Psichologė-psichoterapeutė: nėra pedofilo tipažo – seksualinį potraukį vaikams gali jausti tiek vyrai, tiek moterys

Pedofilija – seksualinis potraukis lytiškai bręsti nepradėjusiems vaikams – ir hebefilija – potraukis lytinį brendimą išgyvenantiems nepilnamečiams: šios temos visuomenėje vėl ima ima šmėžuoti, po į viešumą iškilusių kraupių istorijų. 

Apie tai, kas yra pedofilija ir hebefilija – sutrikimas, kurį galima kontroliuoti, ar nevaldomi ir pavojingi troškimai, kur ieškoti pagalbos žmonėms, jaučiantiems šių sutrikimų požymius – pasakoja portalo LRT.lt pašnekovė psichologė-psichoterapeutė, seksologė Laura Butvilaitė.

„Kadangi pedofilija šitaip stipriai stigmatizuojama ir iš esmės žmogus laikomas nusikaltėliu dar net realiai nepalietęs vaiko (pavyzdžiui, pornografijos žiūrėjimo atveju), žmonės, kurie turi šitą potraukį, bet suvokia galimas rizikas ir vengia vaikų, paprastai slepia tai bet kokia kaina“, – pabrėžia psichologė-psichoterapeutė, seksologė.

Anot jos, sėkmingo pedofilijos gydymo tikslas turėtų būti žmogaus proto nuraminimas tiek, kad seksualinis potraukis nebūtų trikdanti ir visą minčių erdvę užimanti beprotybė ir kad žmogus galėtų jausti pasitenkinimą gyvenimu be seksualinių fantazijų įgyvendinimo su realiu vaiku.

– Kas yra pedofilija? Ar tai liga, sutrikimas?

– Pedofilija yra suaugusio žmogaus seksualinis potraukis vaikams, kuriems dar neprasidėjo lytinis brendimas. Tai laikoma psichikos sutrikimu, tačiau savo esme labiau primena seksualinę orientaciją – pakeisti jos neįmanoma, tačiau galima priimti sprendimą tokio savo potraukio realiai neįgyvendinti. Potraukis gali būti jaučiamas arba mergaitėms, arba berniukams, arba tiek vieniems, tiek kitiems.

Hebefilija yra potraukis lytinį brendimą išgyvenantiems vaikams. Svarbu pabrėžti tai, kad žmonės su pedofilija ar hebefilija nebūtinai realiai siekia kontakto su vaikais, pavyzdžiui, pasitenkina žiūrėdami pornografiją su vaikais, tačiau net tokios pornografijos žiūrėjimas laikomas nusikalstama veika dėl to, kad tokios pornografijos paklausa skatina jos gamybą, kurios metu žalojami vaikai.

Seksualiniai nusikaltimai prieš vaikus gali būti atliekami ne tik seksualinio potraukio padiktuoti, bet ir agresijos, bendro žiaurumo, noro kankinti ir t.t. Taigi, seksualiniai žiaurumai nebūtinai yra apie seksualinį potraukį – gali būti ir priemonė savo galiai demonstruoti, kad ir kaip nesveikai tai beskambėtų.

– Tiek pedofilija, tiek kiti lytiniai sutrikimai nesusidūrusiems žmonėms atrodo sunkiai suvokiami. Bet aš vis tiek norėčiau paklausti: kas vyksta, kaip pajuntamas tas pavojingas potraukis? Ar būna konkrečios situacijos, žmonės, kurie tai sukelia? Nuo ko viskas prasideda: minčių, fantazijų, kada viskas pereina į veiksmus? Ar visais atvejais pavojingos seksualinės mintys virsta nusikalstamais veiksmais?

– Turbūt kiekvienas atvejis individualus, nes visi žmonės, nepriklausomai nuo to, ar jie jaučia potraukį suaugusiems vyrams, moterims, translyčiams ar nebinariniems (save nepriskiriantiems jokiai lyčiai – LRT.lt) žmonėms, ar vaikams, tą seksualinį potraukį, jo pajutimą, išgyvena kiek skirtingai.

Kažkam tai prasideda nuo lytinio susijaudinimo, ir tada tenka suprasti, ką tas fiziologinis susijaudinimas reiškia. Kažkam nuo minčių, susidūrus su stimulu. O dar kažkam tai yra spontaninės seksualinės fantazijos. Priklausomai nuo bendros psichologinės būklės jos gali būti tokios, kurios reguliariai ateina ir išeina, o kai kuriems tai gali būti labai obsesyvios (nuolatinės, įkyrios – LRT.lt) mintys, kurios užima didžiąją dalį laiko. Šiuo atveju mechanizmas veikia panašiai, kaip žmonėms, kurie kenčia nuo kompulsyvaus seksualinio elgesio sutrikimo.

