Prieš 1 metus
84
Anksčiau vietoje nenustygstančius vaikus mokytojai kampe klupdydavo ant žirnių, kaltindami juos tyčia trukdant pamokos eigą. Galimas daiktas, kad tokiems vaikams kitaip tiesiog neišeidavo – jų elgesį nulemdavo dėmesio trūkumo ir hiperaktyvumo sindromas (ADHD arba DTHS), vienas iš labiausiai pasaulyje paplitusių psichinės sveikatos sutrikimų.
Kaip LRT.lt laidoje „Raida“ aiškina vaikų ir paauglių psichiatrė Jurgita Radzevičienė, tiek tokius vaikus auginantiems tėvams, tiek su jais mokyklose dirbantiems mokytojams reikia apsišarvuoti kantrybe ir mokėti prisitaikyti prie jų poreikių. Anot specialistės, liepti ADHD turinčiam vaikui nespurdėti yra tas pats, kas liepti astmatikui kvėpuoti normaliai.
Aplink ADHD turintį vaiką sklinda chaosas
Dėmesio trūkumo ir hiperaktyvumo sindromas (angl. attention deficit/hyperactivity disorder, ADHD) yra neurologinis raidos sindromas, pasireiškiantis hiperaktyvumu, impulsyvumu ir negebėjimu ilgesniam laikui sutelkti dėmesį.
Žmonių, turinčių ADHD, skaičius pasaulyje kasmet auga. Kaip pasakoja Kęstutis Kuzmickas, „Žirmūnų psichikos sveikatos centro“ gydytojas, psichiatras-psichoterapeutas, prieš 30 metų šį sutrikimą turėjo maždaug 6 proc. žmonijos populiacijos, o dabartiniais skaičiavimais – galimai ir 12 proc.
Kaip pasakoja Jurgita Radzevičienė, Santaros klinikų vaikų ir paauglių psichiatrė, atsiranda vis daugiau duomenų, kad ADHD lemia genetika. „Jis nėra paveldimas vienu genu, tačiau šį sutrikimą turinčių žmonių šeimose yra tikrai daugiau žmonių, turinčių panašius simptomus. Labai dažnai hiperaktyvių vaikų tėvai taipogi yra hiperaktyvūs“, – teigia ji.
Be to, priduria K. Kuzmickas, ADHD išsivystymui įtakos turi ir tam tikri aplinkos faktoriai: ankstyvas gimdymas, mažas naujagimio svoris, alkoholio ar narkotikų vartojimas nėštumo metu.
Vaikų ir paauglių psichiatrė J. Radzevičienė aiškina, kad ADHD požymiai vaikams pradeda reikštis nuo pat ankstyvos vaikystės. „Aktyvumo ir dėmesio sutrikimą turintys vaikai pirmiausia yra labai judrūs. Tai nėra šiaip judrus vaikas – tai yra vaikas, tarsi nuolat varomas vidinio varikliuko. Jis juda, malasi, bėgioja, laipioja, kaip mes kartais sakom, net lipa sienomis.
(...) Jis neišbūna ilgiau ramesnėse veiklose, pavyzdžiui, nežaidžia ilgesnį laiką su žaislais, pradeda vieną veiklą, meta ją, eina ieškoti kitos, vėl meta, darbų nebaigia, pameta savo daiktus. Aplink jį sklinda toks lengvas chaosas, kas jau kelia įtarimų“, – pabrėžia Santaros klinikų gydytoja.
ADHD berniukams ir mergaitėms reiškiasi skirtingai
Pasak J. Radzevičienės, ADHD ypač išryškėja vaikui pradėjus lankyti darželį. Ten jam nesiseka karpyti, piešti ar lipdyti, nes jis tiesiog nesugeba ilgesniam laikui susikoncentruoti į vieną užduotį, jo mintys nuolat šokinėja. Dėl žemos impulsų kontrolės vaikas po kelių minučių tiesiog griebiasi kitų veiklų.
Problemos niekur nedingsta ir pradėjus lankyti mokyklą. J. Radzevičienės teigimu, ADHD turintys pradinukai nenukreipdami dėmesio ramiai išbūti gali daugiausiai 10 minučių, o paaugliai – iki pusvalandžio. Įdomu tai, kad šis sutrikimas berniukams ir mergaitėms pasireiškia gana skirtingai.
