimo fondas“, cituojamas po išpuolio žurnalistą gydęs gydytojas, kuris sakė, kad „sužalojimų pobūdis leidžia teigti, jog žurnalistas buvo tyčia nužudytas“.

Informaciniame biuletenyje taip pat cituojamas vienas Sankt Peterburgo policijos nuovados viršininkas, sakęs, kad „šiuo metu nėra įrodymų, jog išpuolis prieš Anatolijų Leviną-Utkiną yra susijęs su jo profesine veikla“.

„Policija yra linkusi manyti, kad ši byla tėra eilinis apiplėšimas“, – naujienlaiškyje cituojamas 59-osios nuovados viršininkas Sergejus Kukštelis.

Tačiau A. Domninas RFE / RL sakė, kad apklausos vietos policijos nuovadoje metu tyrėjus labiau domino kitas galimas užpuolimo motyvas.

„Juos ypač domino profesinis motyvas“, – teigė jis.

A. Domninas sakė, kad dėl nusikaltimo buvo apklaustas du kartus – vieną kartą dienraščio redakcijoje kitą dieną po išpuolio, o antrą kartą policijos nuovadoje Sankt Peterburgo Primorskio rajone, nors nusikaltimas įvykdytas miesto Vyborgo rajone. A. Domninas sakė, kad jį policijos komisariate apklausę vyrai net nestenografavo pokalbio, todėl jis linkęs manyti, kad tai greičiausiai buvo FSB pareigūnai, o ne policininkai.

Sankt Peterburgo policija neatsakė į užklausą dėl A. Levino-Utkino nužudymo tyrimo eigos.

Po A. Levino-Utkino nužudymo „Juridičeskij Peterburg sevodnia“ sugebėjo išleisti dar keturis numerius – iš viso šešis – ir buvo uždarytas dėl Rusiją sukrėtusios ekonominės krizės, kurios pradžia sutapo su 41-uoju A. Levino-Utkino gimtadieniu 1998 m. rugpjūčio 17 d., likus trims dienoms iki žurnalisto mirtimi pasibaigusio išpuolio.

A. Domninas pasitraukė iš žiniasklaidos 2007 m. ir šiuo metu dirba muzikantu ir didžėjumi.

Buvusi A. Levino-Utkino žmona, su kuria RFE / RL susisiekė telefonu, atsisakė kalbėti. Nepaisant policijos, žiniasklaidos priežiūros organizacijų ir A. Levino-Utkino kolegų pasakojimų apie jo darbą „Juridičeskij Peterburg sevodnia“, žurnalisto našlė teigė, kad jis niekada šiame leidinyje nedirbo. Bandymai gauti kokius nors paaiškinimus nebuvo sėkmingi.

A. Levino-Utkino našlė iki šiol gyvena tame pačiame bute, kuriame pora gyveno prieš 24 metus, tame pačiame name, kur grįždamas iš darbo jis buvo mirtinai sumuštas.