Tačiau norėčiau pabrėžti, kad tikrai ne visi nuo pedofilijos kenčiantys žmonės skriaudžia vaikus – dauguma jų suvokia, kad jų fantazijų įgyvendinimas vaikui padarytų nepataisomą žalą, nekenčia savęs už tokį potraukį, vengia vaikų, ir jaučiasi ganėtinai beviltiškai, nes nėra specializuotos pagalbos, o jų potraukis yra pernelyg stigmatizuotas, kad būtų galima kam nors pasipasakoti ir ieškoti būdų, kaip padėti sau ir užsitikrinti, kad potraukis liks tiktai minčių lygmenyje.

– Ar įmanoma tai valdyti pačiam žmogui?

– Žinoma. Dauguma pedofiliją turinčių žmonių neskriaudžia vaikų. Lygiai taip pat, kaip dauguma suaugusiųjų, kurie turi seksualinį potraukį suaugusiems žmonėms, nebūtinai imasi veiksmų ieškoti sekso partnerio, ir kur kas mažesnė dalis nusprendžia prievartauti ar žaginti kitus. Informacija, kurią turime apie pedofilus yra surinkta iš tų, kurie pateko į teisėsaugos akiratį, tai yra jau realiai nusikalto prieš vaikus. Deja, recidyvizmas ganėtinai aukštas tarp šių nusikaltėlių. Tačiau mes beveik neturime priėjimo prie tų pedofilų, kurie nusikaltimų nėra atlikę.

Ryšys tarp psichopatologijos ir seksualinio nusikaltimo nėra visiškai aiškus, bet yra tam tikri faktoriai, kurie didina riziką, pavyzdžiui: emocinis ar intymumo deficitas, problemos su seksualine ar bendra savikontrole (tarkime, perdėtas visa ko seksualizavimas, prasti kognityviniai problemų sprendimo įgūdžiai, impulsyvumas).

Prisideda ir nusikalsti skatinantys įsitikinimai, pavyzdžiui, klaidingas galvojimas, kad vaikui seksualinis elgesys nepakenks, jei vaikui nebus sukeltas fizinis skausmas arba neva vaikui tokia patirtis gali būti naudinga. Pabrėžiu, tai visiškai klaidingi įsitikinimai – vaikui vienareikšmiškai kenkia bet kokie seksualiniai veiksmai su juo, net jei nėra realaus fizinio kontakto, pavyzdžiui, jei suaugęs žmogus masturbuojasi šalia vaiko.

Kodėl svarbūs mano išvardinti faktoriai? Nes jie gali būti veikiami intervencijų pagalba ir potencialiai gali sumažinti riziką, kad bus imamasi realių veiksmų prieš vaikus.

Kadangi pedofilija šitaip stipriai stigmatizuojama ir iš esmės žmogus laikomas nusikaltėliu dar net realiai nepalietęs vaiko (pavyzdžiui, pornografijos žiūrėjimo atveju), žmonės, kurie turi šitą potraukį, bet suvokia galimas rizikas ir vengia vaikų, paprastai slepia tai bet kokia kaina.

Dažnai žmonės galvoja, kad jeigu kažkas yra gėdinga ar smerktina, tai tada noras tai daryti atkrenta. Tam tikrais atvejais taip ir yra. Pavyzdžiui, nemažai moterų turi labai prislopintą seksualumą, nes nuo mažens girdėjo, kad gera mergina save saugo, niekam „neduoda“, kad tik pasileidusios moterys mėgaujasi seksualumu ir t.t.

Tačiau kai kuriems žmonėms tam tikrų su seksualumu susijusių aspektų gėdinimas ir gąsdinimas neigiamomis pasekmėmis sukelia ne slopinimą ir neigimą, bet labai suintensyvina seksualinius impulsus, jie tampa sunkiai valdomi, sukelia tiek priklausomybę primenančią desperaciją, tiek didžiulį bejėgiškumą. Jei dar pridedame kitus elementus – klaidingus įsitikinimus, impulsyvumą, dažnai gauname labai sunkiai kontroliuojamą elgesį, net jei tas elgesys kenkia tik tam pačiam žmogui (pavyzdžiui, suaugęs žmogus negali kontroliuoti savo impulso masturbuotis ir net vėluoja į darbą, nes negali atsitraukti nuo porno filmų, vengia bendravimo su artimaisiais ir t.t.).

Turiu omenyje, kad kaltinimas ar gėdinimas kai kurių žmonių ne tik neatbaido nuo netinkamo seksualinio elgesio, bet priešingai, labai sustiprina impulsus taip elgtis. Kaip tik todėl mes turime kalbėti apie pedofiliją, kaip tik todėl turime nuimti stigmą ir ieškoti būdų kaip padėti šitiems žmonėms. Nes tai vienas iš būdų užtikrinti, kad mažiau vaikų patirs seksualinį smurtą.

Sėkmingo pedofilijos gydymo tikslas turėtų būti žmogaus proto nuraminimas tiek, kad seksualinis potraukis nebūtų trikdanti ir visą minčių erdvę užimanti beprotybė ir kad žmogus galėtų jausti pasitenkinimą gyvenimu be seksualinių fantazijų įgyvendinimo su realiu vaiku. Tai nėra neįmanoma, bet tam reikia kompleksinės specializuotos pagalbos. Faktiškai daugybė žmonių, kurie jaučia potraukį suaugusiems, bet neturi ir neieško sekso partnerių, gyvena tokį gyvenimą – turi seksualinį potraukį, galbūt fantazijas, masturbuojasi arba ne, bet nieko neprievartauja.