„Berniukai dažnai būna hiperaktyvūs, nedėmesingi ir impulsyvūs, turi visus tris labai aiškiai išreikštus komponentus. (...) Mergaitės yra ne tokios judrios. Jų judrumas gali pasireikšti dideliu plepumu, (...) jos dažnai svajoja, žiūri per langą, bet didesnių problemų klasėje nekelia, jos nekelia triukšmo, kitiems taip akivaizdžiai netrukdo“, – pasakoja gydytoja.
Nors neretai šis psichinės sveikatos sutrikimas siejamas tik su vaikais ir paaugliais, J. Radzevičienė pabrėžia, kad juo sergama ir vėliau, jau suaugus. „Suaugę žmonės taipogi negeba padaryti darbų iki galo, jiems labai dažnai nesiseka karjeros reikalai, mokslai, jie keičia darbus. Na, tiesiog tos problemos išlieka ir išaugus“, – sako Santaros klinikų specialistė.
Šiai minčiai antrina ir „Žirmūnų psichikos sveikatos centro“ psichiatras-psichoterapeutas K. Kuzmickas. „Rašoma, kad [ADHD] prasideda vaikystėje ir paauglystėje, tačiau nerašoma, kad su pilnametyste jis nesibaigia. Didžiulė klaida visą laiką buvo, kad tai buvo laikoma vaikų ir paauglių sutrikimu, o į suaugusiuosius visiškai nebuvo kreipiamas dėmesys“, – tvirtina jis.
Tėvams būna sunku susitaikyti su diagnoze
„Šis sutrikimas yra toks pat sutrikimas, kaip, sakykime, bronchinė astma. Žmogui su bronchine astma mes nesakom: „Tu dabar kvėpuok normaliai, įkvėpk, kas čia darosi“. O šiems vaikams yra nuolat sakomos pastabos: sėdėk ramiai, nesimalk, daryk, kodėl tu nepabaigei, padaryk namų darbus iki galo“, – akcentuoja J. Radzevičienė.
Anot vaikų ir paauglių psichiatrės, nuolat gaunant tokias neigiamas pastabas, pradeda kristi ADHD turinčių vaikų savivertė, jie laiko save nevykėliais, nesugebančiais atlikti elementarių užduočių. Kad to būtų išvengta, specialistės teigimu, pirmiausia reikia įsisąmoninti, kad šių vaikų elgesys nėra tyčinis – jų smegenys tiesiog neleidžia jiems daryti kitaip.
Santaros klinikų gydytoja pabrėžia, kad būdų, kaip padėti ADHD turintiems vaikams, tikrai yra. Pirmasis žingsnis būtų jiems šį sutrikimą diagnozuoti. Visgi, pastebi Sigita Burvytė, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos docentė, neretai tėvai oficialios diagnozės bijo ir į specialistus nesikreipia, taip stabdydami savo atžalos progresą.
„Tėvams pirmiausia – tai labai skausminga – reikia priimti savo vaiką su visais resursais, su tomis savybėmis, kurias jis turi. Dažnu atveju tėvams tai padaryti būna labai sunku. Man individualių konsultacijų metu tenka susidurti, kad tėveliai labai bijo įrašo, kuris bus padarytas apie vaiko raidą, ir atsisako kreiptis į specialistus, atsisako, kad būtų atlikta diagnostika. Tai yra stigma, taip užkertamas kelias vaikui gauti reikiamą pagalbą. Kuo anksčiau reikiama pagalba pasieks vaiką, tuo didesnės pažangos galima tikėtis“, – aiškina S. Burvytė.
Kaip pabrėžia psichiatras-psichoterapeutas K. Kuzmickas, vaikai, kuriems ADHD nėra diagnozuojamas ir kuriems atitinkama pagalba nebūna suteikta, suaugę siaubingai kankinasi.
„Įsivaizduokit, jie nepadaro karjeros, nors yra labai protingi ir turi daug minčių, jų savivertė maža, jie negali kalbėti prieš kolektyvą. Trinka jų socialiniai ryšiai, jiems labai sunku atsakyti į SMS žinutes, laiškus, labai dažnai keičiasi draugai. (...) Jie yra netvarkingi, dažnai namuose partneris ar tėvai pyksta, kad išmėtyti rūbai. Na, bet jie paprasčiausiai to negali“, – tvirtina ekspertas.
