Prof. Laurinaitis: psichoterapeutą verta rinktis pagal nuotrauką – pirmas įspūdis turi didžiulę reikšmę tolesniam kontaktui

Joks psichoterapeutas nepadės žmogui, jei jis pats nenorės keistis, sako psichiatras-psichoterapeutas prof. Eugenijus Laurinaitis. Visgi, kad būtų pasiektas norimas rezultatas, svarbu dirbti su specialistu, kuriuo gali besąlygiškai pasitikėti. Tačiau nuo ko pradėti jo paieškas? 

E. Laurinaičio teigimu, tie, kurie specialisto ieško pirmiausia žiūrėdami į jo nuotraukas internete, elgiasi teisingai. Bet jokiu būdu nereikėtų ties tuo apsistoti – svarbu pasirinktam psichoterapeutui dar ir pasiskambinti.

Kaip LRT RADIJUI aiškina prof. E. Laurinaitis, psichoterapija yra „paciento keitimosi procesas betarpiško kontakto su profesionalu metu“, siekiant pagerinti žmogaus biologinį, psichologinį ir socialinį funkcionavimą.

„Šitame visame apibrėžime raktinis žodis yra keitimasis, – pabrėžia ekspertas. – Tai yra, visi mes, eidami pas psichoterapeutą, turime suprasti, kad čia ne jis mane keis, ne jis su manim kažką darys – tai bus mano uždavinys keistis, kad mano gyvenimas keistųsi.“

Psichiatro-psichoterapeuto teigimu, turbūt pagrindinė sąlyga, reikalinga tam, kad prasidėtų psichoterapijos procesas, yra žmogaus galėjimas su specialistu kalbėtis atvirai, išsakant jam net slapčiausius savo išgyvenimus.

„Visas psichoterapinis darbas yra paremtas atviru ir neslepiamu savęs paties atvaizdavimu, papasakojimu tokių dalykų, kurių, kaip labai dažnas mano pacientas teigia, jie niekam nesakė. (...) Nežiūrint į tai, kad tas pacientas turėjo ir artimų, ir labai brangių žmonių, dėl kažkokių priežasčių jis jiems to nepasakoja. Jis tų dalykų iš tikrųjų net pats sau retkarčiais būna nepapasakojęs“, – tvirtina prof. E. Laurinaitis.

Siekiant užmegzti tokius atvirus santykius su psichoterapeutu, pasak pašnekovo, pacientas privalo į patį savo keitimosi procesą žiūrėti atsakingai nuo pat pradžių, kuomet dar tik renkasi, į kurį specialistą kreiptis. Dauguma šiais laikais psichoterapeuto paieškas pradeda internete, apžiūrinėdami jų nuotraukas. Prof. E. Laurinaitis tame nemato nieko blogo.

„Manau, kad pati pradžia ir turėtų būti pažiūrėti nuotrauką ir pažiūrėti, kiek to žmogaus veidas man tinka, kiek šitam žmogui aš galėsiu papasakoti, kiek aš būsiu jam atviras. Iš tikrųjų, pirmas įspūdis turi didžiulę reikšmę visam tolimesniam kontaktui.

Antras svarbus dalykas – niekada nepabaigti tuo internetiniu paieškos etapu, o pasiskambinti ir pasišnekėti. Tada tai, kaip tas žmogus šneka, kokį žodyną jis vartoja, kokios intonacijos yra jo balse, taip pat man labai daug gali pasakyti apie tai, kiek aš galėsiu būti atviras su tuo žmogumi“, – patarimais dalinasi ekspertas.

Anot prof. E. Laurinaičio, ieškodami sau tinkamo psichoterapeuto neturėtume numoti ranka ir į tai, kokią psichoterapijos kryptį jis propaguoja. Šiuo metu jų Lietuvoje skaičiuojama net 16, kiekviena iš jų didžiausią dėmesį skiria skirtingiems žmogaus asmenybės funkcionavimo būdams.

„Pavyzdžiui, Geštalto terapija labai siekia sujungti kūno darbą ir psichologinę savivoką, psichoanalitinė-psichodinaminė terapija daugiausiai dėmesio kreipia į žvelgimą į save – kas ten manyje funkcionuoja tokio, kad aš jaučiuosi blogai.

(...) Kūno terapija daugiausiai siekia padėti žmogui suvokti, kaip jo išgyvenimai, kaip jo jausmai atsiliepia jo kūno savijautoje, raumenų, jo vidaus organų darbe. (...) Jeigu kalbam apie tokią kryptį, kaip kognityvinė elgesio terapija, ten didžiausias dėmesys yra kreipiamas į logišką savęs įvertinimą ir logišką veiksmų seką, kaip pakeisti savo savijautą.

(...) Tie dalykai darbo požiūriu, technikų, naudojamų padėti žmogui, požiūriu skiriasi. Bet esmė vis vien galiausiai lieka ta pati: išlaisvinti žmogų priiminėti sprendimus, kurių pasekmes jis gali numatyti ir jas gali priimti bei toleruoti“, – pasakoja specialistas.

Prieš renkantis lankyti psichoterapiją, pabrėžia prof. E. Laurinaitis, labai svarbu išlaikyti adekvačius lūkesčius, koks procesas žmogaus laukia, kokios emocijos jį lydės to proceso metu. Pavyzdžiui, neretai įsivaizduojama, kad patys vizitai pas psichoterapeutą žmogui atneš laimę ar ramybę. Visgi, kaip patikina pašnekovas, taip tikrai nėra.

„Bazinis principas, kuris egzistuoja psichoterapijoje, yra tai, kad psichoterapija negali duoti laimės. Laimė yra tam tikras mano kelionės per gyvenimą momentas, kada aš einu ta kryptimi ir siekiu to tikslo, kuris man duoda džiaugsmą. Bet kai aš jau pasiekiu tą tikslą, laimė praeina, atsiranda poreikis ieškoti kažkokio kito tikslo ir keliauti kažkokiu kitu keliu.

Todėl visiškai natūralu, kad iš tikrųjų tos laimės psichoterapijos metu nėra, nes psichoterapijoje šnekama apie tai, ko aš nepadariau, arba tai, ką aš padariau ne taip. Žmogus dažniausiai šneka apie sau nelabai malonius dalykus. Ir tas pasitenkinimas rezultatu ateina tada, kai žmogus nebedaro tų dalykų.

(...) Ką duoda psichoterapija, irgi reikia labai aiškiai suvokti. Psichoterapija duoda laisvę. Ji leidžia ne automatiškai daryti kažkokius sprendimus, po kurių būna klaidos jausmas, kažkokio neteisingo pasielgimo jausmas – ji duoda laisvę pamatyti visą spektrą galimybių, kaip aš galiu daryti, ir laisvę pasirinkti, kuriuo keliu aš eisiu“, – dėsto psichiatras-psichoterapeutas.

Viso pokalbio klausykitės LRT RADIJO laidos „Sveikata“ įraše.

Parengė Aistė Turčinavičiūtė.