– Ką daryti, jei jauti, kad lanko mintys apie, pvz., vaikus, paauglius? Kur ieškoti pagalbos?

– Mano žiniomis, Lietuvoje, deja, nėra specializuotos pagalbos, todėl manau, kad tokiu atveju vienintelis kelias – privati psichoterapija. Tačiau ir čia kyla iššūkių: itin mažai specialistų apmokyti, kaip dirbti su seksualinių nusikaltimų atkryčių prevencija. Ko gero, ne kiekvienas ir norėtų su tuo dirbti, nes tai išties gali kelti įvairius jausmus.

Manau, kai kalbame apie pagalbos teikimą pedofiliją turintiems žmonėms arba žmonėms, turintiems impulsų atlikti įvairius seksualinius nusižengimus ar nusikaltimus, reikėtų vengti absoliutaus kaltinimo. Jei sunku pajusti, kad ir jiems reikalinga kokybiška pagalba, tai tos pagalbos svarbą galime suprasti bent jau per tai, kad, jei ji padės išvengti bent vienos aukos, tai jau bus verta.

– Kai kalbame apie pedofiliją, galvoje iškart piešiame gana stereotipinį vaizdinį: vidutinio amžiaus vienišas vyras, gyvenantis uždarą gyvenimą. Tiesa, kartais tai gali būti sėkmingas vienišius (rašytojas, menininkas), bet visada – be šeimos, vaikų. Vis dėlto nustatomi atvejai rodo, kad dažnai pedofilai gyvena visai šalia aukų: tai šeimos nariai, giminaičiai, tėvų draugai, dvasininkai. Mano klausimas: ar yra kažkoks žmogaus tipažas? Ar vis dėlto pedofilu gali būti bet kas?

– Tikrai nemanau, kad yra „tipažas“. Visi bandymai atrasti objektyvius požymius, pagal kuriuos būtų galima identifikuoti žmones su pedofilija, mano žiniomis, buvo nesėkmingi. Netgi smegenų struktūros tyrimai.

Prie vaikų paprastai priartėti, užmegzti artimą ryšį gali tik tie žmonės, kurie yra artimoje aplinkoje. Dėl to seksualinė prievarta prieš vaikus yra tiek žalojanti patirtis – nes vaikai paprastai nukenčia nuo tų suaugusiųjų, kuriais pasitiki, laiko artimais, galbūt net autoritetais. Todėl vaikui labai sunku susivokti, kas vyksta. Viena vertus, labai gera būti santykyje su šiltu ir rūpestingu žmogumi (nes tik tokiu elgesiu galima priartėti prie vaiko), kita vertus, labai trikdo tie keisti užsiėmimai, į kuriuos galiausiai pradeda įtraukinėti tas suaugęs žmogus.

Dėl to labai svarbus išsamus ir kokybiškas lytinis švietimas vaikams nuo mažų dienų. Socialinėje erdvėje matau, kad dažnai žmonės įsivaizduoja šiuolaikinį lytinį švietimą kaip mokymą užsiimti seksu, ne heteroseksualios orientacijos propagavimą ar lyties keitimą. Iš tiesų lytinis švietimas yra visų pirma apie gebėjimą aiškiai suprasti ir mokėti saugoti bei gerbti tiek savo, tiek kitų ribas.

Pavyzdžiui, kai vaikas nuo labai jauno amžiaus žino, kad ta zona, kurią dengia kelnaitės, yra jo asmeninė zona, ir joks suaugęs negali liesti ten, tai kur kas didesnė tikimybė, jog sugebės tvirtai reaguoti, jei kas nors mėgins manipuliaciniais būdais ir pervadinant lytinius organus „pelytėmis“ ir kitokiais žaismingais vardais įtraukti vaiką į seksualinius veiksmus.

Kai vaikas tiksliai žino, kas tinkama, ir kas netinkama, ir kai su lytiškumu susiję klausimai nėra apipinti gėdos ir paslapties, o aiškūs ir tinkamai pateikti pagal emocinę raidą – tokiu vaiku kur kas sudėtingiau manipuliuoti.

– Kaip yra su moterimis? Ar jos gali jausti pavojingą potraukį vaikams ir paaugliams?

– Žinoma. Apie vyrų nusikaltimus dažniau pranešama, todėl mums dažnai atrodo, kad pedofilai gali būti tik vyrai. Tačiau ir moterys gali jausti potraukį vaikams. Įdomu tai, kad berniukai, nukentėję nuo suaugusių moterų, rečiau praneša apie tai kam nors ir rečiau suaugus vertina tokį elgesį kaip žalojantį. Nors, be abejo, seksualinio pobūdžio veiksmai su vaikais neišvengiamai paveikia tiek mergaites, tiek berniukus.