Chaosą numalšina struktūrizuota aplinka
Diagnozavus ADHD, pasak „Žirmūnų psichikos sveikatos centro“ gydytojo K. Kuzmicko, tėvai turėtų nuo mažens mokyti vaikus planuoti savo laiką, įstatyti juos į tam tikrus, žinoma, ne per griežtus, rėmus.
„Man vienas pacientas pasakojo – pats laimingiausias jo gyvenimo periodas buvo kariuomenė, nes buvo struktūra: 6 valandą keliesi, tada sportas, krosas, tada prausiesi, pusryčiai, mokymasis, kažkokie renginiai, sportas. Sakė: „Aš gyvenau, nieko nereikia galvot, nieko pačiam planuoti nereikia, viskas yra suplanuota“.
Jeigu tą tvarko tėvai, jeigu sudaro struktūrą, (...) nepaleidžia vaikų, su jais dirba, būna kartu, laikosi planų, (...) tai padeda“, – įsitikinęs psichiatras.
Su jo pasiūlymu sutinka ir VDU Švietimo akademijos docentė S. Burvytė: „Jeigu mes vaikui sudarom struktūrizuotą dienos režimą, (...) tuo pačiu laiku atsikeliam, pusryčiaujam, žaidžiam, migdom, (...) susitvarkom žaislus, (...) jam formuojasi įgūdžiai.“
Be to, priduria švietimo ekspertė, yra svarbu vaikui deleguoti tam tikras užduotis, už kurių atlikimą jis jaustųsi atsakingas. Žinoma, tą daryti reikia neperspaudžiant, pradedant nuo tų veiklų, kurios, tikėtina, vaikui yra arčiau širdies.
„Jeigu vaikas mėgsta su mama gaminti, šeimininkauti virtuvėje, jam reikia duoti pareigą plauti indus. Nesvarbu, kaip jam pavyksta tą dalyką padaryti, bet jeigu jis rodo iniciatyvą ir jeigu yra sudėtas tam tikras indų kiekis ir vaikas jį išplovė, reikia pasidžiaugti jo sėkme.
Tikslas yra padėti sustiprinti jo vidinę motyvaciją, kad jis norėtų tą dalyką daryti. Kai jis patiria sėkmę, jis jau pats grįžta prie to veiksmo, tada indų krūvos daugėja, tada galima pereiti prie tokių dalykų, kuriuos jam sunku padaryti“, – patarimais dalinasi S. Burvytė.
Ne ką mažiau svarbus, anot Santaros klinikų specialistės J. Radzevičienės, yra ir fizinis aktyvumas. „Jeigu vaikas yra judrus, mes jam turime užtikrinti galimybę judėti, rasti tinkamas vietas ir būdus, kaip jis gali judėti. Tam tinka visos sportinės veiklos, komandiniai žaidimai. Ten jis mokosi ir bendradarbiauti, ir sutarti, ir jo impulsyvumui kyla daug iššūkių“, – aiškina gydytoja.
Patarimų VDU Švietimo akademijos docentė S. Burvytė turi ir mokytojams, ugdantiems ADHD turinčius vaikus. Anot jos, labai svarbu, kad pedagogai į tokių vaikų poreikius nenumotų ranka, o pagal juos adaptuotų mokiniams programą.
„Jeigu vaikas gali sutelkti dėmesį užduočiai atlikti tik 10 minučių, tai po 10 minučių esamoj situacijoj reikia sudaryti sąlygas jam išeiti, pasportuoti, pabėgioti, padaryti pritūpimų. Jis po 5 minučių sugrįš ir kitas 10 minučių galės toliau darbuotis. Jeigu tokios smulkmenos nėra atliekamos, visa pamoka yra sugadinta, visas mokytojų dėmesys sutelktas ir visi resursai nukreipti į tai, kaip nuraminti vaiką“, – tvirtina pašnekovė.
Viso pasakojimo klausykitės LRT.lt laidos „Raida“ įraše.
Parengė Aistė Turčinavičiūtė.
English (US) ·